„Žalgirio“ legenda A.Mackevičius: „Tai buvo Lietuvos futbolo aukso amžius“

 Šiemet 70-metį švenčiančio „Žalgirio“ komandoje žaidė šimtai futbolininkų, darbavosi dešimtys trenerių. Vieni legendiniame Lietuvos futbolo klube atliko didesnį, kiti – gal tik epizodinį vaidmenį. Bet tuo pačiu kiekvienas prisidėjo prie „Žalgirio“ legendos kūrimo.

12 sezonų Vilniaus „Žalgirio“ komandoje praleidęs ir ne vienerius metus legendinio klubo futbolininkus į aikštę su kapitono raiščiu vedęs Algis Mackevičius per savo karjerą sukaupė unikalų apdovanojimų kraitį. „Macolos“ pravarde žinomas žalgirietis su Vilniaus meistrų kolektyvu tapo SSRS Antros ir Pirmos lygos nugalėtoju, o 1987 m. iškovojo ir SSRS Aukščiausios lygos bronzinius medalius.

Vilniuje gimęs ir „Žalgirio“ futbolo mokykloje brendęs A.Mackevičius reprezentacinėje Lietuvos futbolo komandoje debiutavo būdamas 18-os. Tai nutiko 1976 m. rugsėjo 12 d. Vilniuje rungtynėse su Drokijos „Speranca“. Paskutines rungtynes žaliai-batų sudėtyje „Macola“ sužaidė 1987 m. lapkričio 8 d. Dnepropetrovske su vietos „Dnepr“ ekipa. Iš viso įvairaus lygmens SSRS pirmenybėse „Žalgirio“ gretose jis sužaidė 321 rungtynes ir pelnė 41 įvartį.

Algi, kokia buvo jūsų pažintis su futbolu ir „Žalgiriu“?

Rimtas futbolo treniruotes tuometinėje Vilniaus „Žalgirio“ futbolo mokykloje pradėjau lankyti būdamas 10-ies metų. Niekas manęs specialiai nekvietė, nuėjau pats ir užsirašiau. Tuo metu mokiausi 7-oje vidurinėje mokykloje, ten buvo labai populiarus rankinis, tad iš pradžių lankiau rankinio treniruotes, buvau tikrai neblogas vartininkas. Tiesą sakant, savo mokykloje rankinio vartus rungtynėse pasaugodavau iki pat 11 klasės. Tačiau taip nutiko, kad mūsų treneris tuo pat metu teisėjaudavo rankinio rungtynėse, kelis kartus iš eilės nepasirodė treniruotėse, tad grįždamas namo pamačiau prie Centrinio stadiono kamuolį gainiojančius pažįstamus berniukus. Paklausiau, ar galima ir man prisijungti prie jų. Treneris neprieštaravo, taip ir atsidūriau futbole. Pradėjęs treniruotis pajutau, kad tai mano sporto šaka. Man ir patiko, ir gerai sekėsi, turnyruose sulaukdavau geriausių įvertinimų. Taip ir užsikabinau.

Be abejo, futbolas man ir iki tol nebuvo svetimas. Nuo vaikystės lankiausi Vilniaus „Žalgirio“ rungtynėse, stengdavausi nepraleisti nei vieno mačo. Puikiai pamenu to meto žalgiriečius – A.Žilinską, P.Glodenį, S.Ramelį, J.Jurgelevičių, K.Latožą, G.Paberžį, R.Arbataitį, A.Puodžiūną, R.Rudzevičių ir kitus. Su kai kuriais iš jų man vėliau netgi teko žaisti vienoje komandoje. Bet vaikystėje apie tai net nesvajojau.

O šiaip, nors šeimoje ar giminėje sportininkų nebuvo, bet aš nuo mažų dienų kieme žaidžiau futbolą, žiemomis – ledo ritulį. Buvau gan neblogas ledo ritulininkas, mokėjau ir žaisti, ir vartus pastovėti. Bet ir futbolas man patiko, vyresni vaikai visada kviesdavosi į savo komandas, tad tikriausiai nebuvau prasčiausias žaidėjas. Buvau neaukštas, kresnas, ūgtelėjau tik paskutinėse mokyklose klasėse. Bet žaisti mokėjau. O patekęs į futbolo mokyklą turėjau laimę treniruotis su ypatingais treneriais – Zenonu Ganusausku, Stasiu Rameliu, Rimgaudu Simaška. Jie ir patys buvo geri futbolininkai, ir kaip žmonės buvo labai puikūs, jų dėka aš ir tapau tokiu futbolininku. Be to, manęs niekada nereikėjo raginti treniruotėse.

