Italija iš vidaus: kodėl futbolo tauta turi tiek daug problemų? (2)
Gianluigis Buffonas | Scanpix nuotr.
Italija pirmą kartą per pastaruosius 60 metų nekeliaus į pasaulio futbolo čempionatą. Italijos futbolo federacija dar vis neišsirinko naujo prezidento. Ką daryti toliau? Šiame straipsnyje pakalbėsime apie šios šalies futbolo problemas: ką reikia daryti ir keisti futbolo tautai, kad ji netaptų vidutinioke futbolo pasaulyje.
Šiuo metu Italijos rinktinė neturi vyriausiojo trenerio, kadangi po pralaimėjimo Švedijai pasaulio čempionato atrankoje savo postą paliko Gian Piero Ventura, mat buvęs „Torino“ specialistas taip ir nesugebėjo išvesti rinktinės į finalinę turnyro dalį. Visa tai glaudžiai susiję su tuo, kas iš pradžių patvirtino G.Venturos kandidatūrą – Carlo Tavecchio. Italijos futbolo federaciją paskutiniu metu valdo senasis elitas. Prieš tai C.Tavecchio postą užėmė Giancarlo Abete, kuris buvo ne ką geresnė persona. Kaip sakė buvęs Italijos rinktinės žaidėjas ir pasaulio čempionas Marco Tardelli, „Anglijoje jo neįleistų net į futbolo stadioną, ką jau kalbėti apie pareigas rinktinėje.“
Italijos futbolui reikalingas veiksmo planas, visos struktūros turi pradėti dirbti išvien – lyga, klubai, vadovai, akademijos, teisėjai, treneriai ir net agentai. Italija yra pasiruošusi keistis, jeigu jai vadovaus jaunas ir ambicingas žmogus su švaria reputacija.
Po G.Venturos atsistatydinimo visas futbolo pasaulis laukė, ką toliau darys C.Tavecchio. 74 metų vadovas nenorėjo paleisti savo sosto ir nenorėjo palikti futbolo federacijos prezidento pareigų. Italijos vyriausybė neturėjo jokių teisių kištis – FIFA organizacija nedelsiant dėl to pritaikytų sankcijas. Bet teisingumas galų gale triumfavo: C.Tavecchio išėjo, tačiau federacijos viršūnėje pasiliko jo bendraminčiai ir draugai, kurie stabdo progresą.
Į valdžią privalo ateiti C.Tavecchio sistemos opozicija – tie, kurie konkuravo prezidento rinkimuose prieš tris metus. Neteisinga į prezidento postą skirti žmogų, kuris tiesiog yra žinomas arba populiarus šalyje. Realiausiais kandidatais FIGC prezidento postui užimti yra laikomi Demetrio Albertini bei Damiano Tommasi. Vyresni futbolo gerbėjai prisimena šiuos vadovus dar kaip futbolininkus, D.Albertini spėjo pažaisti nuostabiajame Carlo Ancelotti „Milane“ ir „Barcelona“ ekipoje. D.Tommasi ilgą laiką atstovavo „Roma“ komandai. Abu kandidatai yra pakankamai jauni. D.Albertini yra žinomas tarp klubų vadovų ir turi ryšių su UEFA organizacija. Abu atstovai gali užimti prezidento ir vice prezidento pareigas. D.Tommasi paskutiniuose prezidento rinkimuose gavo nepakankamai balsų ir pasitraukė trečiajame ture.
Prezidentas bus išrinktas. Bet kas toliau? Italijos futbole atsirado daug problemų jaunimo sektoriuje. Paskutiniu metu jaunimo akademijos „pagamina“ vidutinio lygio žaidėjus, kurie moka visko po truputį. Neblogai apmokyti taktiškai, bet visiškai nemokantys individualiai spręsti problemų futbolo aikštėje. Manoma, kad jaunus italus per daug apkrauna taktiškai, geriau būtų pradėti taktikos mokymus 2 - 3 metais vėliau nei tai daroma dabar. Apie jaunimo ugdymo reorganizavimą kalbėjo ir buvusi futbolo legenda Roberto Baggio. Jis pristatė savo planą, bet prieš tris metus FIGC pasijuokė iš buvusio žaidėjo, tad šis supyko ir paliko komitetą. Dabar viskas pasidarė dar blogiau ir Italijoje tiesiog būtina pradėti modernizuoti jaunimo futbolą. Reikia atkreipti dėmesį į Arrigo Sacchi, kuris jau teikė pasiūlymus modernizuoti jaunimo futbolą ir pakeisti žaidimo mąstyseną.
