Kai pergale nėra ko džiaugtis – ketvirtfinalio miražas

Kardinaliai pasikeitusi sudėtis – identiškas komandos veidas. Dvi, iš pažiūros, viena kitai prieštaraujančios prielaidos sutinka kalbant apie šio sezono Kauno „Žalgirį“. Aiškėja, kad nepaisant pokyčių sudėtyje, kurie turėjo įnešti „Žalgirio“ žaidimui įvairiapusiškumo, ši komanda išsaugojo savo identitetą, kuris, deja, nenuteikia optimistiškai.

Antrąjį Eurolygos grupės etapo ratą „Žalgiris“ pradėjo pergale, kurią privalėjo iškovoti. Gintaro Krapiko auklėtiniai klampiose rungtynėse nugalėjo prasčiausią šio sezono Eurolygos komandą Zeliona Guros „Stelmet“. Tai buvo trečioji „Žalgirio“ pergalė per pirmąsias šešias pirmojo etapo rungtynes. Nerimauti lyg ir nėra dėl ko.

„Žalgirio“ galimybės patekti į „Top 16“ etapą, be jokios abejonės, yra tvirtos, tačiau neoficialiai šios komandos tikslas šį sezoną buvo kur kas aukštesnis. Tiek klubo atstovai, tiek ekipos sirgaliai trokšta pagaliau žengti į aukštesnį lygį – prasibrauti tarp aštuonių stipriausių Europos komandų.

Sezono pradžia rodo, kad „Žalgiris“ nėra Eurolygos stipriausiųjų aštuoneto verta komanda. Tam yra kelios priežastys. Visos jos veda į tą patį tašką – „Žalgirio“ puolimas nėra Eurolygos ketvirtfinalio komandos lygio.

Priklausomybė nuo priekinės linijos

Galima teigti, kad „Žalgiris“ prieštarauja naujosios kartos krepšinio dėsniams. Hipotezei, jog metimai iš vidutinio nuotolio nėra efektyvus, o didelis tritaškių metimų skaičius, juos atakuojant bent jau 35 proc. taiklumu, yra geriau nei didelis dvitaškių metimų skaičius, juos metant 50 proc. taiklumu.

Paprastai iliustruojant, pataikius 35 tritaškius iš 100 metimų pelnomi 105 taškai, kai pataikius 50 dvitaškių iš 100, taškų skaičius siekia lygiai 100. Daugelis tiek Eurolygos, tiek Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) komandų tritaškiams ima skirti vis didesnį dėmesį. Krepšinio statistika rodo, kad norint pulti efektyviai, būtina didelį dėmesį skirti tolimiems metimams.

Priešingai, „Žalgiris“ žaidžia „senosios mokyklos“ krepšinį, kuris paremtas išskirtinai dvitaškiais. Kauno komanda meta mažiausiai tritaškių tarp Eurolygos ekipų (16,7 per rungtynes) ir juos meta vienu prasčiausių procentų (32 proc.).

Daugelį tų dvitaškių „Žalgiris“ pelno iš baudos aikštelės. Ten kauniečiai turi du techninėmis savybėmis apdovanotus žaidėjus: Ianą Vougiouką ir Paulių Jankūną. Jiedu atlieka trečdalį visų „Žalgirio“ dvitaškių metimų (85 iš 244).

Akivaizdu, kad kauniečių žaidimas yra labai priklausomas nuo šių dviejų priekinės linijos žaidėjų. Juos galima būtų vadinti šio sezono „Žalgirio“ lyderiais. Remtis lyderiais nėra blogai, tačiau problema iškyla tada, kai abu lyderiai yra žaidėjai, pavojingiausi baudos aikštelėje. Siekiant pasinaudoti jų galimybėmis, komandos žaidimo braižas tampa pernelyg nuspėjamas.

Rungtynės su „Stelmet“ tapo pavyzdžiu, koks statiškas ir nuspėjamas yra „Žalgirio“ puolimas. Nors P.Jankūnas rungtyniavo labai gerai (pelnė 16 taškų ir surinko 22 naudingumo balus), galima buvo nuolat stebėti stagnaciją komandos puolime. Vyravo mažuma greitų atakų, o daugelis derinių buvo orientuoti į baudos aikštelę, kur kamuolį priėmę aukštaūgiai žaisdavo vienas prieš vieną arba sutraukę varžovų gynybą, grąžindavo jį atgal į perimetrą.

„Stelmet“, kaip ir kiti „Žalgirio“ varžovai Eurolygoje, žinojo, kad kauniečiai yra labai priklausomi nuo priekinės linijos, tad gynėsi sukoncentruodami gynybą į baudos aikštelę. Dėl to rungtynėse su lenkais „Žalgiriui“ sunkiai sekėsi pataikyti dvitaškius (44 proc.). Situaciją gelbėjo tik taiklūs tolimi metimai (43 proc.) – būtent tai, kas sezono pradžioje iki šiol buvo didžiausia „Žalgirio“ problema.

Jeigu „Žalgiris“ būtų iš toli atakavęs taip, kaip atakavo iki tol (29 proc. taiklumu), kauniečiams nebūtų pavykę sukrapštyti net ir tų 66 taškų, o pergalės siekti būtų buvę kur kas sunkiau.