Aš niekada nesimuliuodavau treniruotėse. Jei treneris duodavo užduotį, aš ją visada atlikdavau sąžiningai, iki galo. Taip pat ir rungtynėse, kojos niekada nepatraukdavau, ypač kai norėdavau įrodyti, kad nesu prastesnis už savo varžovą. Gal turėjau talentą futbolui, bet tik sunkus darbas treniruotėse padėjo realizuoti tas gerąsias savybes.

Kaip patekote į „Žalgirį“? Ar pamenate savo pirmąsias rungtynes meistrų komandoje?

1975-1976 metais aš jau žaidžiau Lietuvos čempionate, Vilniaus „Pažangos“ komandoje. 1975 m. mes šalies pirmenybėse užėmėme antrą vietą. Po metų su Benjamino Zelkevičiaus treniruojama Vilniaus „Šviesa“ SSRS studentų čempionate iškovojome sidabro medalius, o aš finaliniame varžybų etape pelniau 5  įvarčius ir buvau rezultatyviausias žaidėjas. Tą pačią vasarą SSRS profsąjungų sporto draugijų pirmenybėse buvome treti, tad mano žaidimas buvo matomas ir vertinamas. Prisidėjo ir mane treniravęs S.Ramelis. Jo dėka aš ne kartą dalyvavau „Žalgirio“ treniruotėse, žaisdamas su vyresniais futbolininkais gaudavau vertingų vyriško futbolo pamokų.

O pirmos rungtynės „Žalgirio“ gretose nutiko 1976 m. rugsėjo 12 d., kai Vilniuje apsilankė komanda iš Moldovos – Drokijos „Speranca“. Tose rungtynėse „Žalgirio“ gretose debiutavau ne tik aš. Pirmą meistrų futbolo krikštą gavo ir Viktoras Filipovičius, Alius Dubinskas bei Valdas Kasparavičius. Bet man asmeniškai tos rungtynės įsiminė tik dideliu nervingumu ir įtampa. Vyresni žaidėjai buvo nelabai patenkinti, jiems žūtbūt reikėjo pergalės, už kurias buvo pažadėtos premijos, o mes, jauni, tiesiog stengėmės nepridaryti kvailysčių.

Tikruoju savo debiutu „Žalgiryje“ laikau 1977 m. sezono pirmas rungtynes. Balandžio 16 d. Vilniuje žaidėme su Rybinsko „Saturn“ komanda, laimėjome 2:0, o aš pelniau abu įvarčius. Apskritai, tas sezonas buvo įsimintinas. Savo grupėje per 40 turų mes patyrėme tik dvi nesėkmes, užėmėme pirmą vietą, o lemiamų rungtynių serijoje dėl teisės žaisti SSRS Pirmoje lygoje įveikėme Nalčiko „Spartak“ ekipą. Aš buvau iš viso tais metais sužaidžiau 42 rungtynes, pelniau 7 įvarčius. O juk man tebuvo 19 metų.

Prireikė dar penkių sezonų, kad „Žalgiris“ pribręstų šuoliui į Aukščiausią lygą. Kaip keitėsi komanda per tuos metus?

Tai buvo nuoseklus procesas. Kai debiutavome Pirmoje lygoje, pirmose rungtynėse išvykoje susitikome su praėjusios sezono trečia komanda – Simferopolio „Tavrija“. Ir jau 2 min. varžovai įspūdingu smūgiu pasiuntė kamuolį į mūsų vartų „devyniukę“. Tada pagalvojau, kad bus tikrai riesta. Bet jau pirmame kėlinyje Juzefas Jurgelevičius rezultatą išlygino, o dar po kelių minučių aš tiksliu smūgiu išvedžiau „Žalgirį“ į priekį. Nors rungtynės baigėsi lygiosiomis 2:2, bet po jų mes supratome, kad galime kovoti su geriausiomis Pirmos lygos komandos.

