Penki pastebėjimai po Lietuvos ir Maltos rungtynių (5)
Lietuvos rinktinė | Fotodiena/Žygimanto Gedvilos nuotr.
Antradienį Lietuvos rinktinė padovanojo savo gerbėjams ilgai lauktą pergalę, kai namuose 2-0 patiesė Maltos komandą, bet puikus rezultatas gali atspindėti, kad net prieš Europos nykštukus teko rimtai pasigrumti. Ką po rungtynių galime pabrėžti apie lietuvių žaidimą?
1. Žaisti pirmu numeriu nebuvo maloniausia patirtis
Edgaras Jankauskas pastaruosiuose rinktinės susitikimuose su Škotija ir Slovėniją į aikštę žaidėjus leido su visai kitokiomis instrukcijomis nei vakarykštėje akistatoje prieš Maltą. Lietuviai niekada nebuvo tie, kurie diktuotų sąlygas visų rungtynių metu, nes bandyti tai daryti būtų paprasčiausiai savižudiška ir priverstų šią komandą būti daug labiau pažeidžiamą gale. Protingas atsargumas ir mirtinas puolimas kontratakose mūsiškiams buvo ginklai, kurie vos neatnešė šešių taškų prieš buvusius varžovus
Niekas negali ginčytis, kad pozicinis lietuvių futbolas tapo gerokai sklandesniu – jie atlieka daugiau perdavimų, mažiau klysta, bet prieš Maltą visas rungtynes Lietuva bandė primesti savo žaidimą, tačiau iš to išėjo tik drausmė aikštės viduryje. Ieškoti erdvių priekyje buvo nepaprastai sudėtinga, nes oponentai buvo tokie, kurie gerai atliko namų darbus ir sutankinta gynyba buvo pasiruošusi Lietuvos puolimo linijai. Todėl nenuostabu, kad taktiniai sprendimai iki 75 minutes nedavė naudos – Malta bėgiojo kaip arkliai ir spėjo uždengti visus laisvus tarpus tarp lietuvių žaidėjų, o Fedoras Černychas ir Arvydas Novikovas neretai sulaukdavo sudvigubintos priežiūros, tad erdvės kūrybai nebuvo per daug, nepaisant to, jog mūsų vyrai įdėjo daug pastangų bandydami sugniuždyti varžovus.
Galbūt gerai, kad artimiausiu metu tokios rolės lietuviams nereikės prisiimti. Kūrybingiems būti didžiąją rungtynių dalį nepavyko dėl gero Maltos pasiruošimo ir lietuvių neapsipratimo prie tokios situacijos, kai nuovargio slegiami, jiems teko ieškoti būdų, kaip primesti savo žaidimą. Įdomu tai, kad Lietuva į nuošalę pateko net penkis kartus ir tai parodo, kaip dažnai griūdavo sprendimai išrasti kažką naujo.
2. Pergalės priežastis Nr. 1: kantrybė
Frustracija lietuvių žaidimą lydėjo bemaž 70 minučių. Sėkmės eliksyrą čia atrasti nebuvo lengva, bet, kaip E.Jankauskas ir keli jo auklėtiniai pripažino, per pertrauką strategas prašė jo futbolininkų būti kantriems ir laukti savo progos. Malta rungtynėse prieš Angliją kontroliavo kamuolį vos 20 proc. laiko, o žaidimas be kamuolio neabejotinai labiau nei įprastai išvargino žaidėjus. Anglija nėra Lietuva, tad vakarykščiame susitikime maltiečiai turėjo daugiau laisvės, bet jėgų atsargos nebuvo begalinės ir apie 70 minutę prasidėjo iniciatyvos (jeigu tai būtų galima laikyti iniciatyva) praradimas ir kurį laiką vyravęs apyligis jėgų balansas pamažu krypo į mūsų ekipos pusę. 70 minutę Tomas Mikuckis smūgiu per save šiek tiek pabudino stadioną, o kamuolio kontrolė po truputi atiteko lietuviams. Vėliau 75 minutę sekė pavojingas Fedoro Černycho išnirimas prieš vartus ir po išprovokuoto kampinio pats kapitonas galutinai užvedė komandą labai gyvybingai ir sėkmingai paskutiniajai atkarpai. Jėgų, kad ir kokios jos būtų išsekusios po varginančios dvikovos su Škotija, lietuviai išsaugojo daugiau ir iškentėjo psichologiškai ilgiausią ir sunkiausią atkarpą šiame atrankos cikle.
3. Pergalės priežastis Nr. 2: Deivydo Matulevičiaus pasirodymas, kai to labiausiai reikėjo
Tuo tarpu geriausias trenerio sprendimas neabejotinai buvo Deivydo Matulevičiaus įleidimas į aikštę. Nerijus Valskis, kuris susitikimo pradžioje turėjo labai gerą progą pasižymėti, po rungtynių pripažino, jog jis nespėjo deramai atsistatyti po „apsidaužymo“ Glazge ir tai atsiliepė „Trakų“ puolėjo žaidimui, kuris nors ir buvo pasiaukojantis, bet pranykstantis bendrame komandos fone. Šį foną paįvairino D.Matulevičius, kuris šiame atrankos cikle gavo pasireikšti tik penkias minutes prieš Slovėniją. Visgi Malta buvo varžovai, prieš kuriuos reikėjo fizinės jėgos ir efektyvaus žaidimo antrajame aukšte. Abejuose komponentuose 27 metų „Botosani“ snaiperis vakar buvo dažnai užtikrintas. Pirmasis įvartis krito po to, kai D.Matulevičius aukštai pakilęs atmetė kamuolį galva F.Černychui, o vėliau alytiškis išprovokavo Jonathano Caruanos pražangą ir raudoną kortelę baudos aikštelėje, kas leido Arvydui Novikovui įmušti vienuolikos metrų baudinį. Vėliau jis puikiai judėjo aikštėje ir buvo idealus žmogus stumdytis ir fiziškai pranokti gerai pasiruošusius Maltos futbolininkus. Neaišku, ar jis sulauks progos startinėje sudėtyje, bet negalima nurašyti D.Matulevičiaus dėl jau aukščiau paminėtų dviejų savybių, kurios gali būti naudingos oponentams dominuojant ore bei nuskinant lietuvius, kaip kad kartais teko matyti ir vakar.
