48 metų kaunietės istorija: iš tinginės virto užsispyrusia sportininke

 Kauno miesto savivaldybės drauge su S. Dariaus ir S. Girėno sporto centru organizuojamas nemokamų treniruočių projektas „Judėk sveikai“ šiemet pradėjo jau trečiąjį vasaros sezoną. Viena iš projekto ambasadorių 48 metų kaunietė Loreta Kazūraitienė pasidalino savo istorija, kurioje – ir protą temdžiusi tinginystė, ir kova su savimi, ir begalinis pasitenkinimas savimi tą kovą laimėjus.

Loreta yra baigusi anuometinį Kūno kultūros institutą, specializavosi sporto švenčių ir turizmo organizavime, o šiuo metu dirba didmeninėje prekyboje. Tad, kaip sako pati pašnekovė, sėdimas darbas tikrai padaro savo – nejudant ir nesportuojant tuoj pat prasideda negalavimai. Būtent tai ir paskatino Loretą ieškoti būdų, kaip pradėti aktyviau judėti ir gerinti sveikatą.

„Turiu prisipažinti – esu truputi tinginė. Daug kartų bandžiau eiti į privačius sporto klubus. Sumokėdavau už abonementą, galvodavau, jog išleidus pinigus, sąžinė neleis nenueiti į treniruotes, tačiau viskas pasibaigdavo taip pat. Nueidavau porą kartų į užsiėmimus, o vėliau jau visada surasdavau priežasčių, kodėl reikėtų praleisti treniruotę“, – prisipažino „Judėk sveikai“ ambasadorė Loreta.

Paklausus, kaip Loreta atrado „Judėk sveikai“ treniruotes, moteris netruko prisiminti: „Dažnai Santakoje važinėdavau dviračiu ir kartą pamačiau ten vykstančias jogos treniruotės. Nesusilaikiau ir priėjusi paklausiau, kas čia vyksta. Tuomet ir sužinojau, jog tai yra nemokamų treniruočių projektas kauniečiams“.

Nusprendusi ir pati pabandyti jogą, Loretą neilgai trukus tapo nuolatine „Judėk sveikai“ treniruočių dalyve. Pamažu ji pradėjo lankytis ne tik jogos, bet ir solo latino šokių treniruotėse, pilates užsiėmimuose, taip pat - bėgimo treniruotėse.

„Man patiko, kad čia gali jaustis neįpareigojančiai. Tai reiškia, jog gali lankyti užsiėmimus pagal savo nuotaikas: vieną dieną noriu į jogą, kitą dieną - į kokią nors judresnę treniruotę. Nesi prie nieko pririštas, pasirenki viską pagal tau labiau tinkantį laiką ir vietą“, – pasakojo pašnekovė.

„O kaip gi tas minėtas tinginys Jumyse? – paklausėme pašnekovės. – Ar jis dingo?“

„Jis niekur nedingo. Paprasčiausiai supranti, kad turi galvoti pats apie save, nes valandą aktyviam pajudėjimui tikrai visada galima atrasti. Svarbiausia yra valia. O kadangi aš namuose to daryti viena neprisiverčiu, tai einu ten, kur jau nori nenori darai. Dažnai pasišnekame su kitais dalyviais, jog svarbiausia yra nueiti, išsiruošti. Suprantama, kad grįžus namo po ilgos darbo dienos, visą dieną akis įbedus į kompiuterį, nebesinori nieko daugiau tik į lovą, bet kai nueini, toks milžiniškas pasitenkinimas užplūsta, kad sugebėjai, atėjai, padarei, galų gale perlipai per save. Kartais tikrai pagalvoju, koks žmogus esi juokingas. Juk tau duoda, tave kviečia, viskas nemokama, treneriai profesionalai ir tu vis tiek dar „maivaisi“. O paskui dejuojame, kad skauda vieną ar kitą šoną. Manau, jog čia tiesiog yra tokia dilema, kurią kiekvienas iš mūsų turime išspręsti patys sau viduje. Ir geriausia tai padaryti kuo anksčiau“, - tvirtino kaunietė.