Be abejo, prireikė kelių metų, kad pribręstume žingsniui į dar aukštesnį lygį. Kita vertus, tuometinė „Žalgirio“ futbolininkų karta buvo labai stipri. Gal net stipriausia Lietuvos futbolo istorijoje. Su mano kartos 1957-1958 m. gimimo žaidėjais, padedami kelių vyresnių futbolininkų, mes išėjome į Pirmą lygą. Siekiant joje įsitvirtinti labai svarbus buvo vadinamų veteranų – J.Jurgelevičiaus, Vytauto Dirmeikio, Eugenijaus Riabovo, Gedimino Paberžio, Kęsto Latožos vaidmuo. Man asmeniškai labai vertingos buvo Jurgelevičiaus pastabos. Nors kai kam jo patarimai ir nepatikdavo, bet man tai buvo neįkainojama patirtis. Jis parodė, kaip reikia tinkamai atsitverti varžovą, kaip atsidengti, atlikti perdavimą, kur bėgti ir pan. Apskritai, kiekvienoje sėkmingoje komandoje turi derėti patirtis ir jaunystė. Vien tik veteranų, ar jaunimo komandos gerų rezultatų nepasieks. Prie greitų kojų reikia ir šalto proto, patirties. „Žalgiryje“ tos proporcijos buvo tinkamai išlaikytos.

Bet kai 1982 metais laimėjome SSRS Pirmą lygą, o po metų sėkmingai startavome Aukščiausioje lygoje, komandos pagrindą sudarė 1957-1958 m. gimimo futbolininkai, mano bendraamžiai – Stasys Danisevičius, V.Kasparavičius, Sigitas Jakubauskas, Edvardas Malkevičius, Rimas Turskis. Prie mūsų puikiai pritapo jaunesni – Arvydas Janonis, Vidmantas Rasiukas, Stasys Baranauskas, Igoris Pankratjevas, Arminas Narbekovas. Buvome vienminčių kolektyvas, ta prasme, kad vienodai supratome futbolą. Mes jau tada žaidėme perdavimais, geru aikštės matymu, protingu judėjimu aikštėje paremtą futbolą. Panašų po kelių dešimtmečių propagavo skambiausias pergales iškovojusi Ispanijos rinktinė.

Ar tuo metu jautėtės kažkuo ypatingi, išskirtiniai, diktuojantys ateities futbolo madas?

Tiesą sakant, tuo metu man pačiam niekada neatrodė, kad esame kažkokie unikalūs, geri ar geriausi. Tik vėliau, lyginant su kitomis komandomis, futbolininkais, pamačiau, kad tikrai turėjome puikią, originalią, savitą komandą.

Be abejo, „Žalgirio“ žaidimas nuolat keitėsi, bet esmė liko ta pati – techniškas, inteligentiškas, net intelektualus futbolas. Nebuvome patys greičiausi, ištvermingiausi ar stipriausi fiziškai Sovietų Sąjungos futbolininkai. Bet visi mokėjome sustabdyti kamuolį ir atlikti tikslų perdavimą komandos draugui. Ypač savo stadione mes galėdavome laikyti kamuolį perduodami jie vienas kitam, neleisdami varžovams prie jo net prisiliesti. Ypač pirmais metais tokiu būdu varydavome į neviltį net ir pajėgiausias SSRS Aukščiausios lygos komandas, jų trenerius.

Prisimindami to meto „Žalgirį“, futbolo žmonės atkreipia dėmesį į aukštą individualų žaidėjų meistriškumą, techninį pasirengimą.

Žinote, kai po sezono nuvažiuodavome žaisti draugiškų rungtynių į Afriką, matydavome ten daugybę gerokai techniškesnių futbolininkų, kurie su kamuoliu galėdavo daryti stebuklus. Tik žaisti futbolo jie nemokėjo, todėl mes laimėdavome dviženkliais skirtumais. „Žalgiryje“ techniškas futbolininkas buvo tas, kuris galėjo sustabdyti kamuolį taip, kad iš karto atliktų tikslų perdavimą. Dabar rinktinės futbolininkai nesugeba taip stabdyti ar perduoti kamuolio. O pas mus tai buvo savaime suprantama. Jei tu stabdysi kamuolį dviem-trim lietimais, tai perdavimo jau neatliksi, nes paprasčiausiai nebus kada. Ir dabar mane stebina, kai žaidėjas atlikdamas perdavimą nuspiria kamuolį ten, kur nieko nėra. Be jokio spaudimo, pasipriešinimo.

Kuris „Žalgirio“ sezonas jums asmeniškai buvo pats geriausias?

