Patarimai tėvams: kaip išugdyti tenisininką?

Tenisas – tai ne tik treniruotės ir varžybos. Nesportuojantiesiems tai yra tik gerai žinoma ir matoma sporto pusė. Tačiau yra ir kita, tikrai ne mažiau svarbi. Apie ją ir kalbėjomės su Vilniaus teniso akademijos medicinos ir psichologijos specialistais. Jie pataria, į ką labiausiai reikėtų atkreipti dėmesį tėvams, auginantiems tenisininkus.

Pasak Vilniaus teniso akademijos sporto mediko Mantvydo Šilkūno, 8–14 m. vaikų grupei itin svarbus bendras fizinio pajėgumo lavinimas.

Sporto psichologė Lina Vaisetaitė pabrėžia, kad vaikų emocijos dažnai būna labai stiprios. Ir padėti jas suvaldyti pirmiausia turėtų tėvai – svarbiausi žmonės jaunųjų talentų gyvenime.

Suformuoja tvirtą kūną

Pagrindinė augančio organizmo traumų prevencijos priemonė – bendri fiziniai pratimai, siekiant, kad organizmas augtų tolygiai ir subalansuotai. Reikėtų nepamiršti pasirūpinti ir žaidžiant tenisą labiausiai naudojamomis bei traumų pažeidžiamomis organizmo vietomis. Labai svarbūs pratimai, skirti pėdoms stiprinti ir aktyvinti.

„Ryškiausių kaulų pakitimų pastebima pirmaisiais dvejais treniruočių metais, tačiau šie procesai nenutrūksta visą sportavimo laiką ir dar ilgai išlieka. Dėl fizinių pratimų pakinta cheminė kaulų sudėtis, išorinė jų forma, vidinė sandara, greitėja augimo ir kaulėjimo procesai. Kauluose, kuriems tenka pagrindinis krūvis, susikaupia daugiau kalcio ir fosforo druskų, todėl jie tampa tvirtesni.

Adaptacinių pakitimų atsiranda ir sąnariuose, dėl to pasikeičia jų paslankumas. Tai lemia keli faktoriai. Didžiausią krūvį patiriančių sąnarių kremzlės sustorėja, todėl pagerėja jų amortizacinės ypatybės, sumažėja spaudimas į kaulą. Nuo šių kremzlių storio ir formos priklauso sąnarių paslankumas. Iki 12–14 m. sąnarių paviršius dar nevisiškai sumodeliuotas, todėl juos kryptingai veikiant galima suformuoti tokius, kokių reikia pagal sporto šakos ypatumus“, – teigia sporto medikas.

M.Šilkūno teigimu, žaidžiant tenisą dažniausiai patiriamos apatinių galiūnių – čiurnos, kelio, šlaunies – traumos. Jas sukelia tokios žaidybinės situacijos kaip staigus sprintas, sustojimas ar stabdymas, krypties keitimas, šuoliai. Traumos gali būti ūminės, pavyzdžiui, čiurnos raiščių patempimas, arba lėtinės, tokios kaip kelio sausgyslių ar raiščių uždegimas.

Svarbi tinkama avalynė

Dažnai traumų kaltininke gali tapti ir prasta avalynė. Tenisą žaidžiantiems žmonėms gaminami specialūs bateliai su papildomomis šoninėmis atramomis, kurios atlaiko dažnai atliekamus šoninius judesius, staigius krypties pasikeitimus ar stabdymus, spurtą.

Dėl ypač didelės pasiūlos nelengva išsirinkti sau tinkamą avalynę. Teniso batelius reikia rinktis atsižvelgiant į žaidimo stilių, aikštės dangą ir pėdos formą, teniso batelių storį.

