JAV gyvenantis ir dirbantis M.Petravičius: „Krepšinis man suteikė viską“ (2)

Iš Šilalės kilęs 207 cm ūgio centro puolėjas Marijonas Petravičius savo karjerą pradėjo Šilutės „Šilutė“ komandoje, kuriai atstovavo sulaukęs vos 18 metų. Po metų aukštaūgis išvyko už Atlanto, į Jungtines Amerikos Valstijas, kur mokėsi ir žaidė Pietų Karolinos universitete, bei įgijo verslo ir rinkodaros bakalauro laipsnį.

Per beveik dešimtmetį trukusią krepšininko karjerą Marijonas žaidė tokiuose klubuose kaip Veisenfelso „Mitteldeutcher“, Ostendės „Telindus“, Ventspilio „Ventspils“, Vilniaus „Lietuvos rytas“, Milano „Armani Jeans“, Maskvos srities „Chimki“ komandose, taip pat atstovavo Lietuvos nacionalinę vyrų rinktinę.

Sėkmingiausias karjeros etapas buvo žaidžiant Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandoje, su kuria iškovojo ULEB taurės vicečempionų ir čempionų titulą, buvo pripažintas naudingiausiu ULEB taurės finalo žaidėju, tapo Baltijos krepšinio lygos čempionu, Lietuvos krepšinio lygos vicečempionu.

2012 metais žaidėjas buvo priverstas baigti profesionalaus krepšininko karjerą dėl klastingo ligos – plaučių mikroembolijos. Nors baigęs karjerą keletą metų nesižvalgė į krepšinio aikštelę, tačiau šiuo metu buvęs krepšininkas gyvena ir dirba Jungtinėse Amerikos Valstijose kur treniruoja aukštosios mokyklos krepšinio komandą. Marijonas Petravičius seka rinktinės gyvenimą ir krepsinionamai.lt plačiau papasakojo apie galimybes ir rizikas vykstant žaisti už Atlanto.

– Marijonai, ką veiki baigęs krepšininko karjerą?

– Baigus krepšinio karjerą likau krepšinyje, treniruoju aukštosios mokyklos studentus Jungtinėse Amerikos Valstijose, čia ir gyvenu.

– Kaip sekėsi pereinamasis laikotarpis be krepšinio?

– Pereinamasis laikotarpis nebuvo sunkus ir ilgas, kadangi aš tam ruošiausi. Esu baigęs universitetą kur įgijau verslo diplomą. Turėjau nemažai pasirinkimų ką toliau daryti, tačiau vis tiek norėjau likti krepšinyje. Pradėjau treniruoti aukštosios mokyklos krepšinio komandą ir tuo pačiu jausti azartą būnant rungtynėse. Būdamas žaidėju jauti tribūnas ir veiksmą aikštelėje, būdamas trenerių gali gauti to paties adrenalino.

– Ar stebi ir seki Lietuvos vyrų rinktinės kovas, kokį įspūdį palieka rinktinė?

– Rinktinės rungtynes kiek įmanoma stebiu, dėl laiko juostų skirtumų ne visas rungtynes galiu pamatyti. Džiugu, kad rinktinė yra atjaunėjusi ir tobulėja.

– Kokia tavo nuomonė apie jaunus lietuvių krepšininkus ir jų pasirinkimus anksti išvykti iš Lietuvos į užsienį?

– Mano laikais prieš išvažiuojant į Jungtines Amerikos Valstijas, Lietuvoje buvo prastesnės sąlygos treniruotis. Dabar Lietuvoje yra puikios sąlygos tobulėti. Žinoma, yra savų pliusų. Kai išvažiuoji gauni keturių metų stabilumą, išsilavinimą bei stipendiją. Pamatai pasaulį, kitokį krepšinį ir jo stilių. Manau, gali tobulėti kaip krepšininkas ir kaip žmogus.

Atvažiuoti į Jungtines Amerikos Valstijas nėra paprasta, kadangi yra labai didelė atranka, turi labai sunkiai dirbti aikštelėje ir labai gerai mokytis norėdamas gauti stipendiją, nes yra labai daug vietinių žaidėjų norinčių žaisti komandoje.

– Kokią įtaką tavo karjerai padarė išvykimas į Jungtines Amerikos Valstijas?

– Man labai daug davė Lietuvos krepšinis prieš išvažiuojant ir universitetas Jungtinėse Amerikos Valstijose išvykus. Pamačiau kitą kultūrą, gavau išsilavinimą, taip pat susipažinau su kitokiu krepšiniu. Po universiteto gali palyginti ir sudėti tai ką išmokai Lietuvoje ir atvykęs čia. Labai svarbu yra išsilavinimas, visi žinome, kad krepšininkų karjera yra trumpa, todėl išsilavinimas padės ateityje.

– Marijonai, anksti išvykai į JAV, ten mokeisi ir žaidei. Ką davė tokia patirtis? Ar buvo sunku?

– Konkurencija buvo didžiulė, bet sveika konkurencija yra gerai. Jei neturėsi konkurencijos ir būsi komforto zonoje – netobulėsi. Aš turėjau kovoti dėl savo žaidimo laiko visus keturis metus. Universitete komandos personalas, treneriai ir nauji ateinantys žaidėjai, neleidžia tau sustoti. Tai ką aš dabar turiu: išsilavinimas, galimybė gyventi tiek Lietuvoje, tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose, galimybė rinktis ką daryti baigus karjerą. Visa tai man suteikė krepšinis.

– Ką patartum dabartiniam jaunimui?

– Jei jauni žaidėjai nori mokytis ir žaisti universitete, reikia suprasti, kad čia yra labai didelė atranka. Kai važiuoji į universitetą, turi žinoti koks ten lygis, kokie treneriai dirba komandoje. Reikia turėti labai aišku tikslą – kovoti už savo vietą komandoje. Atvykus nesi garantuotas, nei dėl žaidimo laiko, nei dėl vietos startiniame penkete. Viską reikia užsitarnauti sunkiu darbu.