Siekti rezultatų bet kokia kaina – nusikaltimas

Sėkmė jaunimo turnyruose negarantuoja vietos elite: per anksti išsekę fiziniai ir psichologiniai resursai gali sustabdyti žygį į profesionalų tenisą.

„Kito Berankio nebus“, - tarsi kamuoliuką teniso rakete lengvai atmuša visus buvusius ir būsimus klausimus „Kada Lietuvoje užaugs naujas Berankis?“ Vilniaus teniso akademijos vyr. trenerė Edita Liachovičiūtė. „O kada bus antra Meilutytė arba antras Sabonis? Tai unikalūs žmonės, kaip ir Nadalis ar Federreris – ties jais reikia dėti brūkšnį, nes tokių nebebus. Ilgai laukėme Ričardo ir, manau, ilgai reikės laukti kito po Ričardo“, - pritaria Lietuvos teniso sąjungos (LTS) prezidentas Ramūnas Grušas.

Tačau tai – ne Lietuvos teniso kapituliacija. Pajėgiausias Lietuvos tenisininkas gali tapti augančiai kartai pavyzdžiu siekiant tikslo, bet negali parodyti kelio, kaip prasimušti į tenisininkų elitą. „Kiekvienas žmogus turi turėti savo kelią. Kaip Federeris turėjo savo ir jis visiškas unikalus, Nadalis – savo, Berankis – savo“, - įsitikinusi buvusi ilgametė Lietuvos rinktinės žaidėja ir kapitonė E.Liachovičiūtė.

Bet kokį kelią jaunasis tenisininkas bepasirinktų, svarbiausi dalykai liks tie patys: savo pasirinktu keliu reikia žengti, o – ne bėgti ir tenisą „vartoti“ saikingai. Nes ankstyvas spindesys jaunių turnyruose, vienbalsiai sutaria ir teniso specialistai, ir medikai, neretai pranašauja ne vietą pasaulinio reitingo viršūnėje, o greitą karjeros pabaigą.

Žaisti pradeda labai anksti

Lietuvos teniso karuselė sukasi visu greičiu. Tenisas vis populiarėja, o tai reiškia, kad vaikų, norinčių jį žaisti, netrūksta. Tenisininko karjerą vaikai pradeda gana anksti – jau 5-6 metų.

Gabiausiems vaikams iš visos Lietuvos šeštus metus rengiamos nacionalinės treniruočių stovyklos: į vieną jų kas mėnesį renkasi geriausi vaikai iki 12 metų, į kitą – iki 14-os. Keturiskart per metus konsultuoti Lietuvos trenerių ir stovyklose dirbančių vaikų atvyksta tarptautinės teniso federacijos ekspertas.

Abiejuose grupėse – po 16 jaunųjų talentų. „Esame nedidelė tauta. Turėti 100 labai gerų vaikų neįmanoma. Lyginti su Baltarusija ar kokia kita valstybe, kuri turi dvigubai ar trigubai daugiau gyventojų, didesnį biudžetą – neprotinga“, - mano E.Liachovičiūtė. Juolab kad savo biudžetais lietuvius lenkia netgi artimiausi kaimynai: LTS prezidento teigimu, valstybės parama tenisui Latvijoje ir Estijoje 20-30 kartų didesnė nei Lietuvoje.

„Yra visokių kalbų, kad turi būti nacionalinis teniso centras ir pan. Bet tai priklauso ne vien tik nuo teniso žmonių norų. Galimybių nėra, kai nėra valstybės palaikymo tuo klausimu. Nacionalinės akademijos neturi nei plaukimas, nei irklavimas, nei galų gale krepšinis. Ir sakyti, kad jeigu tenisas tai turės, atsiras rezultatai – ne visai teisinga. Mes dirbame stovyklų pagrindu, treneriams rengiami kursai ir seminarai“, - R.Grušas įsitikinęs, kad Lietuvoje veikianti tenisininkų rengimo sistema funkcionuoja puikiai.

Sudarytos visos sąlygos

Nuo 7 metų mūsų šalyje prasideda vaikų varžybinis turas. „Dabar padaryta tokia sistema, kad vaikams sudarytos visos sąlygos augti ir tobulėti. Labai stiprus vaikų varžybinis turas – kiekvieną mėnesį galima žaisti neišvažiuojant“, - džiaugėsi trenerė E.Liachovičiūtė.

