Bronzą iškovoję A.Lankas ir E.Ramanauskas: apie iš gyvenimo išbrauktą sportą, sugrįžimą ir neišskiriamą draugystę

 Diplomuotas teisininkas ir verslo administravimo specialistas penkerius metus buvo nutolę nuo sporto. O kai grįžo, nukeliavo ant olimpinės garbės pakylos.

„Kartais pajuokaujame, kad drauge mes praleidžiame daugiau laiko, nei su žmonomis“, - šypsodamiesi prisipažįsta Aurimas Lankas ir Edvinas Ramanauskas. Išties, šie šiauliečiai susipažino dar tada, kai jų galvos buvo pamuštos ne merginomis, o žaidimais.

Būdami vos dvylikos sėdę į vieną valtį, šiemet jie atvertė naują Lietuvos sporto istorijos puslapį – iškovojo olimpinių žaidynių bronzos medalį dviviečių baidarių 200 m distancijoje. Iki šiol nei vienas mūsų šalies baidarininkas nebuvo užkopęs ant olimpinių žaidynių garbės pakylos.

Tėvai nespaudė irkluoti

A.Lankas ir E.Ramanauskas gimė 1985 metais: Aurimas rugsėjo 6 d., Edvinas – rugpjūčio 18-ąją. Abu kone tais pačiais metais pradėjo lankyti baidarių irklavimo pratybas. Abu draugauja ne tik irklavimo bazėje, bet ir po treniruočių, kartu su šeimomis švenčia gimtadienius, Kalėdas, sutinka Naujuosius metus.

Aurimas sukūrė šeimą su buvusia irkluoja Egle, su kuria irklavimo bazėje ir susipažino. Jiedu augina dvejų metų sūnų Aretą. O Edvino ir jo žmonos Akvilės namuose auga dvi atžalos – aštuonerių Juras ir gruodį antrąjį gimtadienį švęsiantis Eidas.

Abu baidarių irklavime atsidūrė neatsitiktinai. Irkluotoja buvo E.Ramanausko mama, o A.Lanko tėvas Antanas iki šiol treniruoja sportininkus kartu su Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos generaliniu sekretoriumi Romualdu Petrukanecu.

„Nors mano tėvas ir treneris, niekada nejutau spaudimo eiti būtinai į irklavimą. Metus lankiau ir imtynes – tai buvo mano pasirinkimas. Bet vasarą vaikystėje nėra nieko smagesnio, nei būti prie vandens, todėl pradėjau treniruotis baidarių irklavimą. Paskui į mano grupę atėjo Edvinas, dar keletą draugų. Nuo to viskas prasidėjo, atsirado bendras tikslo siekimas“, - tikino A.Lankas. E.Ramanauskas irgi neiškart sėdo į baidarę: „Bandžiau futbolą, imtynes, bet neužsikabinau. Ir irklavime pirmi metai buvo lyg pasižaidimas, bet po pusmečio, padėjus daugiau irkluoti ir suprasti, kas tas irklavimas, labai patiko. Tada pradėjome daugiau treniruotis ir jau antrais metais pasipylė medaliai.“

Šiauliečiai tapo Lietuvos jaunučių, jaunių čempionais, o 2003 m. pasaulio jaunių čempionate Japonijoje užėmė šeštą vietą. Tada jie matė ir jaunojo Jevgenijaus Šuklino pergalę vienviečių kanojų varžybose.

Teko padirbėti ir Anglijoje

Atrodė, perspektyvi dvivietės baidarės įgula tvirtai įžengs į suaugusiųjų sportą. Tačiau taip neatsitiko, sportininkai nutarė toliau nebesitreniruoti, tik epizodiškai pasirodydavo varžybose. Nuo 2004-ųjų Aurimas iš savo sportinio gyvenimo išbraukė penkerius metus. Irklų į rankas neėmė ir Edvinas, bet nenorėdamas staiga nutraukti sporto vaikščiojo į salę pakilnoti štangos.

Šiauliečiai baigė vidurinę ir įstojo studijuoti į aukštąsias mokyklas: Aurimas krimto mokslus Vilniaus universiteto Teisės fakultete, o Edvinas Šiaulių universitete studijavo verslo administravimą ir 2008 m. gavo bakalauro diplomą.

2009 m. Aurimas tapo diplomuotu teisininku ir vasarą grįžo į Šiaulius, Edvinas po studijų atsidūrė Anglijoje, į kurią išvyko padirbėti. Dar studijuodamas universitete jis susipažino su būsima žmona Akvile, sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus Juro. Po studijų Edvinas Šiauliuose nerado patrauklaus darbo, o šeimą išlaikyti reikėjo. Diplomuotas specialistas atsidūrė nežinomybėje, todėl sulaukęs Anglijoje dirbančių draugų siūlymo ilgai nesvarstęs išvažiavo. Po kiek laiko pas jį atvyko šeima. „Nusprendėme, kad Anglijoje ilgai nebūsime, padirbėsime kelerius metus, pasitaupysime pinigų ir grįšime. Bet užsibuvome kone penkerius“, – sako Edvinas.

Vėl sėdo į vieną valtį

Išvykęs į užsienį metus E.Ramanauskas visiškai nesportavo, bet pasiilgo irklavimo. Tada susisiekė su Anglijos baidarių ir kanojų irklavimo federacija, kuri šiauliečiui pasiūlė vieną klubą. Po truputį vėl viskas prasidėjo iš naujo. Anglijoje Edvinas dalyvavo daugelyje varžybų, vietiniuose čempionatuose. „Paskutiniais metais netgi pavykdavo tapti prizininku. Anglai kvietė likti jų klube, bet jau buvau Lietuvos rinktinėje ir to pasiūlymo atsisakiau“, – pasakoja Edvinas.