Dabartinė Italijos „Serie A“ labai skyriasi nuo 1990 - 2000 metų laikotarpio. Tuomet Italijos lyga buvo populiariausia ir geriausia lyga pasaulyje. Visi norėjo žaisti tik Italijoje. Tačiau laikai smarkiai pasikeitė. Didelį smūgį čempionatas gavo po „Calciopolli“ skandalo. Valstybę taip pat ištiko krizė, stadionai ir infrastruktūra paseno. Juk nuosavą stadioną Italijoje turi tik vienas klubas – „Juventus“. Jis gauna visas lėšas ir neprivalo dalintis su miesto savivaldybe, kitų klubų pinigai yra dalinami tarp pačio klubo bei miesto.
Italijai reikėtų įgyti teisę organizuoti Europos arba pasaulio futbolo čempionatą. Tai leistų pradėti stadionų rekonstrukcijas bei naujų arenų statybas. Atsirastų infrastruktūra, keliai, parduotuvės. Pakiltų marketingo lygis, butų labiau dirbama su sirgaliais ir stadionų lankomumu. Visa tai būtų labai naudinga, reikia tik siekti tokio tikslo. Juk Vokietija ir Prancūzija taip pat turėjo problemų su stagnacija, tačiau viskas pasikeitė, o dabar abi rinktinės gali nusivežti į pasaulio čempionatą po keturias skirtingas komandas. Šių valstybių žaidėjai atstovauja geriausius Europos klubus bei kaunasi Čempionų lygoje.
Buvo daug kalbama apie užsieniečių limitą Italijos futbole. Žinoma, gera prisiminti, kai viename Milano klube žaidė net aštuoni italai bei Marco van Bastenas, Frankas Rijkaardas ir Ruudas Gullitas. Visa tai kelia nostalgiją, bet dabar to nereikia italams. Štai kodėl. Esamoje aplinkoje yra neįmanoma įvesti užsieniečių limito. Jeigu tai ir būtų įmanoma, efektą Italija pajustų tik tuomet, kai tokį limitą priimtų visa Europa.
Galima būtų nuimti visus apribojimus užsieniečiams ir panaikinti pirmenybę futbolininkams iš Italijos. Atsisakyti taisyklių, pagal kurias profesionalus klubas privalo įtraukti ir turėti komandoje savo akademijos auklėtinių. Tokie reikalavimai kenkia, nes tuomet Italijos futbolininkai yra tiesiog pervertinami. Jie patenka į profesionalią lygą vien dėl to, kad klubui būtina juos turėti. Taip išeina, kad viskas vyksta tik dėl reikiamo skaičiaus popieriaus lape.
Bet kurio klubo sporto direktoriui Italijos „Serie A“ lengviau ir pigiau surinkti didelį skaičių užsieniečių, todėl tai jie ir daro. Juk taisyklės tam ir priimtos, kad jas būtų galima apeiti. Dabar „Serie A“ čempionate rungtyniauja 55 procentai užsieniečių, Vokietijos „Bundeslygoje“ – 51, o Anglijos „Premier“ lygoje net 61 procentas. Didžiausia problema yra ne italų skaičiuje, o jų kokybėje.
