Nuo Nyderkorno iki Vilniaus – siaubo filmo verta škotiško futbolo savaitė
Rungtynių akimirka | Sauliaus Čirbos nuotr.
Ketvirtadienis buvo stebėtinai gera diena būti Lietuvos klubinio futbolo fanu – nepaisant per abejas rungtynes sutriuškinto Klaipėdos „Atlanto“, įsimintiną vakarą futbolo gerbėjams padovanojo visų pirma Marijampolės „Sūduva“, o vėliau jų pavyzdžiu pasekė ir „Trakai“.
Iš tiesų, sunku prisiminti, kada paskutinį sykį Lietuvos klubinis futbolas buvo supamas tokios pozityvios auros, kuri sklando šiuo metu. Maža to, kad ketvirtadienį laimėjo „Trakai“ ir „Sūduva“, kontrolinėse rungtynėse Baltarusijoje prieš „BATE“ pergalę po 11 m. baudinių šventė ir Vilniaus „Žalgiris“.
Ir nors teoriškai Razgrado „Ludogorets“ barjeras „Žalgiriui“ turėtų pasirodyti esąs per aukštas, pergalės draugiškose rungtynėse prieš „BATE“ bei Geteborgo IFK neabejotinai įkvėpė papildomo tikėjimo.
Tačiau futbolo sodai žydi ne visose šalyse. Turbūt nesuklysime sakydami, jog Škotijos klubiniam futbolui praėjusi savaitė Europoje buvo viena blogiausių pastaraisiais metais.
Kaip Škotijos „Premiershipe“ varžosi „St. Johnstone“?
Nėra abejonių, kad Škotijos lygos struktūra šalies klubams gerai pasirodyti Europos turnyruose nepadeda, ypač kai kalbama apie 3-4 vietą užėmusias komandas, kurios savo pasirodymus UEFA Europos lygoje pradeda nuo pat pirmojo atrankos etapo. Gegužei jau persiritus į antrąją pusę savo sezonus užbaigiantys klubai dažnai atostogauja vos porą savaičių, nes pabaigus vieną sezoną, ant kulnų kone iškart ima minti kitas.
Klubai turi itin mažai laiko pailsėti, pasiruošti, papildyti savo gretas naujais žaidėjais, jau nekalbant apie naujokų susižaidimą su komandos draugais. Neabejotinai, šis faktorius apsunkina Škotijos klubų pasirodymus Europoje.
Tačiau net ir tai nepateisina reto blogumo savaitės Škotijos klubiniam futbolui.
Po rungtynių spaudos konferencijoje paklaustas, ar dabartiniai „Trakai“ galėtų varžytis Škotijos „Premiership“ divizione, „St.Johnstone“ treneris Tommy Wright‘as nukirto tarsi kirviu.
„Ne, negalėtų“, - išrėžė T. Wright‘as, iškart po to apleisdamas konferencijų salę.
Logiškas sekęs klausimas – kaip tuomet aukščiausiame šalies divizione varžosi „St. Johnstone“? Ir ne tik varžosi, o ir pastaruoju metu sugeba užimti pozicijas viršutinėje lentelės dalyje.
„St. Johnstone“ per abejas rungtynes paliko itin slogios komandos įspūdį. Škotai „Trakams“ daugiausiai grasino tik kampiniais ir standartinėmis situacijomis. Jų žaidimas iš esmės priminė bandymus archajiška kuoka pramušti betoninę sieną. Kompaktiškai gynęsi „Trakai“, net ir žaisdami dešimtyje, varžovams neleido sukurti pavojingesnių progų.
Pirmajame kėlinyje nė vieno smūgio į vartų pusę neatlikę „Trakai“ dantis ėmė rodyti antrame. Komandą į keblią situaciją pastūmėjo antroji kapitono Arūno Klimavičiaus geltona kortelė, tačiau čia nepasimetė senosios sostinės riterių strategas Olegas Vasilenka.
Futbolas yra paradoksų kupinas žaidimas – ketvirtadienio rungtynės puikiai parodė, kad norint apsiginti mažumoje, nebūtina iš aikštės išimti atakuojančio plano žaidėjus bei į jų vietą urmu prileisti gynėjų. Palikdamas aikštėje puolėją Maksimą Maksimovą bei už jo nugaros žaidusį Oscarą Dorley, O. Vasilenka suteikė šansų „Trakams“, užuot pastačius palapinių miestelį savo baudos aikštelėje, žaidimą kaip įmanoma dažniau perkelti į „St. Johnstone“ aikštės pusę.
Planas veikė stebėtinai puikiai, ir škotams ne tik kad nepavyko į „Trakų“ pusę viena po kitos versti atakų bangų, tačiau ir apginti savo vartus – rungtynių pabaigoje gražiu įvarčiu tašką padėjo M. Maksimovas.
