Karjeros išbandymus įveikęs K.Ivaškevičius nuo futbolo nenutolo savaitės interviu (1)
Kęstutis Ivaškevičius | Mindaugo Drąsučio / Ivartis.net nuotr.
Praėjusių metų pavasarį futbolo aikštėje klinikinę mirtį patyręs buvęs Lietuvos rinktinės saugas Kęstutis Ivaškevičius vietoje nestovi. Klaipėdietis sportuoja individualiai, o rugsėjį uostamiestyje įkūrė pirmąją futbolo akademiją „Koralas“.
Su žmona Tautvile vienerių metų sūnų Herkų auginantis 31-erių futbolininkas džiaugiasi, kad prie akademijos vystymosi ir klestėjimo prisideda daug žmonių.
„Vyksta susitikimai su Klaipėdos miesto Savivaldybės administracija dėl maniežo. Niekas durų priešais nosį neužtrenkė. Tokio palaikymo nesitikėjau. Aplinkiniai kalbėjo, kad prašydami pagalbos atsimušime tarsi į sieną. Tačiau taip nėra. Paprašome – atsako. Kiek gali, tiek padeda. Manau, maniežas Klaipėdoje vis tiek atsiras. Krepšinio aikščių turime, dabar reikia futbolo maniežų kiekviename miestelyje (šypsosi – red. past.)“, – sakė K.Ivaškevičius.
Šiuo metu „Koralo“ akademijoje treniruojasi daugiau nei 40 vaikų. Naujoji akademija ieško trenerių, o patarimų sulaukia iš Roterdamo „Feyenoord“ akademijos, kuri vasarą buvo surengusi futbolo stovyklą vaikams Palangoje.
„Visą gyvenimą sakiau sau, kad treneriu nebūsiu. Nors planuoju dirbti akademijos vadovu, šiomis dienomis dirbti treneriu labai smagu. Išmokyti kažko suaugusįjį yra sunku, o vaikas informaciją pasisavina greitai“, – savo užimamomis pareigomis džiaugėsi futbolininkas.
Kalbėdamas apie futbolo aikštes, K.Ivaškevičius prisiminė ir 2011 metais pasakytus buvusio Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus žodžius, neva nauji futbolo stadionai atsiras tada, kai į Lietuvą pradės važinėti tokie klubai kaip Madrido „Real“ ar Londono „Chelsea“. Tąkart futbolininkui su komanda Kaune teko žaisti prieš pasaulio ir Europos čempionus ispanus.
„Ant smėlio žaidėme su ispanais, kurie yra kur kas stipresni už „Real“ ir „Chelsea“. Iš Izraelio skambino draugai, klausė, ar gyvenam akmens amžiuje. Dabar klausimas tarsi išspręstas – dirbtinė danga. Bet ir tai Europoje tikriausiai esame vieninteliai, kurie žaidžiame rungtynes ant tokios dangos. Milžiniško stadiono nereikia, užtektų ir iki 10 tūkstančių vietų“, – apie nacionalinio stadiono svarbą kalbėjo klaipėdietis.
K.Ivaškevičiaus manymu, pastatyti naują nacionalinį stadioną Lietuvoje yra būtina. Ir tai buvo svariai argumentuota.
„Visi sako, kad „Žalgiriui“ ir „Trakams“ siekiamybė yra žaisti UEFA turnyrų grupėse. Bet kam mes ten būsime naudingi, jeigu negalėsime namų rungtynių žaisti Lietuvoje? Tuomet problemos būtų ne tik mums, bet ir UEFA. Nukentėtų komandų žiūrovai“, – sakė jis.
K.Ivaškevičius su futbolo portalu Ivartis.net sutiko pasidalyti mintimis ir apie savo profesionalaus futbolininko karjerą, kuri dėl širdies problemų baigėsi pavasarį.
Karjera Lietuvoje
– Kęstuti, kaip prasidėjo jūsų profesionali karjera?
– Norėjau kuo greičiau išvažiuoti į užsienį. Būdamas 16-os, keletui savaičių išvykau į Maskvos „Spartak“ akademiją. Man pasiūlė grįžti į Lietuvą, baigti mokyklą ir išbandyti jėgas vyrų futbole. Taip atsidūriau „Atlante“. Iki dabar akyse stovi vaizdas, kai tėtis už mane pasirašė sutartį. Šalia sėdėjo Vacys Lekevičius. Esu dėkingas komandai ir treneriams, kad manimi patikėjo ir davė žaisti.
– Ar visą karjerą žaidėte atraminio saugo pozicijoje?
