Dakaras dalyvius grūdina kontrastingais orais

 Vieną dieną plieskia maždaug trisdešimties laipsnių karštis, o vos po paros termometro stulpeliai sminga beveik iki nulio. Tokie temperatūrų pokyčiai Dakare tampa papildomu išbandymu tiek lenktynininkams, tiek ir jų komandoms. Lyg to būtų maža, sausus orus ne kartą keitė griausmingas lietus.

Pirmosios Dakaro dienos į Peru susirinkusius dalyvius pasitiko sau būdinga kaitra. Regis, Ramiojo vandenyno pakrantėje nieko kito ir negalėtum tikėtis. Dykumos pridėjo savų prieskonių – vėjo ir dulkių, o kopos šiam mišiniui dar atseikėjo smėlio.

Iš lietuviškos žiemos į Pietų Ameriką atvykę tautiečiai kaipmat pakeitė aprangos kodą į vasarišką. Šitaip tęsėsi penkias dienas. Šeštąją, iš Peru persikėlus į Boliviją, laukė visiškas kontrastas. La Pase surengtos pompastiškos Dakaro dalyvių sutiktuvės privertė ne vieną ten buvusį griebtis lagaminų ir ieškoti šiltų drabužių, mat oro temperatūra vakare tesiekė vos 5 laipsnius, o naktį dar labiau nukrito. Maža to, kitą vakarą ėmė merkti smarki liūtis.

„General Financing team Pitlane“ komandos pilotas Benediktas Vanagas tarp dviejų kraštutinumų mieliau rinktųsi šaltį, nei Dakare dominuojančius alinančius karščius: „Šaltis šalčiui nelygu, tačiau kol kas labai stingdančių oro temperatūrų nebuvo, o atvėsimas iki nulio tikrai mums nekelia problemų. Karštis – komplikuotesnis reikalas. Ypač turint galvoje, kad čia sportinis automobilis patiria didžiules apkrovas ir pats iš savęs smarkiai kaista. Juolab kad mūsų apranga visada privalo išlikti ta pati – sportiniai nedegūs apatiniai ir kombinezonas.“

Taigi Bolivijos vėsuma po lietuviškos žiemos mūsų tautiečiams – ne problema. Tuo tarpu esant itin aukštai oro temperatūrai gelbėja įprastas metodas – nuolatinis skysčių vartojimas. B. Vanago pilotuojamame „Toyota Hilux Gazoo Racing“ bolide sumontuoti keturi termosai po pusantro litro talpos, kurie prieš kiekvieną greičio ruožą pripildomi šaltu vandeniu. Paprastai ekipažas į finišą grįžta juos ištuštinęs.

Benediktas Vanagas ir Sebastianas Rozwadowskis | Edgaro Buiko nuotr.

„Jei įprastame automobilyje naudojamės automatine oro kondicionavimo sistema, kuri palaiko norimą temperatūrą, tai savo sportiniame bolide mes turime paprastą kondicionierių, kuris gali palaikyti tik šiek tiek mažesnį karštį nei tvyro lauke. Tad sąlygos tikrai nėra idealios, bet ir tai jau visai neblogai turint galvoje, kad automobilis dar pats iš savęs nemenkai kaista. Tiesa, tas agregatas kartais parodo kaprizus ir nustoja veikti“, – šyptelėjo B. Vanagas.

Pasak jo, pagrindinis iššūkis lenktynininkams sėkmingai išgyventi staigius temperatūrų pokyčius: „Kartais gali būti ir taip, kad startuoji plieskiant 35 laipsnių karščiui, o vos po valandos greičio ruože užkopi į penkių kilometrų aukštikalnes ir ten randi sniegą. Šiemet jo pamatyti neteko, bet buvo vietų, kur tvyrojo šlapdriba, o salone matėsi nuo kvėpavimo sklidę garai. Po to vėl leidiesi ten, kur karšta. Tad viename greičio ruože pajauti visą platų temperatūrų spektrą.“

B. Vanagas pripažino turintis bėdų dėl peršalimo, tačiau jos lenktynininką atsekė dar iš Lietuvos. Apie peršalimus Dakare užsimena ir kiti lenktynių dalyviai. Kalbama, kad ligų grėsmės ypač padidėja būtent antroje ralio maratono dalyje, kuomet dėl pervargimo nusilpsta imunitetas ir organizmas tampa imlesnis virusams.

Dakaro karavanas jau persikėlė į trečią bei paskutinę šalį šiųmečiame maršrute – Argentiną. Po Bolivijos grunto čia lenktynininkus vėl pasitiko smėlis, sudarantis iki dviejų trečdalių greičio ruožo. Atitinkamai ir termometrų stulpeliai vėl šoktelėjo 30 laipsnių ribos link.