Nuo 12 metų prasideda tarptautiniai turnyrai. Lietuvoje taip pat organizuojami tarptautiniai turnyrai pagal mūsų šaliai skiriamas Tarptautinės teniso federacijos kvotas, kurios nustatomos atsižvelgiant į šalies dydį ir teniso išsivystymą. Taigi Lietuvoje vyksta 9 keturių amžiaus grupių (iki 12 m., iki 14 m., iki 16 m. ir iki 18 m.) turnyrai ir vienas profesionalų – Prezidento taurės. „Kur vaikai dalyvauja – kiekvieno trenerio, klubo, galų gale tėvelių sprendimas. Į Vakarų Europą vykti paprasčiau nei, tarkime, į Rusiją ar Baltarusiją, nes nereikia vizų, artimesnė kultūra“, - sako R.Grušas.

Kokį turnyrą pasirinkti, diktuoja tikslai. „Galima važiuoti kiekvieną savaitę į varžybas, bet tai gal nevisiškai sveikai atrodo – nuo to ir psichologinės traumos. Ne vieną sportininką turėjome, kuris dėl tam tikro spaudimo, netikslingų turnyrų ar vadybos nebežaidžia teniso“, - įsitikinęs LTS prezidentas.

Pavyzdžių, kaip sulūžo talentingi tenisininkai – ne vienas. Tik jų karjeros saulėlydis tylus, nepaisant to, kokie skambūs epitetai lydėjo pirmąsias pergales – nepasiekus profesionalų aukštumų, jaunųjų žaidėjų teniso kortuose, kaip ir žiniasklaidos puslapiuose, niekas nepasigenda. E.Liachovičiūtė prisimena.

„Iveta Dapkutė buvo stebuklingas vaikas. 15-kos metų nė vienas kitas nebuvo tiek pasiekęs, kiek ji, bet jos nebėra – ji baigė savo karjerą dėl to, kad nebegalėjo žaisti“, - sako trenerė.

Kaip ir R.Berankis, I.Dapkutė triumfavo neoficialiame pasaulio 14-mečių pasaulio čempionate, tačiau skirtingai nei pajėgiausiam Lietuvos tenisininkui, tai netapo jos tramplinu į profesionalų sportą.

Talentingą žaidėją Aureliją Misevičiūtę, kuri buvo pakilusi iki 284-osios vietos pasauliniame moterų reitinge, 12-oje klasėje sustabdė trauma. „Jai buvo atlikta kelio operacija. Paskui ji viską metė ir išvyko į JAV studijuoti. Atsigauti po tokios operacijos labai sunku – juk per tą laiką visos kitos nestovėjo vietoje“, - po aštuonis mėnesius trukusios traumos gydymo į profesionalųjį sportą talentinga tenisininkė nebegrįžo. Kita vertus, kodėl ant operacinio stalo merginai teko gultis dar neišaugus mokyklinio suolo?

Daugiau nereiškia geriau

Atsakymą žino medikai. Per didelis krūvis, patikina Lietuvos olimpiniame sporto centre (LOSC) dirbantis kineziterapeutas Kęstutis Laurinskas, gali būti tiek fizinės, tiek psichologinės traumos priežastis. „Pakankamai dažnai susiduriu su tokiais pavyzdžiais, kai daug ir intensyviai treniruodamiesi ankstyvame amžiuje, sulaukę 18-20 metų sportininkai patys pasako – „Man užtenka: esu persivalgęs teniso, nebenoriu“. Tokių atvejų esu matęs ir, manau, kad tai per didelio treniravimosi pasekmė“,- įspėja K.Laurinskas.

Anot su olimpiečiais dirbančio kineziterapeuto, tenisas – labai specializuotas sportas, todėl neteisingai treniruojantis, kūnas adaptuosis prie vienpusiškų judesių, o tada ateity didėja rizika patirti traumą, randasi polinkis į kažkokius stereotipinius judesius ir pan. Ypač tai svarbu, kai kūnas pradeda ruoštis pirmajai brandai, t. y. apie 12–13 gyvenimo metus.