– „Atlante“ pradėjau žaisti krašto saugu. Po to statydavo po puolėju su Vidu Dančenka. Kai darydavau klaidas, jis nervindavosi. Bet suteikdavo daug naudingų patarimų. Palaikome ryšius iki šiol. Dabar jis žaidžia už veteranus. Planuoju prisijungti. Atraminio saugo poziciją atradau Izraelyje, bet galėjau žaisti bet kurioje.
– Kaip įvyko persikėlimas iš „Atlanto“ į „FBK Kauną“?
– Iš pradžių sakiau, kad Kaune gyventi nenoriu. Bet po rungtynių Klaipėdoje su „Spartak“ prie manęs priėjo Vladimiras Romanovas ir pasiūlė atvykti į „FBK Kauną“. Persikelti į čempionų komandą buvo žingsnis į priekį.
– Ar likote patenkintas savo sprendimu žaisti Kaune?
– Kai kurie gąsdino, kad toje komandoje yra daug rinktinės žaidėjų ir sėdėsiu ant suolo. Bet žaidimo minučių sulaukiau. Sunku buvo per pasiruošimą naujam sezonui, kai patyriau traumą ir įvyko trenerių kaita. Kai tik atsigavau po traumos, davė sužaisti kėlinį ir po jo man pasakė, kad esu nereikalingas.
– Ar tai buvo priežastis, dėl ko persikėlėte rungtyniauti į „Šilutę“?
– Taip, tada išvykau į Šilutę. Tuo metu „FBK Kaunas“ ten siuntė jaunus žaidėjus. Komanda buvo labai pajėgi. Joje žaidė Aurimas Kižys, Mindaugas Bagužis, Gvidas Juška, Marius Žaliūkas ir kiti. Pamenu, kad Kaune jausdavau didelį spaudimą, privalėdavome laimėti. O Šilutėje buvo daug jaunų žaidėjų, jaunas buvo ir treneris Svajūnas Česnulis. Labai patiko žaisti toje komandoje, nebuvo jokio streso. Kaip mokėjome, taip žaidėme, bet nugalėjome net tą pačią Vilniaus „Vėtrą“.
– Po sezono vėl sugrįžote į „FBK Kauną“. Ar norėjote įrodyti, kad komanda suklydo atsisakiusi jūsų paslaugų?
– Grįžti į Kauną nenorėjau. Norėjau žaisti ten, kur sekėsi geriausiai. O tai buvo „Šilutė“. Bet sausį Kaune susirinkome gal 40–50 futbolininkų. Atvyko naujas treneris Eduardas Malofejevas. Prasidėjo treniruotės, o kas savaitę atkrito po penkis futbolininkus. Galų gale patekau į pagrindinę komandą ir pagalvojau, kad esu reikalingas. Pradėjome ruoštis naujam sezonui, žaidžiau krašto pozicijose pagal taktinį išsidėstymą 3-5-2. Tuo metu A lygoje buvome nepralaimėję 19-os rungtynių iš eilės .
Legionieriaus duona
– Po pusmečio buvote paskolintas Edinburgo „Hearts“ klubui. Ar lengvai priėmėte sprendimą išvykti į Škotiją?
– Pasakiau, kad nenoriu. Jau gerai sekėsi Kaune, todėl tuo metu žaisti kitur nebuvo siekiamybė. Bet negalėjau neklausyti ir išvykau. Manau, kad išvykau per anksti. Prasidėjo „karjeros kalneliai“. Galbūt todėl praleistas laikas Škotijoje ir nepatiko.
– Tuo metu „Hearts“ klubas priklausė verslininkui Vladimirui Romanovui. Koks jis buvo žmogus futbolo pasaulyje?
– Keistokas, bet paprastas. Galbūt todėl, kad man dar buvo mažai metų (juokėsi – red. past.) Yra žmonių, kurie mato vieną ar du žingsnius į priekį. Jis matė penkis. Jis pasakydavo daug keistų dalykų, todėl daugelis manydavo, kad tai yra visiškos nesąmonės. Bet po kurio laiko tos kalbos virsdavo tikrove. Nežinau, kodėl visi jį mato tik iš neigiamos pusės. Jis daug padėjo futbolui. Gaila, jog jis nespėjo Kaune pastatyti futbolo bazės, nes tokie planai jau buvo.
– Grįžtant ties futbolu Škotijoje. Kas šioje šalyje buvo sunkiausia?
– Kliūtis buvo patirties stoka, bet reikėjo susitvarkyti ir su psichologija. Ir sekėsi, ir nesisekė. Dažnai keitėsi treneriai, vertė žaisti įvairiose pozicijose. Dar patyriau keletą traumų, todėl buvo labai sudėtinga. Gyvenimas Škotijoje buvo puikus. Turėjau butą centre, automobilį, į rungtynes važiavome su kostiumais. Atvykus iš Kauno gyvenimas Edinburge buvo tarsi kosmosas.
