Dakaro ralis Bolivijoje: sunkumai aukštikalnėse ir pagalba vietiniams fotogalerija
Dakaro ralis Bolivijoje: sunkumai aukštikalnėse ir pagalba vietiniams | Andriaus Lauciaus nuotr.
Po penkias dienas trukusio maudymosi Peru „fesh-fesh“ tipo smėlyje, Dakaro ralis persikėlė į Boliviją. Čia dalyvių laukia kitokio tipo trasos – dalis jų yra klasikinio ralio tipo keliai ant kieto grunto, tačiau tenka pratintis prie naujo iššūkio – aukščio. Pirmoji Dakaro ralio stovykla Bolivijoje įsikūrusi 4 km aukštyje prie La Paso, o tai sukelia sunkumų ne tik dalyviams, bet ir kone visiems iš kitų šalių atvykusiems žiūrovams.
Žieminės padangos – ne kiekvienam
Praktiškai visa Bolivija yra 3 km virš jūros lygio, kai kurie miestai įsikūrę ir 4 km aukštyje, o dalis kelių nutiesti dar didesniame. Nors La Pase, greta kurio apsistojo Dakaro dalyviai, gyvena virš milijono žmonių, Bolivija yra viena rečiausiai gyvenamų valstybių – pagal žmonių tankumą ši teritorija užima 224-ą vietą.
„Į La Pasą važiavom toli nuo tų kelių, kuriais važiavo lenktynininkai – visą dieną 550 km turisto lituano. „Nissan Navara“ pakaba veikia puikiai, komfortas tokiose kelionėse – aukštame lygyje. 4,6 km aukštyje užklupo pūga, iš dangaus krito ledukai, tai įsitikinom ir mūsų pikapo pravažumu. „Navara“ su specialiomis bekelei skirtomis „Cooper“ padangomis kaip pūkelį ištraukė nuslydusį vietinių automobilį su vasarinėmis padangomis. Sulaukėm padėkos ir nusistebėjimo, kad mūsų vėliavos panašios – skiriasi tik spalvų vietos“, – nuotykį prisiminė projekto #iGo2Dakar dalyvis Mindaugas Plukys.
Tokios eismo sąlygos lietuvių nenustebino – jos labai primena kovo mėnesį, kuomet šylantis oras pradeda tirpdyti sniegą ir žieminį įšalą. Jos sportininkams ir jų fanams tęsis dar 3 dienas – iki Dakaras iš Bolivijos aukštikalnių persikels žemiau, į Argentiną.
Bolivija nėra turtinga šalis, tai nesunku pastebėti keliaujant per mažesnius miestus bei stebint automobilių parką. Apie žiemines padangas, net ir gyvendami aukštikalnėse, kur sniegas – dažnas reiškinys – girdėję yra nedaugelis vairuotojų. Todėl ir eismo saugumo situacija čia iš pirmo žvilgsnio atrodo apgailėtina – žmonės važiuoja su bet kuo, vienoje mašinoje jų susigrūda tiek, kiek telpa.
Aukštikalnių problemos
„Buvo užėjusi ta aukštikalnių nesąmonė. Jausmas – kaip šlapiu maišu trenktas, ima miegas, tai kelionės metu pakentėjau kol Andrius nulūžęs buvo, o paskui jau smigau ir aš. O dabar tai vartojam viską, kas tik gali padėti. Ir į tualetą dažnai vaikštom, ir galva kartais skauda, ir svaigulys toks kaip įkalus“, – šypsodamasis pasakojo M. Plukys.
Su analogiška problema patekę 3-4 km aukštį virš jūros lygio susiduria visi, gyvenantys žemumose. Kelių kilometrų aukštyje oras yra retesnis, žmogaus organizmas pasisavina mažiau deguonies ir todėl daugelį apima silpnumas, skauda galvą. Todėl kai kurie sportininkai prieš Dakaro ralį bent savaitę prabūna panašiame aukštyje – tuomet organizmas prisitaiko, pradeda gaminti daugiau deguonį pernešančių eritrocitų ir aukštikalnių sindromas pernešamas kur kas lengviau.
Tačiau analogiškos problemos iškyla ir automobiliams – gaudami mažiau deguonies, jų varikliai į ratus perduoda mažiau galios. Sportiniams automobiliams galios sumažėjimas itin juntamas, o kaip – kasdieniniams?
„Navara“ prasčiau važiavo pakilus į 4 km, tačiau nepasakyčiau, kad jautėme kokį diskomfortą. Stačioje įkalnėje ir būnant jūros lygyje tos galios niekada nebūna per daug, o leidžiantis žemyn jokio skirtumo. Tolygių atkarpų čia labai nedaug, praktiškai visada kyli arba leidiesi. Įdomybių šituose kalnuose dar bus“, –- sakė projekto #iGo2Dakar dalyvis.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