Geri buvo 1979 metai, kai Pirmoje lygoje per 42 rungtynes pelniau 11 įvarčių ir buvau rezultatyviausias komandos žaidėjas, „Žalgiris“ pirmenybėse užėmė 6 vietą. 1982 m. sezonas taip pat buvo įsimintinas. Prieš jį su komanda atsisveikino Vytautas Dirmeikis, Eugenijus Riabovas ir Gediminas Paberžis. Bet užaugo jaunesni futbolininkai ir „Žalgiris“ daug kam netikėtai įšovė į Aukščiausią lygą. Deja, negalėjau žaisti paskutinėse sezono rungtynėse su Zaporožės „Metalurgu“, nes prieš tai rungtynėse gavau geltoną kortelę ir turėjau praleisti rungtynes. Tad komandą oro uoste pasitikau su gerbėjų minia, taip sakant – kitoje pusėje.

O ir šiaip, bevei visi „Žalgiryje“ praleisti metai man buvo geri, tiesa, dėl traumų ne visada galėjau jais iki galo pasimėgauti. Nors dažniausiai net ir traumuotas verždavausi į aikštę, žaisdavau sukandęs dantis, su nuskausminamaisiais vaistais. O jei jau sakydavau, kad viskas, negaliu, vadinasi trauma buvo tikrai labai rimta.

Kokia trauma buvo rimčiausia?

1980 m. prieš sezoną Adlreyje žaidėme kontrolines rungtynes su Jerevano „Ararat“ komanda ir jų metu sumušiau kelį. Bandžiau žaisti nepaisydamas skausmo, bet galiausiai vienos treniruotės metu žaisdamas kvadratą kryptelėjau koją ir kelis galutinai subyrėjo – plyšo meniskas. Tais laikais menisko trauma ir operacija buvo labai baisus dalykas. Kita vertus, taip sutapo, kad prieš pat operaciją pasirodė žinia, kad vienas žinomas kalnų slidininkas praėjus dešimčiai dienų po menisko operacijos sugebėjo laimėti pasaulio čempionatą. Tai man asmeniškai labai pridėjo motyvacijos, tikėjimo, kad ir man viskas bus gerai. Tiesa, jam operaciją darė Šveicarijoje, gal kitais metodais, o mane operavo Vilniuje, tradiciniu būdu – atverdami visą kelio sąnarį ir pašalindami menisko atplaišą. Ir vis dėlto, sugebėjau įtikinti save, kad viskas bus gerai. Be futbolo praleidau apie mėnesį, paskui pradėjau sportuoti, treniruotis, iš pradžių žaidžiau už „Žalgirio“ dublerius, o sezono viduryje sugrįžau ir į pagrindinę komandą.

Vis dėlto, ta kelio trauma ir operacija nepraėjo be pėdsakų. Vėliau teko atlikti dar kelias smulkesnes operacijas, valyti sąnarį nuo atplaišų. Galiausiai dėl dešinio kelio skausmų teko ir baigti karjerą.

Ar galite išskirti kokias nors įsimintiniausias rungtynes, įvartį?

Man labiausiai įsiminė tos pirmosios 1977 m. sezono rungtynės „Žalgiryje“, kurias ir vadinu savo tikruoju debiutu. Ir dar su Kijevo „Dinamo“, kai 1986 m. 29 ture jų aikštėje laimėjome net 3:0. O juk „Dinamo“ buvo SSRS čempionai, Europos Taurių taurės laimėtojai, kijeviečiai sudarė SSRS rinktinės pagrindą. Pamenu, kad tada įmušiau įvartį iš labai stataus kampo, prasiveržęs kraštu ir pergudravęs kijeviečių vartininką Viktorą Čanovą. Gal ne pats gražiausias, bet įsimintinas įvartis.

O šiaip, įvarčių per savo karjerą įmušiau tikrai nemažai. Aikštėje žaisdavau dažniausiai kairiame arba dešiniame krašte, galėjau ir puolime žaisti, kelis kartus teko ir gynyboje padirbėti. Aikštės viduryje žaisdavau retai. Buvau kūrėjas, be to, turėjau uoslę, jaučiau, kur nukris kamuolys, kur reikia atsidengti, kad gautum kamuolį, keltum grėsmę varžovų vartams. Ne kartą įmušiau po to, kai atlikęs perdavimą į kraštą visu greičiu bėgdavau į priekį, atsidengdavau, gaudavau perdavimą ir užbaigdavau ataką. Tai ir buvo geriausias žalgiriečių savitarpio supratimo pavyzdys.

Su „Žalgiriu“ atsisveikinote po sėkmingiausio klubo istorijoje sezono, iškovojęs SSRS bronzą. Kas lėmė tokį sprendimą?