Seibutis

Snaiperių problema

Prognozės prieš sezono pradžią pasitvirtino. Išvykus Artūrui Milakniui, „Žalgirio“ komandoje trūksta tikro snaiperio. Žmogaus, kuris patikimai pasinaudotų pernelyg koncentruotos varžovų gynybos spragomis. Mače su „Stelmet“ A.Milakniu tapo Olivier Hanlanas (pataikė 3 tritaškius iš 4), tačiau tai veikiau buvo išimtis iš taisyklės.

Nei O.Hanlanas, nei Renaldas Seibutis, nei Mantas Kalnietis, nei Edgaras Ulanovas, nei Martynas Pocius nėra tikri snaiperiai. Tai krepšininkai, kurie esant progai, gali pataikyti iš toli, tačiau labiau linkę veržtis į baudos aikštelę arba, R.Seibučio atveju, mesti iš vidutinio nuotolio.

Būtent dėl to „Žalgiris“, kuris dažnai turi aibę galimybių mesti tolimus metimus, jomis nepasinaudoja. Perimetre kamuolį priėmę gynėjai vietoje tritaškio iš pusiau patogios situacijos renkasi perdavimą arba prasiveržimą į baudos aikštelę. Tuo tarpu tada, kai jie ryžtasi mesti iš toli, jų metimai per dažnai skrieja pro šalį.

„Žalgirio“ perimetro krepšininkai kartais atrodo ne savo rogėse. Nors dėl koncentruotos varžovų gynybos į baudos aikštelę jiems dažnai sudaromos galimybės atakuoti iš toli, kauniečių gynėjai nesijaučia patogiai tai darydami. Dažnai jie priima neteisingus sprendimus atlikti nereikalingą perdavimą arba veržtis į baudos aikštelę, užuot atakavę iš toli.

Lyderio perimetre problema

Kai „Žalgirio“ aukštaūgiai yra sėkmingai stabdomi, o tritaškiai tikslo nepasiekia, komandai reikia žmogaus perimetre, kuris galėtų imtis iniciatyvos ir pakeisti puolimo fokusą.

Lygiai taip pat lyderis perimetre reikalingas tada, kai dėl nuspėjamo žaidimo per priekinę liniją „Žalgiris“ pradeda daryti daug klaidų.

Rungtynėse su „Stelmet“ blykstelėjo M.Kalnietis. Krepšininkas, kuris ir turėjo tapti tuo pavojingu perimetro žaidėju. Tačiau iki mačo su lenkais Lietuvos rinktinės pagrindinis atakų organizatorius atrodė itin blankiai. Jis vis dar ne tas, koks buvo geriausiais sezonais Krasnodaro „Lokomotiv-Kuban“.

Lygiai taip pat ir M.Pocius, kuris kol kas sužibėti sugeba tik šalies pirmenybių rungtynėse su autsaideriais. Eurolygos susitikimuose gynėjas mėgina būti aktyvus, tačiau jo pastangos dažniausiai būna bevaisės.

Iniciatyvos puolime kartais imasi R.Seibutis, tačiau jis yra labiau gynybinio plano žaidėjas. Tuo tarpu O.Hanlanas, panašu, atlieka A.Milaknio funkcijas – sėkmingai atakuoja krepšį tik tada, kai jam sukuria progą komandos draugai, ir meta daugiau tritaškių nei dvitaškių (25 prieš 27).

„Ant popieriaus“ – įvairiapusiška, aikštelėje – vienpusiška komanda

Prieš prasidedant Eurolygos sezonui, atrodė, kad „Žalgirio“ sudėtis šiemet komandai leis rungtyniauti kur kas įvairiau puolime. Atsirado galimybių žaisti įvairaus ūgio penketais, komandoje dabar yra daugiau krepšininkų, kurie gali veržtis į baudos aikštelę, padaugėjo žaidėjų, kurie gali sėkmingai žaisti nugara į krepšį.

Tačiau sezono pradžia rodo, kad „Žalgirio“ veidas nesikeičia. Jei praėjusiame sezone kauniečiai atakas organizavo per priekinę liniją, jie tą dažnai pernelyg tiesmukai daro ir šį sezoną.

„Žalgirio“ puolime nepadaugėjo greitų atakų, įvairesnių žaidimo schemų ar nestandartinių sprendimų. Jei praėjusiame sezone „Žalgiris“ buvo antra nerezultatyviausia komanda Eurolygoje (71,6 taško per susitikimą), tai šį sezoną tokia ir išliko (68,2 taško per mačą). Kauniečių puolimo efektyvumas – labai prastas: vos 1,01 taško per vieną ataką.

Grupės etape „Žalgiris“ kol kas padarė tai, ką ir turėjo padaryti. Galbūt tetrūko pergalės namuose prieš Krasnodaro „Lokomotiv-Kuban“. Bet kokiu atveju, pergalė prieš Izmiro „Pinar Karšiyaka“ namuose, ko gero, garantuotų vietą „Top 16“ etape.

Tai reikštų, kad „Žalgiris“ septintą sezoną iš eilės patenka tarp 16 stipriausių Europos komandų. Tokio biudžeto klubui tai – puikus pasiekimas. Tačiau, ar tai vis dar galima laikyti laimėjimu?

Prieš sezoną atvirai reikštos ambicijos perlipti „Top 16“ barjerą bent jau kol kas neatrodo realiai įgyvendinamos. „Žalgirio“ puolimas yra ne Eurolygos ketvirtfinalio komandos lygio.

Sekite Krepsinis.net apžvalgininką Algimantą Bružą socialiniame tinkle „Facebook“. Susisiekti su autoriumi galite el. paštu: algimantas@krepsinis.net