Dakaro organizatoriai seka pinigus: iš Pietų Amerikos kelsis tik vienu atveju

 Iš Dakaro ralio žemėlapio pasitraukus Argentinai ir Bolivijai, žiniasklaidoje padaugėjo gandų ir spekuliacijų dėl Dakaro ralio ateities. Ekspertai pradėjo garsiau kalbėti apie ekonominę sunkiausių pasaulio varžybų pusę, kaštus, kuriuos patiria valstybės-šeimininkės bei tikimybę, kad Lotynų Amerikoje varžybos neužsibus. Tačiau kaip teigia daugiau nei dešimtmetį Dakaru gyvenantis Antanas Juknevičius, organizatoriai iš Pietų Amerikos pasitraukti nenori, ir to imsis tik išskirtiniu atveju.

6 milijonai JAV dolerių – tiek neoficialiais duomenimis šiemet Dakarą organizuojančiai „Amaury Sport Organisation“ sumokės Peru vyriausybė už šalies-šeimininkės teisę. Papildomus 25 milijonus JAV dolerių šaliai atsieis su varžybų organizavimu susiję logistiniai, infrastruktūros sprendimai ir kiti kaštai. Nepaisant kosminio skaičiaus, apskaičiuota, kad ekonominė nauda valstybei, kurioje šiemet vyko vos 5 etapai įvertinta daugiau nei 40 milijonų JAV dolerių. Taigi teoriškai, 2019-ais ši grąža turėtų būti dvigubai didesnė.

„Apžvelkime faktus – sausio mėnesį rengiamas Dakaro ralis – vienintelis ne tik automobilių sporto, bet ir apskirtai tokio lygio sporto renginys vykstantis tuo metu visame pasaulyje. Varžybos ne veltui turi didžiulį žinomumą, o reportažai rodomi 190-ies šalių televizijose – tai strategiškai puiki data bet kokiam renginiui“, – aiškina oficialiai Dakaro ralio legenda prieš 10-ą savo startą pripažintas „CRAFT bearings“ pilotas Antanas Juknevičius. „Sudėkime aplinkybes, labai gerą sklaidą ir turime pačią geriausią reklamą valstybei – mano žiniomis dauguma šalių-šeimininkių „A.S.O.“ moka būtent iš turizmo departamento lėšų.“

Tiesa, su pietietiško mentaliteto valstybių atstovais diskusijos užtrunka itin ilgai ir privalo būti tęstinės, nenutrūkstamos. Kaip pasakoja su Dakaro organizatorių atstovais šia tema diskutavęs A. Juknevičius, susitarimus su Pietų Amerikos valstybėmis reiktų matuoti maksimaliai dviejų mėnesių periodais, o po 60 dienų vėl viskas prasideda iš naujo.

„Įsivaizduokite – organizuojate tokio mąsto renginį – bent porą metų deritės su partneriais, milžiniškomis įmonėmis, televizijomis, o vieną dieną ateinate ir tau sako ¬– manjana. Tai reiškia, kad atsakymą gausi vėliau, rytoj, o gal ir po dviejų mėnesių. Dėl šios priežasties valstybės Dakare vis keitėsi, o net ir paskelbus maršrutą nuolat atsirasdavo spekuliacijų, kad valstybės nebūtinai sumokės organizatoriams. Tas pats buvo ir šiemet“, – pasakoja A. Juknevičius.

Galiausiai toks elgesys verčia organizatorius ieškoti alternatyvų, o jų neradus ar nesuradus bendros kalbos – blefuoti, siekiant paskatinti valstybes glaudesniam bendradarbiavimui. Anot geriausią Baltijos šalių ekipažų rezultatą jau triskart pagerinusio Antano Juknevičiaus, Dakaras iš Pietų Amerikos išsikraustytų tik vienu, išskirtiniu atveju – jei valstybių atstovai atsisakytų mokėti šeimininkų mokestį.

„Vos tik kažkas suabejoja ar mokėti, atsiranda krūva straipsnių, kaip „A.S.O.“ šneka su Afrikos valstybėmis ieškodama galimybių grįžti į šį žemyną. Tiesa tokia, kad į senąsias šalis Afrikoje jis niekada negrįš, o kol iš Peru, Argentinos, Bolivijos, Čilės ar kitų valstybių organizatoriai surinks daugiau nei 20 milijonų JAV dolerių, to daryti tiesiog neverta. Net ir žiūrint į visą pasaulį, vietas, kur teoriškai galėtų vykti tokio mąsto, kilometražo ir sunkumo lenktynės galima suskaičiuoti ant rankos pirštų.“

Tarp tokių vietovių Lietuvos misteriu Dakaru pramintas lenktynininkas vardina Artimuosius Rytus – Omaną, JAE, taip pat šiaurės Afriką – PAR, Namibiją. Tarp potencialių vietovių Dakarui perkelti dažnai girdime ir Kiniją, tačiau A. Juknevičiaus teigimu, tai galėtų įvykti tik kardinaliai pakeitus varžybų datą, taip skaudžiai pakenkiant žinomumui.

„Kinijoje esančioje Gobio dykumoje sausio mėnesį galima pamatyti net sniego, o vidutinė temperatūra naktį yra žemiau nulio – tokiame klimate varžybas rengti būtų neįmanoma, o vienintelis būdas – kelti varžybas į vasarą, kuri kasmet ir taip prigrūsta įvairiausių sporto ir kt. pasaulinių renginių“, – atskleidžia A. Juknevičius.

„Yra du aspektai, į kuriuos privalome atsižvelgti kalbėdami apie potencialias vietoves šioms varžyboms. Pirmas ir bene svarbiausias – teritorija. Dakarui reikia menkai apgyvendintos, bent kelis tūkstančius kvadratinių kilometrų užimančios teritorijos, kurioje sausio mėnesį būtų tinkamas klimatas. Antras, nemažiau svarbus – finansinis aspektas. Kaip jau minėjau, kol Lotynų Amerikos šalys moka milijonus, „A.S.O.“ suviliotų tik dar didesnės sumos, kurias gali rasti vos keliuose regionuose visame pasaulyje.“

2019-ais Peru vyksiantis Dakaro ralio maratonas bus jau 41-asis istorijoje, 10-asis Antanui Juknevičiui kaip ekipažo nariui ir 3-iasis, kuriame labiausiai patyręs Lietuvos ralio reidų lenktynininkas dalyvaus kartu su šturmanu Dariumi Vaičiuliu. 2018-ais „CRAFT bearings“ ekipažas galutinėje rikiuotėje užėmė rekordinę 12-ą vietą.