Garsusis sporto medikas: „Nebūkime protingesni už evoliuciją“

 Netrukus į Lietuvą atvyksiantis daktaras Homayunas Gharavi garsėja visame pasaulyje tuo, kad išgydo sportininkus, kuriems kiti gydytojai būna pasirašę diagnozę „Nebesportuoti” . Tarp jo pacientų – Europos čempionai plaukikas Danas Rapšys ir šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė, Vokietijos futbolo legenda Juergenas Klinsmannas, žymioji Rusijos plaukikė Julija Jefimova, daugybė elitinių atletų.

Jo požiūris į sportininkų treniravimą ir gydymą dažnai kertasi su tradicinės medicinos principais, tačiau šį Vokietijos specialistą teigiamai įvertino tokių šalių kaip JAV, Švedijos, Rusijos ir Vokietijos nacionalinės įvairių sporto šakų rinktinės. Pats du daktaro laipsnius turintis H. Gharavi kaip medikas ir treneris yra dalyvavęs ketveriose Olimpinėse žaidynėse.

Lietuvoje gruodžio 12-13 dienomis šis specialistas surengs dviejų dienų praktinį seminarą Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos kineziterapeutams, treneriams ir sportininkas „Kaip treniruoti ir gydyti nugalėtojus”.

Prieš atvykdamas į Vilnių šis Irane gimęs specialistas pasidalijo kai kuriais savo filosofijos aspektais.

Jūs laikomas priimtų treniravimo ir terapijos metodų, tokių kaip raumenų tempimas, izometrinės treniruotės ir imobilizavimo po lūžių ir minkštųjų audinių traumų, priešininku. Kaip atsirado teorija „judesys prieš nejudrumą“?

Per gamtos stebėjimą. Gyvenimas priklauso nuo judėjimo, kurį generuoja natūrali aplinka. Gyvūnai turi neuronų sistemą, kontroliuojančią judėjimą, kuris yra intuityviai tobulas, jei jo neveikia nelogiškos prielaidos.

Stabilizuojančios treniruotės (angl. core training) yra labai populiarios sporto klubuose ir įvairiose sporto įstaigose, klubuose. Jei jos tokios populiarios, kodėl jos yra neteisingos?

Istorija byloja, kad populiaru dar nereiškia, kad teisinga. Pagrindinių raumenų treniruotės (angl. core training) gali būti labai naudingos, kaip ir daugelis kitų dalykų, jei taikytume juos teisingai priežasčiai teisingu būdu. Aš paklausčiau, kas yra PAGRINDAS (CORE)? Daugybė kineziterapeutų ir gydytojų seka prielaida, kad egzistuoja „vidiniai“ raumenys. Bet kas yra „vidiniai“ raumenys? Ar gi ne visi raumenys (išskyrus kai kuriuos veido raumenis) tvirtinasi prie kaulo?

Jūs treniravote daugybę pasaulinės klasės sportininkų. Kodėl jiems prireikė jūsų pagalbos?

Visi jie buvo gydomi taikant klaidingas prielaidas – stiprinti kūno vietą, kuri jau yra stipri. Deja, jei kas nors nepasiteisina, mes manome, kad reikia stengtis labiau. Tačiau tikrovė yra kitokia – mums, gydytojams ir treneriams reikia geriau susipažinti su esama padėtimi. Pernelyg dažnai mes manome, kad pasiekėme savo viršūnę, ir nauji požiūriai nedomina. Didžiausias pavojus kyla, kai pažinimo kreivė eina lygiagrečiai X ašiai tik dėl to, kad jaučiamės esą ekspertai.

Ar man pasitaikė atvejų, kai negalėjau išspręsti problemos? Be abejo, taip. Ar pasakiau savo sportininkui „ilsėkis“ arba „baik karjerą“? Be abejo, ne. Visuomet galima rasti sprendimą. Protingas gydymas reiškia, kad negalima mesti reikalo, kol jo neperpratai.

