Ar turėjo skrieti būtent V.Dambrausko galva? (2)
Valdas Dambrauskas | fkzalgiris.lt nuotr.
Per paskutinius mėnesius Vilniaus „Žalgiris“ prarado daug: LFF taurės trofėjų, saugią pirmą vietą ir dešimties taškų pranašumą, galiausiai – trenerį. Tačiau ar Valdo Dambrausko galva turėjo skrieti pirma?
Problemų Lietuvos čempionams šiame sezone nestigo, bet jos labiausiai pradėjo lįsti į viešumą po eilinės nesėkmės UEFA Čempionų lygoje. Iki tol užtikrintai Lietuvos A lygoje žaidę žalgiriečiai, po sutriuškinimo Razgrade jie pradėjo barstyti taškus.
Nuo iškritimo iš Čempionų lygos atrankos, vietiniame čempionate vilniečiai per 12 rungtynių laimėjo penkias, dvi pralaimėjo ir keturias sužaidė lygiosiomis. Tai yra nei daug, nei mažai – prarasti 14 taškų. Ir to visiškai užteko, kad Marijampolės „Sūduva“ juos ne tik pasivijo, bet ir aplenkė.
Jeigu pralaimėjimai – du iš eilės – patirti pagrindiniams konkurentams, tai lygiąsias su „Kauno Žalgiriu“ ir kitu Laikinosios sostinės „Stumbro“ klubu yra sunkiai paaiškinamos, tuo labiau pateisinamos.
Prie viso to galima pridėti ir beviltiškai pralaimėtą LFF taurės finalą tam pačiam „Stumbrui“. Komandai, kuri vos laikosi A lygoje ir turės žaisti pereinamąsias rungtynes su Gargždų „Banga“, kad išliktų aukščiausioje Lietuvos lygoje.
Tačiau ar tik treneris dėl to kaltas? Galima sakyti, kad jis turėjo Lietuvos mastais labai gerą sudėtį, tačiau nesugebėjo jos paruošti. Tačiau taip pat galima sakyti, kad „Sūduva“ ar „Trakai“ patyliukais susirinko tokius žaidėjus, kurie gali lygintis, o gal net ir pralenkti praėjusių metų čempionus.
Daugelis sirgalių ne vienerius metus prašė Vilniaus „Žalgirio“ sporto direktoriaus Mindaugo Nikoličiaus, kad šis sau įprastu stiliumi prieš sezoną, o ir sezono metu nepakeistų viso tunto jau susižaisti spėjusių futbolininkų. Šiemet šis prašymas buvo išgirstas. Komandos branduolys išliko labai panašus, kaip ir praėjusiais metais, jį papildė keli naujokai, kurie, deja visiškai nepasiteisino.
Ekipos lyderiu turėjęs tapti Mohamane Traore taip ir neįsitvirtino startinėje sudėtyje, jam koją kišo ir traumos. Puolime turėjęs sužibėti Komnenas Andričius tyliai ir ramiai vasarą iškeliavo atgal į Portugaliją. Pastaraisiais metais tvirtą atsarginį, kuris dažnai pasirodydavo net geriau, nei pagrindinis vartininkas, Saulių Klevinską pakeitęs Džiugas Bartkus dažniausiai šypsosi trindamas atsarginių žaidėjų suolą ir nesugeba nukonkuruoti klube jau užsibuvusio Armanto Vitkausko.
Prieš pat UEFA Čempionų lygos atranką klubą papildęs gynėjas Diego Oyarzunas Marijampolėje turbūt pademonstravo savo ribas, kuomet buvo pakeistas jau po pirmo kėlinio.
Nelogiškai atrodo ir tolimesnė komplektacija. Čilietis nesėkmingai užėmė į Kazachstaną parduoto Georgo Freidgeimo vietą, o kadangi ant suolo labiau tik dėl akių imamas jaunimo komandos narys Jonas Skinderis, V.Dambrauskas neturėjo didelio pasirinkimo vidurio gynėjų grandyje. Ką jau kalbėti apie kraštinius gynėjus, kur Egidijų Vaitkūną ir Donovaną Slijngardą gali pakeisti tik Rolandas Baravykas bei, iš bėdos, Saulius Mikoliūnas, kuris šiemet dėl traumos nebežais.
Ne ką geresnė situacija ir kitose grandyse. Praėjusiame sezone sėkmingai žaidusį Andriją Kaludjerovičių pakeitė Darvydas Šernas, kuris, nors ir muša įvarčius, tačiau visiškai neįtikina, kad yra tinkama pamaina serbui. Šioje pozicijoje dar taip pat yra ir universalusis Bahrudinas Atajičius, kuris labai universaliai stebi rungtynes iš šono – tiek nuo atsarginių žaidėjų suolo, tiek apšilinėdamas ties aikštės ribomis.
Krašto saugų pasirinkimas V.Dambrauskui taip pat buvo skurdus. Čia pasikeisdami dažniausiai rungtyniauja Vytautas Lukša su Liviu Antaliu, jiems dažnai talkina Elivelto. Pakeitimai? Iš Kauno „Stumbro“ susigrąžintas Danielis Romanovskis, kuris dažniausiai nėra leidžiamas į aikštę, taip pat tik dėl Savivaldybės akių į sudėtį vis įtraukiamas Ernestas Stočkūnas.
Stiprus jaunimo komandos lyderis ir praėjusiame sezone daugiau minučių sugebėjęs prasimušti Justas Lasickas išsiųstas tobulėti į Serbiją. Susigrąžintas Serge‘as Nyuiadzi po geresnio pasirodymo Čempionų lygos atrankoje taip pat išnuomotas į kitą šalį. To pasekmė? Svarbiose rungtynėse „Žalgirio“ krašto saugai atrodo nuvargę, nepasiruošę fiziškai ir tiesiog lėtesni už savo oponentus.
Rungtynėse su „Sūduva“ buvo ne viena situacija, kuomet bent 10 metrų atsilikdamas, Andro Švrljuga sugebėdavo apibėgti tiek dėl kamuolio kovojančius vilniečių krašto gynėjus, tiek ir krašto saugus.
Kol varžovai nepaisant vilniečių pranašumo turnyro lentelėje stiprinosi savo sudėtis, V.Dambrauskui teko gerokai improvizuoti stengiantis išsisukti iš tokios situacijos, kurioje jis tiesiog yra priremtas prie sienos ir vos gali įkvėpti gryno oro.
Niekam ne paslaptis, kad sostinės komandoje sudėtis dažniausiai formuojama neatsižvelgus į trenerio pageidavimus, jam tenka suktis su tuo, ką turi, net jeigu tai neatitinka jo žaidimo filosofijos ir, galiausiai, toje sudėtyje yra didelių spragų. O spragų čia būta ir nemažų.
Tad verta pasvarstyti, ar tikrai V.Dambrausko galva turėjo skrieti pirma?
Pabaigai, vieno jau buvusio „Žalgirio“ žaidėjo Raimundo Vileiniškio citata: „Trenerio darbas – sudėtingas. Kai laimi – tai laimi komanda, o kai nėra rezultatų – kaltas treneris. Tik aukštam lygyje atsakomybę prisiima visas trenerių štabas ir / ar komandą komplektavęs sporto direktorius.“
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
