Motyvaciją sportuoti gali palaikyti ir socialiniai tinklai

 Norite sportuoti, bet po kelių bandymų nusprendžiate, kad tai ne jums? Tūkstančių žmonių, dalyvausiančių rugsėjo 3 dieną Kaune vyksiančiam „Ąžuolyno bėgime“, pavyzdys rodo, kad sportuoti gali bet kas, tam tik reikia motyvacijos ir noro. O iš kur jo gauti? Kaip neprarasti noro ir pasitikėjimo savimi? Apie tai kalbėjomės su Lietuvos sporto universiteto, Sveikatos, fizinio ir socialinio ugdymo katedros docentu dr. Šarūnu Šniru.

Pirmiausia nuo pradžių. Kas mus gena sportuoti?

Tyrimais įrodyta, kad vienas iš dažniausių atvejų, kodėl žmonės pradeda domėtis bėgiojimu, tai kito žmogaus ar bičiulio pavyzdys ir didelė meilė sportui. Jų pasakojimai apie bėgiojimo naudą, tobulos kūno linijos ir aplinkinių dėmesys dažnai kelia pavydą, kuris sukelia norą imtis veiksmų. Tačiau nemaža dalis vengia pradėti judėti, nes bijo minties, kaip atrodys prieš kitus. Čia jau svarbiausia didelis noras ir ryžtas. Ne veltui yra sakoma: ,,Yra noro – atsiras tūkstančiai galimybių! Nėra noro – atsiras tūkstančiai priežasčių!“.

Panašu, kad dauguma pradedančių sportuoti noru tiesiog spinduliuoja, bet po keleto savaičių sportuoti jau nustoja. Kodėl taip yra?

Gali būti įvairūs motyvai. Bet dažniausiai taip būna dėl neapsibrėžto pagrindinio tikslo. Reikia sau atsakyti dėl ko ruošiatės pradėti bėgioti, ko sieksite bėgimu, pavyzdžiui, norite nubėgti 5 kilometrus ar pagerinti savo savijautą. Antra vertus, tikslai turi būti pakankamai aiškūs ir realūs. Pavyzdžiui, pasakome sau: noriu būti sveikas ar gerai atrodyti. Tačiau to tikrai nepakanka. Būtina nusistatyti, ko konkrečiai norėtume - tobulesnės figūros ar ugdyti ištvermę ir pan., kodėl to siekiame ir kada norime pasiekti norimą rezultatą.

Problema, kad sportas ne visada kelia malonumą. Sportas gali sukelti įvairias neigiamas emocijas, nepatogumą. tai, ko žmogus natūraliai stengiasi išvengti. Juk žmogaus prigimtis parodo, jeigu bus pasirinkimas, dažniausiai jis pasirinks malonesnę, lengvesnę, paprastesnę veiklą. Tai silpnina motyvaciją ir valią, tuomet viskas metama ir grįžtama prie senų įpročių.

Ką galima daryti, kitaip, kad sportas taptų įpročiu, kurio nesinorėtų mesti?

Yra atrodo keli maži triukai, kurie padeda. Net iš anksto užsiregistruoti į bėgimo varžybas, iki jų dar likus keletui mėnesių gali padėti pasiruošti. Pavyzdžiui, pradedantieji bėgikai gali užsiregistruoti dar į kitą savaitę vyksiantį „Ąžuolyno bėgimą“, trumpiausias distancijas, ir bus motyvacija pradėti bėgioti. O pasiekus net ir mažą savo tikslo atkarpos tašką, reikia džiaugtis ir mesti sau iššūkį judėti į priekį.

Padėti gali ir lankymasis viešose treniruotės. Kaune, vykdant projektą „Judėk sveikai“ jų pasirinkimas dabar itin didelis. Tokiose treniruotėse laikas prabėga greičiau, ir sportuoti žymiai smagiau, negu vienam. Bendras entuziazmas, gera treniruotės atmosfera įkvepia, padeda įveikti save ir džiaugtis sportiniais pasiekimais. Ką jau kalbėti apie tai, kad tokios treniruotės vienija bendraminčius, tampa vieta, kuri skatina bendravimą ir bendradarbiavimą, padeda užmegzti naujas pažintis, nauji draugai dar labiau įpareigoja sportuoti ir palaikyti vieni kitus. Sportuojant individualiai, daug didesnė pagunda viską mesti, bet tai darant su draugais ar pažįstamais, tiesiog negali sau leisti pasiduoti.

O savo pasiekimų dalinimasis socialiniuose tinkluose. Ar tai padeda išlaikyti motyvaciją?

Ne tik išlaikyti, bet ir kitus paskatinti. Manau, jei dažniau viešinsime savo sportinius pasiekimus socialiniame tinkle, tikėtina, kad ,,užkrėsime” savo draugus užsiimti panašia fizine veikla, taip pat sulauksime pagyrimu ir paskatinimų, būsime labiau motyvuoti ir stengsimės dar labiau. Juk lietuviams būdinga: ,,jeigu gali Petras, tai kodėl aš negaliu?”.