Chroniško skausmo vieta niekada nesutampa su problemos vieta. Įsivaizduokite grandinę aplink savo kaklą. Jei tempsi ją, tai sudarys spaudimą kaklui. Net dabartinė medicina rekomenduos kaklo ir nugaros masažą, ultragarsą, šildymą, injekcijas ir panašiai, leisdama kaklo priekiui dar labiau tempti grandinę į priekį. Praėjus kažkiek laiko skausmas priekyje paūmės. Daugiau prasmės daryti masažą, ultragarsą, šildyti ir daryti injekcijas kaklo priekyje, siekiant atpalaiduoti tempimą. Visa tai susiję su tuo, ką darėme su Danu Rapšiu.

Homayunas Gharavi | Organizatorių nuotr.

Kuo jūs laikote žmogaus kūną? Mašina, kurią galima pataisyti, ar sudėtingesne sistema?

Žmogaus kūnas ir kiekviena jo ląstelė yra puspenkto milijardo metų evoliucijos rezultatas. Gėda tiems ekspertams, kurie mano, jog du dešimtmečiai patirties ir keli sertifikatai gali prilygti tokiems dalykams. Nereikia būti protingesniems už evoliuciją. Nuolatinė kruopšti gamtos stebėsena yra vertesnė nei gilinimasis į sukurtas teorijas žmonių, kurie parduoda jas kaip tikrus faktus. Tikras suvokimas turi būti tikslas, tai buvo mano sėkmės pagrindas.

Daugelis kineziterapeutų tiki, kad raumenų tempimo sistema paseno. Jūs sakote, kad tai kenkia raumenims. Tačiau jūs tikite joga, kurios sistemoje yra daug raumenų tempimo. Kaip tai suprasti?

Vėl – stebėkite gamtą! Ar kada matėte gyvūną, tarkime, šunį ar katę, tampantis prieš persekiojant triušį arba pelę? Jei taip, tai auka buvo seniai pabėgusi. Net jei kalbame apie vaikus mokyklos kieme. Atsimenate, kad pertraukos metu tampytumėtės arba apšilinėtume prieš žaisdami futbolą arba gaudynes?

Kai kas gali sakyti, kad mano katė rąžosi. Tačiau tai daugiau yra išsitiesimas, natūralus judesys, o ne raumens tempimas. Išsitiesimas yra ilgėjimas derinamas su raumenų susitraukimu. Žmonės taip daro, kai būna pavargę. Jei pažvelgsime į mikroskopinę anatomiją, pamatysime, kad susitraukiančias skaidulas supa kolageno vamzdeliai (fascija). Tempimas reikštų vamzdelių tempimą be aktyvaus susitraukimo ir maksimalaus skaidulų atpalaidavimo. Išsitiesimas reiškia raumenų susitraukimą siekiant ekstremalių kampų neprarandant sugebėjimo generuoti jėgą.

Mano nuomone, gyvi kūnai turi sugebėti kontroliuoti ir išlaikyti visas pagrindines pozicijas būdami atsipalaidavę. Tai padeda jiems likti gyviems. Tai – ėjimas, šokinėjimas, nusileidimas, siekimas, sukimasis, susilenkimas ir ypač gilus pritūpimas, kuris yra natūrali pozicija tuštinantis. Visi šie judesiai ir kombinacijos suteikia platų spektrą diagnozei ir terapijai. Pavyzdžiui, sugebėjimas padaryti gilų pritūpimą be įtampos yra geriausia terapijos strategija prieš nugaros skausmą.

Pasak Jūsų, pasyvi mobilizacija po operacijos turi mažiausiai vertės reabilitacijos procesui. Kodėl?

Pasyvi mobilizacija yra nenatūrali. Įsivaizduokite mus prieš 10 tūkst. metų urve. Kur tada buvo pasyvi mobilizacija po traumos? Kur ta pasyvi mobilizacija sužeistų gyvūnų atveju? Judesys yra veiksmas! Kūnas turi būti aktyvus. Pasyvumu mes išjungiame smegenis, iš kurių po to tikimės judesio kontrolės.

Aš atradau metodus kaip laikytis sveikimo dėsnių nesunaikinant sugebėjimo kontroliuoti judesį. Visas kūnas neturi jausti sužeistos vietos apribojimo.