Kodėl Vokietijos futbolas yra ten, kur yra?

1997 metais Vokietijos futbolas buvo pasaulio viršūnėje. Dortundo „Borussia“ ir Gelzenkircheno „Schalke“, du puikūs klubai iš Rūro srities, triumfavo UEFA Čempionų lygoje ir UEFA Europos lygoje, o metais anksčiau (1996) Vokietijos rinktinė laimėjo Europos futbolo čempionatą.



Deja, vėliau vokiečių futbole įvyko kažkas keisto ir sirgalius neraminančio – šalyje pradėjo stigti tokių futbolininkų, kokie 1996-1997 metais „užkariavo“ futbolo pasaulį tiek klubiniame, tiek tarptautiniame lygmenyje. Kas atsitiko?

Franzas Beckenbaueris | AFP/Scanpix nuotr.

1990 metais su Vokietijos rinktine pasaulio čempionatą laimėjęs Franzas Beckenbaueris teigė, kad Vokietija dar ilgai turės žaidėjų, dėl kurių „vokiečiai bus neįveikiami dar daugybę metų“, tačiau futbolo mokyklų finansavimas, kur sportininkai ruošti nuo pat mažens, staiga nutrūko.



Aukščiausioje Vokietijos futbolo lygoje, „Bundesliga“, besivaržantys klubai praturtėjo iš televizijos operatorių pinigų, kurie nukrito tiesiog iš dangaus. Praturtėje klubai galėjo sau leisti dairytis žaidėjų užsienyje, todėl nuo 1992 iki 1997 metų užsieniečių futbolininkų skaičius klubuose padvigubėjo.

Berti Vogtsas | abendblatt.de nuotr.

Didžiam vokiečių futbolininkų nusivylimui, kurie troško žaisti rinktinėje, komandos vyriausiasis treneris Berti Vogtsas buvo pasiruošęs kviesti ir užsieniečius žaidėjus, kuriems tik pavyks gauti Vokietijos pilietybę. Vienas tokių buvo Pietų Afrikoje gimęs Seanas Dundee.



„Karlsruher“ klube rungtyniavęs kitatautis, kurio nė vienas tėvų neturėjo vokiško kraujo, 1997 metais gavo Vokietijos pilietybę, o treneris B.Vogtsas jam garantavo vietą rinktinėje, tačiau afrikietis taip niekad ir negynė šios šalies garbės dėl netikėtai patirtos sunkios traumos, kurią išsigydęs prarado gerą sportinę formą.



Vokietijos rinktinėje 1998 metais pasikeitė treneris – prie vairo stojo Erichas Ribbeckas. Kaip paaiškėjo, šiam treneriu idėja į rinktinę kviesti kitataučius taip pat patiko. Strategas į komandą pasikvietė brazilą Paulo Rinką iš Lėverkuzeno „Bayer“, kurio seneliai buvo vokiečiai.

Erichas Ribbeckas | tz-online.de nuotr.

Tiek afrikiečio S.Dundee, tiek brazilo P.Rinko istorijos Vokietijos futbole buvo kažkas naujo, nes tokių atvejų vokiečiai neregėjo nuo Antro Pasaulio karo baigties. Visgi, po nesėkmingo pasirodymo 1998 metų pasaulio čempionate buvo suvokta, kad kažkas vyksta ne taip.



Iki 2000 metų užsienių futbolininkų skaičius „Bundesliga“ klubuose išaugo net iki 50 procentų, o Vokietijos futbolo asociacija pagaliau suprato, kad jaunųjų futbolininkų ugdymo sistemoje reikia kažką keisti, nes šalyje pradeda trūkti talentingų žaidėjų.



Vokietijos futbolo federacijos (DFB) atstovai idėjų pradėjo žvalgytis kitose šalyse, kur jų akys užkliuvo už Prancūzijos. 1998 metų vasarą Vokietijoje buvo pristatyta nauja jaunųjų futbolininkų ugdymo sistema, kurią vokiečiai pasiskolino iš prancūzų.



Šią sistemą įdiegti Vokietijos futbole pasiryžo keturi vyrai – DFB vice prezidentas Franzas Beckenbaueris, rinktinės treneris Erichas Ribbeckas, Lėverkuzeno „Bayer“ generalinis direktorius Reineris Calmundas ir DFB jaunųjų žaidėjų ugdymo sistemos prezidentas Dietrichas Weise‘as.