„St. Johnstone“ atrodė tarsi stereotipinė Škotijos „Premiership“ lentelės vidurio komanda – ne itin techniška, lėta, nerangi ir be fantazijos. T. Wrightas gal ir mano, kad jo komanda yra geresnė, bet per rungtynes su „Trakais“ atrodė, kad M. Maksimovo ir O. Dorley asmenyse „riteriai“ turėjo du geriausius serijos žaidėjus.
„St. Johnstone“ pastaruosius tris sezonus Škotijoje užėmė ketvirtą vietą, iš esmės visus šiuos metus remdamiesi tuo pačiu branduoliu. Nepaisant Glazgo „Rangers“ griūties, pastariesiems pagaliau grįžus į aukščiausiąjį divizioną, Škotijos futbolo hierarchija yra aiški – yra dominuojantis „Celtic“, yra „Rangers“, ir tada yra likę. Šie du, užsinorėję žaidėjo iš silpnesnių komandų, kaip taisyklė, jį gauna.
Taip pat dažnai geriau „Premiership“ pirmenybėse atrodantys žaidėjai pasuka į Anglijos „Championship“ lygą.
Ir nors lengvasvoriai „St. Johnstone“ jau keletą metų sėkmingai boksuojasi su aukštesne svorio kategorija, prie komandos lyderių jų talentų gerbėjai eilute nesirikiuoja. Vieninteliai aukščiau pakilę žaidėjai yra dažniau laiką ant suolo „Preston North End“ gretose leidžiantis puolėjas Stevie May, bei į „Rangers“ pasukęs Michael‘as O‘Halloran‘as, už kurio įsigijimą klubo fanai skaudžiai tarkavo buvusį ekipos trenerį Marką Warburtoną.
Tad išties, jei „Trakai“ negalėtų kovoti Škotijos „Premiership“ divizione – kaip jame sėkmingai kovoja „St. Johnstone“?
„Rangers“ gėda Liuksemburge
„St. Johnstone“ pralaimėjimą „Trakams“ galima pavadinti netikėtumu, tačiau nupasakoti šios savaitės „Rangers“ patirtį Liuksemburge yra labai nelengva.
„Po praėjusios savaitės iš esmės aišku, kad „Rangers“ žais antrajame atrankos etape <...> šiandien žaidžiame savo 14-asias rungtynes Europoje ir, tiesą pasakius, „Rangers“ mums yra tiesiog per stiprūs“, - rungtynių programėlėje rašė kuklus Nyderkorno „Progres“ klubas iš Liuksemburgo.
Visa tai tik dar labiau didina Glazgo klubo patirtą gėdą Liuksemburge.
Kovą „Rangers“ vairą perėmęs Pedro Caixinha iki šiol gali pasigirti nebent didžiausiu pralaimėjimu namuose prieš „Celtic“ (1-5), neįtikėtinu fiasko Liuksemburge bei eile įsigytų abejotinos kokybės žaidėjų iš Portugalijos. Vieninteliai komandos naujokai, galėję iškart komandai atnešti apčiuopiamą naudą – iš „Norwich“ įsigytas saugas Graham‘as Dorrans‘as bei „Cagliari“ centro gynėjas Bruno Alvesas, tačiau vienas jų buvo įsigytas per vėlai, o kitas su Portugalijos rinktine dalyvavo Konfederacijų taurėje.
Kažkada tikru Europos futbolo milžinu buvę „Rangers“ šiuo metu atrodo tarsi į krantą išmesta, besiraitanti žuvis. Rungtynėse su „Progres“ buvo galima įžvelgti abejotinus taktinius sprendimus, lyderystės, susižaidimo ir elementaraus talento trūkumą.
Itin keistai atrodo trenerio sprendimas nuo pat pradžių, rungtynėse su akivaizdžiai silpnesne komanda, leisti du atraminius saugus su persidengiančiais vaidmenimis – Jordaną Rossiterį bei Ryaną Jacką. Be to, įdomu tai, kad po patirto fiasko duoti interviu klubas išstatė ne kapitoną Lee Wallace‘ą ar kitą labiau patyrusį žaidėją, tačiau vos 20-ies metų, iki šiol epizodiškai rungtyniavusį J. Rossiterį.
Vienintelė paguoda „Rangers“ yra ta, kad viskas nuo šiol bus geriau, nes blogiau būti nebegali. Pagrindinės viltys, be abejo, dedamos į G. Dorransą ir B. Alvesą, kuris nepaisant savo solidaus amžiaus, gali tapti geriausiu „Premiership“ centro gynėju nuo to laiko, kai „Celtic“ atstovavo Virgilas van Dijkas.
Tačiau pralaimėjimas Nyderkorno „Progres“ yra dėmė, kuri iš „Rangers“ istorijos ir P. Caixinhos biografijos greitai neišnyks.