Visų pirma, tai nebuvo mano sprendimas. 1987 m. buvau „Žalgirio“ kapitonu, prisidėjau prie pergalių ir pasiekimų SSRS Aukščiausioje lygoje. O kitą sezoną pradėjau dublerių ekipoje, galiausiai buvau ir išlydėtas iš komandos. Su gėlėmis, dovanomis, plojimais, pakelta vėliava, bet prieš savo paties norą.

1988 m. mane iš „Žalgirio“ paleido prasidėjus čempionatui. Praėjau visą pasirengimo stovyklą, žaidžiau už dublerius, ir žaidžiau tikrai labai gerai. Bet tuometinis „Žalgirio“ treneris šito nematė. Tad galiausiai turėjau palikti komandą. Persikėliau į Klaipėdą. Tuo metu „Atlante“ žaidė ne vienas buvęs žalgirietis, taip pat ir V.Kasparavičius, S.Danisevičius. Sužaidžiau 18 rungtynių, bet negalėjau žaisti visa jėga, nes atsinaujino kelio skausmai. Vis dėlto, nepaisydamas traumos, vargau, kiek galėjau. Vis dėlto, kai sezono pabaigoje praradome šansą iškopti į Pirmą lygą, nusprendžiau, kad reikia trauktis.

Tuo metu man buvo 30 metų. Apsigydęs kelį dar galėjau žaisti. Išbandžiau laimę Balstogėje, bet ten ir vėl atsinaujino kelio trauma, be to, klubas susidūrė su finansinėmis problemomis, tad po pusės sezono grįžau į Lietuvą. Bet dėl tos išvykos nesigailiu, ji visomis prasmėmis buvo vertinga ir pamokanti.

Po to kelis metus treniravau Vilniaus „Geležinio Vilko“ komandą, išbandžiau save ir teisėjo vaidmenyje, bet galiausiai atsitraukiau nuo aktyvios, su futbolu susijusios veiklos. Žaidžiau savo malonumui, su buvusiais bendražygiais, veteranų varžybose, taip pat aktyviai dalyvavau teniso varžybose, pasižymėjau neblogais pasiekimais senjorų lygyje. Tačiau paskutiniu metu sportuoti nebegaliu. Turėjau kelias čiurnos operacijas, laukia ir dar viena kelio sąnario operacija, tad šiuo metu galiu tik žiūrėti kaip kiti sportuoja.

Ar galite palyginti savo laikų futbolą su dabartiniu? Kodėl būtent jūsų laikais futbolo pasiekimai buvo patys ryškiausi ir svariausi?

Iš tiesų, „Žalgiryje“ praleistas dešimtmetis gali būti drąsiai vadinamas Lietuvos futbolo aukso amžiumi. Tai buvo geriausias futbolo tarpsnis iš to, ką man per savo gyvenimą teko matyti. Su dabartiniais Lietuvos futbolo klubais net sunku palyginti. Esminis skirtumas, kad mūsų laikais „Žalgiris“ buvo reprezentacinė visos Lietuvos komanda. Visa futbolo sistema buvo suręsta taip, kad ruoštų kandidatus į „Žalgirį“. Vien dublerių ekipoje per sezoną „prasisukdavo“ iki 60-ies futbolininkų, iš jų tik vienetai patekdavo į pagrindinę komandą, o dar mažiau joje įsitvirtindavo. O dabar Lietuvos futbolo klubai turi verstis iš savo ribotų resursų, arba vežtis urmu legionierius.

Atvirai pasakysiu, šiuo metu šviesos tunelio gale nematau. Paprasčiausiai nesimato talentingų, kuriančių žaidėjų. Rinktinėje išsiskiria tik Arvydas Novikovas ir Fiodoras Černychas, o bendras fonas yra labai blankus. Toks pat ir klubinio futbolo vaizdas. Sutinku, kad viskas prasideda nuo vaikų. Juos reikia sudominti futbolu, pritraukti, o paskui jau kryptingai dirbant ugdyti talentus. Bet kai nėra tikrų trenerių, tai nėra ir tų talentų. Šiuo metu didžiausia problema, kad vaikus treniruoja niekada gerais futbolininkais nebuvę treneriai. Ko jie gali išmokyti? Ką jie gali parodyti? Tiesiog treniruojama dėl skaičiaus, masiškumo, bet meistriškumo nėra. Aš tik galiu pasidžiaugti, kad man su treneriais labai pasisekė, o S.Ramelis man apskritai buvo kaip antras tėvas. O dabar kokie trenerių ir vaikų santykiai? Jų nėra, nes viskas pagrįsta pinigais.