Buvo nuspręsta, kad visoje Vokietijoje bus pastatytas 121 talentų ugdymo centras, kuriame 10-17 metų sportininkai galės treniruotis. Kiekvienas centras pasamdys po du profesionalius trenerius, o futbolo federacija jų algoms kasmet išleis po daugiau nei 3 milijonus eurų.



Antra plano dalis – visų „Bundesliga“ ir „Bundesliga II“ klubų buvo reikalaujama statytis savo jaunių akademijas. D.Weise‘as teigė „Jei mūsų planas suveiks, per ateinančius metus Vokietijoje atsiras daugybė talentingų žaidėjų vokiečių“.

Kai 2000 metais Vokietija sužinojo iškovojusi teisę organizuoti 2006 metų pasaulio čempionatą, Vokietijos futbolo federacija ir „Bundesliga“ klubų vadovybės dar labiau suartėjo ir pradėjo kryptingai investuoti į savų talentų rengimo centrus.



Kol Vokietijos futbolo atgaivinimo planas buvo tik bepradedąs įsibėgėti, skaičiai „Bundesliga“ čempionate dar pablogėjo. Užsieniečių skaičius 2002-03 metų sezone Vokietijos pirmenybėse pasiekė net 60 procentų, tačiau šio skaičiaus augimui taip pat atėjo galas.



„Kirch“ finansinė grupė, įkurta Leo Kircho dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kuri ir sukėlė tokį užsieniečių žaidėjų pirkimo bumą, 2002 metais staiga žlugo. Būtent „Kirch“ dėka Vokietijos klubai greit praturtėjo, o gautus pinigus leido naujų futbolininkų pirkimui.



Žlugus „Kirch“ grupei, iš kurios daug Vokietijos klubų už televizijos transliacijas gaudavo dideles pajamas, vokiečių klubai susidūrė su finansinėmis problemomis. Pinigų šaltinis nutrūko, o dideles algas užsieniečiams futbolininkams juk reikėjo iš kažko mokėti.



Būtent tada Vokietijos klubai galutinai suvokė, kad geriausia išeitis iš susiklosčiusios situacijos yra atsikratyti visų brangiai apmokamų užsienio futbolininkų ir pakeisti juos jaunais savo šalies žaidėjais, iš kurių ateityje būtų galima užauginti ne ką prastesnius profesionalus.

Stratego Felixo Magatho vadovaujama „Stuttgart“ komanda, su ganėtinai jauna sudėtimi, 2003-04 metų sezone visus labai nustebino, kai UEFA Čempionų lygoje sugebėjo įveikti tokį Europos futbolo grandą, kaip „Manchester United“.



„Stuttgart“ jaunųjų talentų rengimo centro vadovas Thomasas Albeckas tada kalbėjo: „Mūsų žaidėjams „Kirch“ žlugimas išėjo į naudą. Esant užsieniečiams komanda tikrai nebūtų ieškojusi naujų žaidėjų, tačiau po „Kirch“ žlugimo reikėjo pradėti žvalgytis į jaunąją mūsų kartą“.



„Staiga pasirodė tokie jaunieji žaidėjai, kaip Andreasas Hinkelis, Kevinas Kuranyi ar Timo Hindebrandtas, kuriems tiesiog negalėjome nesuteikti progos. Pasirodė, kad jie žaidžia ne ką blogiau už užsieniečius. Taip mes suvokėme, kad reikia investuoti į jaunius“, - pridūrė T.Albeckas.



Naujoji Vokietijos jaunių rengimo centrų atgaivinimo programa pasirodė esanti ne tik gera priemonė subalansuoti klubų biudžetui. Į stadionus pradėjo rinktis daugiau sirgalių, kuriems buvo daug maloniau aikštėje matyti ne kitataučius, o savo krašto žaidėjus.

Rudi Volleras | offside.com nuotr.

Kol „Stuttgart“ jaunimas stebino visus tiek Vokietijoje, tiek Europoje, naujasis požiūris į jaunimą neaplenkė ir Vokietijos rinktinės. Prie to prisidėjo ir nesėkmingas vokiečių pasirodymas 2004 metų Europos futbolo čempionate, kuomet komandai vadovavo Rudi Volleras.