4. Vytauto Andriuškevičiaus buvimas startinėje sudėtyje įneša daugiau drausmės
Dažniausiai laurus nuskina priekinės linijos futbolininkai, tačiau yra ir tie, kurie privalo sulaukti tinkamo pripažinimo. Vytautas Andriuškevičius, kuris paskutinį kartą Lietuvos spalvas gynė kovo mėnesį debiutiniame Edgaro Jankausko mače su Rusija, antradienį priminė tai, ko lietuviai pasigenda. Negalima sakyti, kad Vaidas Slavickas tvarkingai neišpildė savo gynybinių funkcijų pastarosiose rungtynėse, bet V.Andriuškevičius įrodė, kad komandai gali pasiūlyti kur kas daugiau nei tvarkymasis gynybos krašte – kūrybingumą ir nemažą indelį kuriant atakas. Iš tiesų, jis dažnai pasijungdavo į išpuolius kairiajame krašte ir sugebėdavo atiduoti protingus perdavimus į priekį, kur, dėja, bet Malta pasirodė greitesni ir juos perimdavo. Tačiau, „Portland Timbers“ klube žibantis futbolininkas neretai likdavo laisvas savo zonoje oponentų aikštės pusėje ir jam trūko vidurio saugo Manto Kuklio ir Artūro Žulpos įžvalgumo, kurie visgi nusprendė formuoti atakas perduodant kamuolius techniškiems, bet vakar varžovų nuslopintiems F.Černychui ir A.Novikovui. E.Jankauskui galbūt jau atėjo į galva, kad rengti atakas su į jas pasijungiančiu gynėju yra daug efektyviau kairėje, o ne Egidijaus Vaitkūno flange. Be visų šių atakuojančio žaidimo elementų, V.Andriuškevičiui gynyboje pavyko greičiau „užšokti“ ant kamuolio ir mikliau apžaisti bei išmušti kamuolį iš po varžovų kojų bei tai prisidėjo prie gana harmoningo žaidimo. Galbūt tai tik Malta, bet V.Andriuškevičius vakar įrodė, ko yra vertas.
5. E.Jankausko auklėtiniai gali tapti rimtesne jėga ir nebūti Europos pastumdėliais
Nuo susitikimo su Rusija, kai E.Jankauskas pirmą kartą techninėje zonoje davė nurodymus komandai, praėjo septyni mėnesiai ir progresas, kurį padarė Lietuvos komanda yra įspūdingas. Optimizmo suteikia tai, kad kryptingas ir nuoseklus darbas pamažu atneša naujų dalykų, kuriais gali džiaugtis tiek komanda, tiek fanai. Iš pradžių buvęs „Trakų“ strategas turėjo atstatyti smigusį komandos pasitikėjimą savimi po to dar vieno nykaus atrankos ciklo su beviltiškomis akimis į žurnalistų klausimus atsakinėjusiu Igoriu Pankratjevu. Per Baltijos taurės turnyrą šis pasitikėjimas pakilo į tokį lygį, kai komanda galėjo lengviau išpildyti trenerio reikalavimus.
Artūras Žulpa po dvikovos su Malta sakė: „Manau, kad prie pagerėjusio rinktinės žaidimo treneris labai svariai prisidėjo. Jis viską kardinaliai pakeitė, visai kitaip mus motyvuoja. Prieš rungtynes turime labai aukšto lygio ir išsamias varžovų analizes. Visada žinome prieš ką žaisime, žinome kiekvienos pozicijos žaidėją ir net kokia tų žaidėjų koja yra stipresnė ir su kuria jis dažniau žaidžia. Viskas prasideda nuo smulkmenų ir kai mums visa ta informacija yra suteikiama, žaisti tampa daug paprasčiau. Manau, kad šiais laikais yra labai svarbu ar treneris yra geras psichologas ir sakyčiau, kad mūsų treneris yra labai geras psichologas. Jis sugeba mus gerai nuteikti rungtynėms, sugeba mus nuraminti ir mes per rungtynes nebūname susikaustę”. Tai, ko gero, geriausiai atspindi tai, kokia transofrmacija įvyko rinktinėje.
E.Jankauskas dar jaunas treneris, bet inovatyvumas yra jo vizitinė kortelė ir tas psichologiškai stiprios komandos įvaizdis yra neatsiejama sėkmės dalis. Lietuviai save jau išbandė su įvairaus rango komandomis šiais metais ir nenuostabu, kad prieš Maltą teko žaisti kitokį futbolą ir tai turėtų užgrūdinti ekipą dar labiau. Bet jau dabar galima pasakyti, kad išryškėjęs ekipos žaidimo braižas yra futbolas su tikslu, o ne beviltiškas kamuolio stumdymas bei spyrimas į priekį. Tikiu, kad toks organizuotumas ir savojo identiteto patentavimas gali Lietuvai labai praversti runtynėse su Slovakija ir Anglija, kurioms, kaip jau F.Černychas minėjo šiandieniniame interviu Ivartis.net, dabar turėtų rimtai pradėti į šią Baltijos šalių nykštukę. Nykštukę, kuri turi drąsias širdis ir didžiulį potencialą tobulėti.