Praėjusią vasarą Turino „Juventus“ įsigijo Florencijos „Fiorentina“ lyderį Federico Bernardeschi už 40 milijonų eurų. Nors kai kurie mano, kad saugas nevertas tokios sumos, „Sassuolo“ klube vis dar sėdi Domenico Berardi, vienas perspektyviausių italų. Jis jau peraugo šią komandą ir turėtų progresuoti toliau, tačiau klubas už jį prašo astronominės sumos. Šis jaunasis talentas tapo niekam nereikalingu ir pradėjo regresuoti. Visą šią situaciją puikiai supranta futbolo agentai, kurie greitai prilimpa prie jaunų futbolininkų. Jaunuoliai iš talentingų žaidėjų pavirsta į savo talento pardavėjus ir pradeda šantažuoti profesionalius klubus. Reikia keisti arba laužyti tokią sistemą – būtina mažinti jaunų italų kainas ir jų vertę. Klubai turi žvalgytis į italus su ta mintimi, kad jie yra vietiniai, jauni ir pigūs. O pirkti juos apsimoka dėl to, kad jie kainuoja mažiau, nei kiti futbolininkai.
Reikia atkreipti dėmesį į „Juventus“ prezidento Andrea Agnelli pasiūlymus pasinaudoti Ispanijos sistema ir įkurti antras klubo komandas, kurios negali pakilti aukščiau už „Serie B“, tai leistų klubams siųsti savo jaunimą į tokį čempionatą, kuriame jie galėtų pasisemti patirties. Juk kokia prasmė supirkti visą geriausią ir talentingiausią jaunimą Italijoje, jeigu nėra kur ir kaip juos išnaudoti.
Nereo Rocco dalino futbolininkus į penkias kategorijas: normalūs, geri, puikūs, čempionai ir ekstra klasės žaidėjai. Italijos futbolo klubams užtektų, jeigu startinėje sudėtyje jie turėtų po 1 - 2 ekstra klasės italus, visi kiti gali būti tik dėl skaičiaus.
Italijoje gyvena apie 60 milijonų žmonių, o rinktinei surinkti reikia tik apie trisdešimt žaidėjų. Įsivaizduokite komandą, kurioje yra panašaus lygio žaidėjų, kaip Gianluigi Buffonas, Alessandro Nesta, Paolo Maldini, Andrea Pirlo, Francesco Totti, Christianas Vieri, Gianluca Zambrotta ir 10 darbštuolių. Tokia komanda „ant popieriaus“ atrodo geriau, nei dabartinė rinktinė.
Ką dar reikia pakeisti rinktinėje? G.Venturos trenerių štabo likučius. Komandoje liko komandos vadovas Lele Oriali, į kurio pareigas įėjo žaidėjų parinkimas. Komandą turi palikti ir antrasis rinktinės treneris Alberigo Evani bei už žaidimo analizę atsakingas Antonio Galardi. Paskutiniais mėnesiais jis nesusitvarkė su savo darbais, nesugebėjo prieiti prie G.Venturos ir pasakyti, jog jo dviejų „dvynukų“ taktika neveikia.
Į rinktinės trenerio štabą būtina įtraukti ir tokįvspaudos atstovą, kuris gaudosi taktikoje ir galėtų bendrauti su žiniasklaida ir analitikais būtent apie tai. Neturi pasikartoti situacija su G.Ventura, kai 99 procentai visų ekspertų reikalavo 4-3-3 schemos, o treneris pasirenko visus kitus variantus, išskyrus jam siūlomą.
Na ir vienas svarbiausių klausimų. Kas treniruos naująją Italijos rinktinę? Visiems žinomas trenerio vardas nepadės esamai situacijai. Galima prisidengti C.Ancelotti, Massimiliano Allegri, Roberto Mancini arba kitais. Tačiau be reformų nieko gero neįvyks. Juk Italijos futbolo rinktinė - tai tik piramidės viršūnė, kurios pagrindas seniai supuvo.
Renkant trenerį reikia atkreipti dėmesį į tai, kad į rinktinę jis ateitų kartu su senosios rinktinės palikimu. Pavyzdžiui, C.Ancelotti su A.Pirlo arba Cesare Prandelli su savo išrinktuoju. Reikia imti pavyzdį iš vokiečių, kurie jau seniai žinojo, kad po Jurgeno Klinsmanno prie vairo atsistos Joachimas Lowas. Tik tuomet Italijos rinktinę baigs metyti į šonus kas 2 - 4 metus. Reikia keistis ir bandyti, nes kitaip išmirs visas šios sporto šakos sluoksnis.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