– Po dviejų sezonų vėl grįžote į Kauną. Planavote likti Lietuvoje, ar norėjote tęsti legionieriaus karjerą?
– Grįžus į Kauną teko žaisti mėgėjų lygoje. Norėjau nutraukti sutartį, bet man pasakė, kad tai priklauso ne nuo manęs. Tada patyriau menisko traumą ir klubas nutraukti sutartį sutiko. Po reabilitacijos buvau pasiruošęs žaisti ir sulaukiau skambučio iš Kauno, vėl siūlė grįžti, bet nesutikau.
– Išsigydęs traumą išvykote žaisti į Ukrainos klubą „Krivbas“. Kodėl pasirinkote būtent jį?
– Nenorėjau važiuoti į Rusiją, bet patekau į baisesnį miestą nei įsivaizdavau. Jis milijoninis, bet turi daugybę gamyklų. Pusmetis komandoje buvo geras, kol pasikeitė treneris ir pradėjo statyti į vidurio gynėjo poziciją. Supratau, kad jam tapau nereikalingas. Tačiau šiame mieste atsigavau. Nebuvo jokios įtampos. Jame nebuvo ką veikti, todėl dirbau papildomai ir taip atsirado galimybė persikelti į Izraelį.
Nusistovėjimas Tel Avive
– Po metų Ukrainoje priėmėte Tel Avivo „Bnei Yehuda“ komandos pasiūlymą. Koks buvo pirmas įspūdis apie Izraelį?
– Kai pasakė, kad vyksiu į Izraelį, galvojau juokauja. Bet kai pasiieškojau informacijos internete, pamačiau, kad Tel Avivas atrodo kaip Niujorkas. Išvykau pasitreniruoti savaitę. Tuo metu buvo 38 laipsniai šilumos. Mano treniruotė baigdavosi po 10–15 minučių. Visi žaidė greitai, jaučiausi visai kitame lygyje. Buvau arti išvykimo, bet dar po savaitės klubas vyko į Airiją žaisti Europos lygos rungtynių. Skridau kartu. Ten buvo gaivus oras, todėl pavyko gerai pasirodyti treniruotėse. Jau po pirmos man siūlė derinti sutarties sąlygas.
– Ar Izraelyje buvo labai sunku priprasti prie klimato?
– Iki šiol nepripratau prie šilumos. Ten sezonas prasideda rugpjūtį, todėl visada pirmus du mėnesius būdavau ne formoje. Spalį atvėsdavo, todėl net klubo prezidentas ateidavo ir sakydavo: vasara baigėsi, pradėk žaisti. (juokėsi – red. past.). Taip žaidžiau keturis sezonus, kol patyriau traumą.
– Izraelyje dažnai prieš save išvysdavote geltoną kortelę. Ar dėl to trenerių štabas nebardavo?
– Bardavo, jei užsidirbdavau kvailą kortelę. Bet juos mano kova aikštėje tenkino. Net varžovai vengdavo kurti atakas viduriu, nes žinojo, kad gali gauti per kojas (šypsojosi – red. past.).
– Ar Izraelyje buvote priimtas šiltai?
– Žmonės tikrai draugiški. Gatvėje atpažindavo. Jei vykdavo kokia šventė, komandos draugai kviesdavo pas save, kad nelikčiau vienas. Turguje iš karto žinodavau, iš ko pirkti vaisius ir daržoves. Ten veiklos netrūksta. Eidavome į krepšinio rungtynes, kai atvykdavo Kauno „Žalgiris“. Pas mane svečių netrūkdavo. Net butą buvo pavadinę „Hotel Ivaškevičius“ (šypsojosi – red. past.). Būdavo grafikas, kada atvyksta draugai ar šeima.
Bombos ir gaidžiai
– Kas labiausiai įstrigo atmintyje per praleistą laiką Izraelyje?
– Karas ir bombos. Labai nemalonu, kai kaukdavo sirena. Tada iš karto eidavome į „bunkerį“ – kambarį su storomis sienomis. Visi laukdavo, kol susprogdins bombą. Ačiū Dievui, Tel Avive jokia nenukrito. Tai truko gal dvi savaites.
– Kokį įspūdį paliko „Bnei Yehuda“ komandos gerbėjai?