R.Volleras buvo atleistas, o vietoj jo komandai pradėjo vadovauti Jurgenas Klinsmannas. Amerikoje stažavęsis treneris iš ten parsivežė daug idėjų ir rinktinės žaidėjams įvedė naują fizinio pasirengimo režimą, kuris pakeitė senąją tvarką.



Tuo laikotarpiu, kai rinktinei vadovavo treneriai E.Ribbeckas (1998-2000) ir R.Volleras (2000-2004), komandos žaidimui trūko kūrybingumo. Negana to, rinktinė buvo tiesiog priklausoma nuo lyderių, saugo Michaelo Ballacko ir vartininko Oliverio Kahno, žaidimo.



Nepaisant to, Vokietijos rinktinėje atėjo naujas amžius, mat J.Klinsmannas įnešė daugybę naujovių. Jis troško, kad rinktinė žaistų kažką panašaus, ką matė Anglijos „Premier“ lygoje. Buvo pritaikytas išsidėstymas 4-4-2 ir iš esmės pakeistas požiūris į žaidimą.

Jurgenas Klinsmannas | AFP/Scanpix nuotr.

J.Klinsmanno įvedamos naujovės patiko vokiečių sirgaliams. Jie laukė savo rinktinės progreso, nes komandai akivaizdžiai trūko kūrybingumo. Tuo tarpu rinktinės lyderis M.Ballackas netikėtai trenerio paprašė leisti jam žaisti aikštės gilumoje.



2006 metais Vokietijos rinktinės vairą perėmę J.Klinsmanno asistentas Joachimas Lowas. Jis tęsė stratego pradėtą darbą, tačiau turėjo permąstyti esamos sistemos patikimumą po to, kai 2008 metų Europos čempionate Kroatija nugalėjo Vokietiją rezultatu 2-1.

Joachimas Lowas | AFP/Scanpix nuotr.

Pasirodė, kad 4-4-2 išsidėstymas Vokietijos rinktinėje jau paseno, nes priešininkai lengvai galėdavo atkirsti puolėjų ir saugų grandį, taip užkirsdami atakas dar joms neprasidėjus. Todėl J.Lowas nusprendė pritaikyti išsidėstymą 4-2-3-1, kurio dėka puolime atsirastų daugiau galimybių.



Trenerio M.Lowo rankose atsidūrė nauja komanda su nauju išsidėstymu ir tokiais talentais, kaip Mesutas Ozilas, Bastainas Schweinsteigeris ar Thomasas Mulleris. 2009-10 metais vokiečių žaidimas atrodė tikrai įspūdingas, šlavęs visus, kas pasitaikė komandos kelyje.



2010 metų pasaulio čempionate bronzos medalius iškovojusi Vokietijos rinktinės sudėtis buvo jauniausia nuo 1934 metų, o į rinktinę toli gražu nebuvo pakviesti visi talentingi jaunuoliai, demonstravę labai gerą žaidimą.



Per 10 metų Vokietijos jaunių ugdymo sistemoje atliktos reformos Vokietijos futbolą iš pagrindų pakėlė į kitą lygį, todėl nieko keisto, kad per 2008-10 metų laikotarpį būtent vokiečiai laimėjo U17, U19 ir U21 futbolo čempionatus.



2010-12 metais vykusiose atrankoje į Europos futbolo čempionatą Vokietijos futbolo rinktinė demonstravo nuostabią formą, mat laimėjo visas dešimt rungtynių iš dešimties, o kiekvienose iš jų mušdavo vidutiniškai po 3,4 įvarčio, kas yra puiki statistika.



Kad ir kokia buvo sėkminga atranka, šią vasarą vykusiame Euro 2012 čempionate Vokietija nužygiavo iki pusfinalio, kur pralaimėjo italams 1-2. Nepaisant to, kad rinktinė jau ne vienerius metus neiškovoja trofėjų, ji, dėka per paskutinius 10-12 metų įdiegtų jaunimo ugdymo centrų, daug pasiekia beveik kiekviename turnyre, o tai tik įrodo aukštą žaidėjų ruošimo lygį. Kas žino, galbūt Vokietija 2014 metais Brazilijoje taps pasaulio čempione?

Vokietijos rinktinė | AFP/Scanpix nuotr.