„Ankstyvame amžiuje treniruotės vyksta daugiau žaidimo forma, tad šitame amžiuje labai svarbu fizinis kūno parengimas – reikia kūną paruošti tam krūviui, kurį jis gaus dar po kelerių metų. Tad kuo įvairiapusiškesnis krūvis, kuo platesnis spektras judesių, tuo labiau organizmas bus adaptuotas prie krūvio vėliau“, - K.Laurinskas teigia, kad per dideli krūviai šiame amžiuje per anksti išsems fizinių jėgų rezervą ir trukdys siekti rezultatų profesionaliame sporte.

Ilgas kelias

Tad vaiko, kuris teniso raketę į rankas paima būdamas penkerių, laukia ilgas kelias, nes, pasak K.Laurinsko, fizinis kūnas pasiruošia ir mentalinė branda ateina apie 25-28 metus. Tai – maksimalių rezultatų metas. „Taigi tai ilgas kelias, kuris turėtų būti pakankamai nuoseklus ir sistemingas“, - sako medikas.

Jo žodžius patvirtina ir statistika: geriausių pasaulio šimtuko žaidėjų amžiaus vidurkis – 26-eri metai. „Tad jeigu mes kalbame apie „žvaigždę“, kuriai dabar 12 metų, tai jai iki tikrojo teniso dar geri 10 metų. Todėl svarbu neatsivalgyti teniso per anksti, dar ir mokyklą reikia pabaigti, subręsti kaip asmenybei, kaip sportininkui ir norėti žaisti tenisą dar tokį ilgą laiką“, - profesionalės duoną pati krimtusi E.Liachovičiūtė teigia, kad „persivalgymas“ - viena iš priežasčių, dėl ko karjerą anksti baigia ir perspektyvūs tenisininkai.

Anot ilgametės Lietuvos rinktinės žaidėjos ir moterų rinktinės kapitonės, šiandien pačios ugdančios tenisininkus, siekti rezultatų bet kokia kaina – nusikaltimas, kurį kai kurie treneriai daro siekdami savo vardo reklamos, o tėvai, matydami žvilgančias pirmąsias taures, galbūt realizuoja neišsipildžiusius savo lūkesčius. E.Liachovičiūtė teigia, kad padaryti iš vaiko čempioną – visai nesudėtinga: „Vienas žaidžia 4-5 valandas per savaitę, o kitas – 10, tai kuris bus geresnis? Aišku tas, kuris žaidžia daugiau. Bet po kelerių metų jų rezultatai galų gale susilygina, tik vienas ateina į tą amžių išvystęs savo raumenyną, be traumų, o kitas– jau gerokai patraumuotas. Laimėti 10-mečių ar 12-mečių turnyrą neturi būti siekis“, - įsitikinusi trenerė.

Iki 12 metų reikia nuveikti daug svarbių dalykų, kaip pavyzdžiui, būtina suformuoti taisyklingą techniką, nes vėliau bus vėlu. Tačiau labai svarbu išlaikyti balansą – tiek psichologinį, tiek fizinį. Todėl jaunajam tenisininkui netgi rekomenduojama turėti alternatyvią sporto šaką, kad organizmas vystytųsi kuo įvairiau. „Juk visi suvokiame: jeigu tenisininkas dešiniarankis, jo dešinė pusė bus vystoma labiau, tad teisingas fizinis pasiruošimas reikalingas tam, kad ir stuburas, ir klubai, ir keliai atlaikytų netolygų fizinį krūvį. Todėl labai svarbu teisingas apšilimas, fizinis pasiruošimas ir ypač poilsis“, - pabrėžia trenerė.

Kita vertus, ne visi paėmę į rankas raketę pajėgūs užkopti iki pačios viršūnės. „Norėtume, kad iš tų vaikų užaugtų vėl naujas perliukas ir vėl būtų mūsų pasididžiavimas, bet mes taip pat norime, kad visi kiti vaikai mylėtų tenisą. Visi negalime būti dešimtuke. Kitas gal visą gyvenimą žais mėgėjų turnyruose, bet bus sveikas, atletiškas ir laimingas“, - kalbėjo E.Liachovičiūtė.