– Jie yra vieni aršiausių Izraelyje, bet sukuria puikų palaikymą. Jei rungtynėse nepasiseka, supyksta. Net įsiverždavo į treniruotes, primėtydavo pirotechnikos. Vienu metu mums labai nesisekė. Stengėmės, atidavėme visas jėgas, bet vis tiek nelaimėjome. Fanai nusprendė išvaryti piktas dvasias. Likau nustebęs, kai jie į treniruotę atsinešė du gaidžius ir jiems nukirto galvas. Sunku patikėti, bet po to pradėjome laimėti (juokėsi – red. past.) Kadangi aistruoliai buvo labai išprotėję, jiems mano žaidimas labai patiko. Aš žaidžiu kietai, o jie dar labiau užsiveda (juokėsi – red. past.).
– Izraelyje patyrėte sunkią traumą, dėl kurios nežaidėte labai ilgai. Ar buvo sunku ištverti be futbolo?
– Sunku. Po kojos lūžio ilgai reabilitavausi. Tarsi buvau pasiruošęs grįžti, bet blogai sugijo koja. Tada vėl teko gultis ant operacinio stalo. Ištvėriau septynias operacijas ir tiek pat reabilitacijų. Tai buvo sunkiausia. Viską įveikiau dėl to, jog šalia buvo žmona ir šeima. Labai palaikė komanda. Daugeliui buvo keista, kad nežaidžiau pusmetį, o klubas toliau man mokėjo algą. Komandos prezidentas dar net jautėsi kaltas, jog turėjo man pranešti apie sutarties nutraukimą dėl finansinių problemų. Visa tai man buvo pasakyta su ašaromis.
– Po praleisto laiko Izraelyje grįžote į Lietuvą. Kodėl pasirinkote „Palangos“ klubą?
– Jame yra mano draugas Valdas Trakys. Komanda jauna, perspektyvi. Buvo ir kitų pasiūlymų, bet sąlygos Palangoje tenkino. Treniravausi visą savaitę be poilsio, kad greičiau įgaučiau gerą sportinę formą.
– Kokie prisiminimai apie Lietuvos rinktinę? Kuris treneris paliko didžiausią įspūdį?
– Prisiminimai geri. Tuo metu rinktinės futbolininkai žaidė pajėgiuose užsienio klubuose, konkurencija buvo labai didelė. Iš trenerių didžiausią įspūdį paliko Jose Couceiro, jam nebuvo lygių. Kai sėdi ant suolo, esi nepatenkintas. Jis sugebėdavo padaryti taip, kad tas, kuris sėdi ant suolo, palaikydavo komandą ir norėdavo veržtis į aikštę. Manau, kad dalį jo strategijos pasisavino Edgaras Jankauskas. Dėl to rinktinė dabar žaidžia motyvuotai. Bet nereikia pamiršti, kad jis dirbo ir su Jose Mourinho.
– Kaip jaučiatės po nelaimės pavasarį? Ar sveikata nepablogėjo?
– Jaučiuosi gerai, galėčiau net žaisti (šypsosi – red. past.). Manau, kažkada už veteranus dar pažaisiu. Mėnuo po nelaimės jau bėgiojau. Medikai kol kas nieko naujo nepasako, nieko neranda. Liepą tyrimai buvo nusiųsti į Vokietiją, bet ir jų medikai nežino nelaimės priežasties. Rekomenduoja vengti didelio fizinio krūvio. Dabar bėgu 8 kilometrus be problemų. Tiesiog reikia džiaugtis kiekviena diena. Esu labai dėkingas visiems palaikiusiems.
– Sezoną „Palangoje“ užbaigėte kaip trenerio asistentas. Ar komanda labai išgyveno, jog nepavyko patekti į A lygą?
– Kai buvome taip arti, be abejo apmaudo netrūko. Sekasi stipriausiems. Bet visko nurašyti sėkmei negalima. Būk stipresnis ir įmuši. Per pirmąjį kėlinį Utenoje buvome kur kas geresni. Komandos tikslas buvo patekti į trejetuką, tad, manau, tikslas pasiektas su kaupu. Sezonas neblogas. Galbūt galėjome toliau nueiti taurėje, bet išpuolė Vilniaus „Žalgiris“.
– Ką be futbolo veikiate laisvalaikiu?
– Bėgioju (juokėsi – red. past.). Skaitau daug knygų. Kai žaisdavau užsienyje, žiūrėdavau daug filmų. Izraelyje pamėgau Jėgos aitvarų sportą. Pavasarį išmokau leistis snieglente. Man patinka ekstremalus sportas. Žvejyba ne man. Tikriausiai užmigčiau (šypsosi – red. past.).
Kęstučio Ivaškevičiaus karjeros stotelės:
Klaipėdos „Atlantas“, „FBK Kaunas“, „Šilutė“, Edinburgo „Hearts“, Kryvyj Riho „Krivbas“, Tel Avivo „Bnei Yehuda“, „Palanga“.