Aurimas po studijų nepanoro likti Vilniuje, nes matė, kaip jo grupės draugai dirba po 14–16 valandų per parą, bet jiems, ką tik baigusiems mokslus, mokamas kuklus atlyginimas. „Manęs netenkino tūkstančio litų atlyginimas, taip pat nenorėjau toliau gyventi iš tėvų kišenės, Vilniuje nuomotis butą, todėl nutariau grįžti į Šiaulius ir čia susirasti darbą, – grįžimo motyvus dėsto Aurimas. – Kai grįžau namo, buvo vasara, neturėjau ką veikti, taigi vėl pajutau irklavimo trauką. Susisiekiau su Edvinu, jam išdėsčiau savo planus, kalbėjau apie tai, kad per anksti nutrūko mūsų sportinė karjera, reikia toliau kartu irkluoti, parungtyniauti su jaunesniais varžovais, juolab kad 2009 m. Tarptautinė baidarių ir kanojų irklavimo federacija paskelbė, jog 200 m distancija tapo olimpine rungtimi. Edvinas sutiko grįžti į Lietuvą. Nutarėme išbandyti jėgas per Dariaus Survuto atminimo varžybas. Užėmėme trečią vietą, kuri mums suteikė daug džiaugsmo. Supratome, kad rimčiau pasitreniravę galime pasiekti ir geresnių rezultatų.“

2011 m. šiauliečiai jau dalyvavo pasaulio čempionate, o 2013 m. mažai trūko iki pasaulio ir Europos čempionatų finalo. Kai pradėjo sektis, Edvinas galutinai atsisakė darbo Anglijoje.

Ir dirba, ir sportuoja

Dabar baidarininkai save vadina profesionaliais sportininkais. „Esame remiami ir išlaikomi valstybės – keliaujame į stovyklą, gauname maistpinigius, stipendijas“, - paaiškino E.Ramanauskas. Bet A.Lankui veiklos netrūksta ir be irklavimo: jis yra kredito unijos „Žemdirbio gerovė“ administracijos vadovas. Tad paprastai Aurimas keliasi apie penktą ryto ir prieš darbą, kuris prasideda aštuntą, skuba į irklavimo bazę pasitreniruoti. Be to, Aurimas – Šiaulių miesto tarybos narys.

„Bandome kelti Šiaulių sporto lygį – gal mūsų medaliai duos didelį postūmį. Šiaulių irklavimo bazė pastatyta prieš 60 metų ir per tą laiką beveik nepasikeitusi. Viliamės, kad olimpinė bronza pritrauks verslininkų dėmesį. Juk dabar aišku, kad net ir Šiauliuose augę ir tobulėję sportininkai gali tapti olimpinių žaidynių prizininkais. Vienas svarbiausių dalykų – reikia sutvarkyti Šiaulių irklavimo bazę, kuri per 60 metų gyvavimo normaliai neremontuota“, - sakė A.Lankas.

Jis viliasi, kad 2012 m. Jevgenijaus Šuklino iškovotas sidabras, 1000 m irkluotojų Andrejaus Olijniko ir Ričardo Nekriošiaus penktoji vieta Rio de Žaneire padidins baidarių ir kanojų irklavimo žinomumą Lietuvoje: „Gal daugiau žmonių atvažiuos į Trakuose vykstantį Lietuvos čempionatą. Juk tiesiog malonu praleisti laiką gamtoje.“ Nori atsipūsti, bet ne trauktis

Sugrįžus iš Rio de Žaneiro baidarininkų laukia sveikinimų lavina ir pagerbimų maratonas. O po to sportininkai svajoja pailsėti.

„Baidarėmis kokia upe neplauksime. Nes jau ir vasara baigiasi“, - juokias E.Ramanauskas. Atostogoms jie dažnai renkasi sėslias atostogas – prie jūros ar baseino, kartais pakeliauja, aplanko įsimintinas vietas.

Baidarininkų bendraamžis, Londono olimpinių žaidynių vicečempionas vienviečių kanojų varžybose Jevgenijus Šuklinas jau prabilo ir apie karjeros pabaigą.

„Mums po olimpinio medalio apie karjeros pabaigą nereikėtų galvoti. Dabar galvojame apie atostogas, reikia pailsėti, pravalyti galvą nuo vandens, pačio irklavimo. Pasiruošimas prasidėjo nuo praėjusių metų gruodžio. Stovyklos vyko Izraelyje, Portugalijoje, Kroatijoje. Iš pradžių rengėmės tik olimpinei atrankai, paskui jau žaidynėms kruvinas darbas. Svarbiausia yra motyvacija ir noras siekti aukštumų. Mums noro ir motyvacijos netrūksta. Tada bus ir rezultatas. Mums noras visad buvo“, - aiškino E.Ramanauskas.

Ypač sunku būną žiemą arba ankstyvą pavasarį, kai per savaitę irkluotojais įveikia pro 120-150 km. Vasarą treniruočių apimtys mažėja. Daugiau akcentuojamas intensyvumas, nebereikia rinkti kilometrų. Baidarininkai nepamiršta užsukti ir sporto salę – čia vyksta maždaug trečdalis pratybų.

Įtemptas režimas vargina, bet tuo pačiu padeda atsikratyti žalingų įpročių. Irkluotojai neskubėjo švęsti E.Ramanausko gimtadienio rugpjūčio 18-ąją, tą pačią dieną, kai jie laimėjo olimpinę bronzą.

„Kartais, kai nėra varžybų, išgeriame po bokalą“, - neslepia E.Ramanauskas. O A.Lankas priduria: „Mūsų režimas pakankamai griežtas. Nuolatinės stovyklos, treniruotės, varžybos. Grafikas labai įtemptas.“