Dakaro mitai: lenktynininkai moka tik vairuoti?

 40 laipsnių karštis, praretėjęs oras aukštikalnėse, dulkių smulkumo smėlis. Tokios sąlygos Dakaro ralyje reikalauja ištvermės iš visos komandos – technikų, ekipažo ir paties bolido. Ilgos maratono distancijos ekipažą nuo techninės komandos atskiria kelioms valandoms, o kartais – ir dienoms. O bolido detalių susidėvėjimas ar ekipažo klaidos ekstremaliomis Dakaro sąlygomis yra pažįstamos net gamyklinėms komandoms. Pagal Dakaro maratono taisykles, ekipažas greičio ruože gauti techninės pagalbos iš savo komandos neturi teisės. Gedimus šalinti privalo lenktynininkai ir jų šturmanai, jiems padėti gali nebent kiti dalyviai. Kadangi pagalba iš išorės nėra galima, bolide turi būti tik pačios reikalingiausios detalės bei įrankiai. Atrodytų, jog viskas paprasta – prisikrauti atsarginių dalių ir važiuoti yra saugiausias variantas. Tačiau kiekvienas papildomas kilogramas bolide reiškia didesnį greičio ruožo įveikimo laiką, o lenktynėse svarbios net milisekundės. Tokios sąlygos priverčia ekipažo narius taisyti bolidus patiems ir padaryti viską, jog jie kuo greičiau pasiektų finišą. Dakaro ralyje parklumpa net žinomiausi. Tad į didžiausių komandų pasiruošimą lenktynėms įeina ir „techninės dienos“, kurių metu pilotai ir šturmanai mokosi bolido sandaros ypatumų, aptaria dažniausiai pasitaikomus gedimus, treniruojasi keisti potencialiai susidėvinčias detales. Tokią dieną ketvirtadienį turėjo ir lietuvių komanda „General Financing team Pitlane“. Komandos pilotas Benediktas Vanagas ir iš Lenkijos atvykęs jo šturmanas Sebastian Rozwadowski visą dieną praleido su komandos inžinieriais prie „Toyota Gazoo Racing Hilux“ bolido. Ekipažo nariai gavo naudingų patarimų, kaip elgtis neveikiant tam tikroms sistemoms, kaip pašalinti skysčių nuotekius, taip pat, kiek įmanoma greičiau pakeisti tokias automobilio dalis, kaip pusašis, rato svirtis ar vairo traukės. 10–12 minučių. Tiek B. Vanagas drauge su S. Rozwadowski užtrunka pakeisti pusašį, o ratą – vos minutę. Gedimas lenktynių metu reiškia prastesnį rezultatą, todėl tik gebėjimas greitai pašalinti gedimą gali leisti toliau pretenduoti į aukštas pozicijas. Nors, kaip buvo minėta, Dakare kiekvienas kilogramas yra svarbus, tačiau lietuvių bolide tikrai rasite įrankių komplektą, plastikinius tvirtinimo dirželius, specialius klijus ir lipnią juostą. Kaip juokauja B. Vanagas – nėra to, ko nepataisytų lipni juosta. Detalių Dakaro boliduose taip pat ne per daugiausia. Kadangi sportiniai automobiliai pagaminti taip, kad kai kurios detalės yra vienodos (pavyzdžiui, pusašiai), nereikia vežtis daug detalių – užtenka vienos. Taigi dažniausiai Dakaro bolidai yra apsirūpinę 2–3 atsarginiais ratais, pusašiu, vairo trauke, lanksčia jungtimi („šarnyru“) bei svarbiausiais skysčiais – aušinimo, transmisijos ir hidrauliniu. „General Financing team Pitlane“ komanda dalijasi pasakojimais, jog didžiosios komandos net turi strategijas, kaip lenktynininkams greičiausiai gauti techninę pagalbą. Tai nėra aktualu, pavyzdžiui, Dakare dalyvaujantiems sunkvežimiams. Jų ekipažą sudaro 3 nariai: pilotas, navigatorius ir mechanikas, tačiau visi trys jie – kvalifikuoti mechanikai. Tokia praktika pasinaudoja ir lengvųjų automobilių kategorijoje dalyvaujančios komandos, kurios į sunkvežimių kategoriją užregistruoja savo serviso sunkvežimį ir profesionalią pagalbą gauna vos atsiradus nesklandumams. Simboliška, jog „Techninės dienos“ metu Benediktas Vanagas ir Lietuvoje viešėjęs Sebastian Rozwadowski sužinojo ir savo startinius numerius Dakaro ralyje – ekipažas startuos 330 numeriu.