„Patvarūs padai apsaugo nuo slydimo ar suklupimo, pėdos priekyje esantys sutvirtinimai padeda greitai stabdyti ar pajudėti iš vietos. Ne mažiau svarbu atsižvelgti ir į pėdos formą. Pronuotos pėdos tipas labiausiai susijęs su traumų tikimybe. Tokiu atveju, paėmus batą, matyti, kad vidinis pado kraštas dėvisi labiau, tad reikia ypač kruopščiai rinktis avalynę ir geriausia įsigyti teniso batelius su itin stipria apsauga ir paminkštinimu. Kitas kriterijus renkantis teniso batelius –aikštės danga. Nuo jos priklauso stabdymo kelias ir starto staigumas. Pagal tai pasirenkamas padas ir viršutinės bato dalies medžiagos. Renkantis avalynę svarbu, kad konsultuotų teniso avalynės subtilybes išmanantis žmogus“, – pataria M.Šilkūnas.

Teniso aprangai, sporto mediko teigimu, neskiriamas toks dėmesys. Svarbiausia, kad ji būtų lengva ir nevaržytų žaidėjo judesių.

Atrama – tėvų elgesys

Sporto psichologė L.Vaisetaitė pabrėžia, kad vaikai į ją dažniausiai kreipiasi tais pačiais klausimais kaip ir suaugusieji. Pagrindinis jų – nesusitvarkymas su savo emocijomis varžybų situacijose. Susidūrę su nesėkmėmis, jie dažnai nesąmoningai atsigręžia į tėvus, stebi, kaip šie sprendžia problemas.

„Vaikai labai daug išmoksta treniruodamiesi – paties žaidimo, kaip atlikti smūgį, padavimą. Taip pat mokosi disciplinos – laiku ateiti į treniruotę, atlikti tam tikrus dalykus. Jie lavina ir bendravimo su kitais įgūdžius, savireguliaciją, kaip priimti ir išgyventi tam tikras emocijas, ką su jomis daryti. Mokydamiesi vaikai dažnai žiūri, kaip elgiasi vyresni sportininkai, tėvai, susidūrę su nesėkme, kokios emocijų pasekmės.

Pavyzdžiui, du kraštutinumai: jei vaikas baramas, kai ima verkti, jis supranta, kad verkti negerai, taigi kitą kartą savo ašaras slepia, o bijodamas susigraudinti kitų žmonių akivaizdoje galbūt vengia rodytis kitiems po nesėkmingo pasirodymo. Ir priešingai – kai verkiantis vaikas gauna labai daug tėvų dėmesio, ilgai guodžiamas, nusivedamas valgyti ledų po nesėkmingo pasirodymo turnyre, ašaros apdovanojamos ir tai skatina virkauti dažniau. Šis procesas dažniausiai vyksta nesąmoningai ir tai yra natūralu. Įprasta, kad patirdami įvairias emocijas vaikai dažnai atsiremia į tėvus ar trenerius“, – mano psichologė.

Jeigu tėvai ir treneriai viską priima paprastai ir didžiausią dėmesį skiria pastangoms, o ne galutiniam rezultatui, ir vaikas ima suprasti, kad svarbiausia daug stengtis, pamažu išmoksta nugalėti emocijas, kylančias patyrus nesėkmių.

„Tačiau kartais prasiveržia labai stiprios emocijos, tuomet tėvai ar treneriai turėtų mokyti vaiką, kaip su tuo tvarkytis, atspindint jo emociją ir patariant, parodant, kad jos išgyvenimas yra natūralus. Galima pasiūlyti pažvelgti į situaciją iš perspektyvos, kad tai tėra vienos varžybos ar mačas. Galima įvardyti, ką gerai padarė, o kur dar reikėtų patobulinti. Tai yra darbas su vaiku. Manau, kad dauguma tėvų tai daro intuityviai kiekvieną dieną, bendraudami ir būdami su vaiku. Lygiai taip pat ir treneriai, kurie daug laiko praleidžia su vaikais. Jei reikėtų visą šį procesą apibūdinti vienu sakiniu, turbūt pasiūlyčiau tėvams atrasti skirtumą tarp: „Aš tave labai myliu, gal nori papasakoti apie turnyrą?“ ir „Na, ir kas, kad tu prastai pasirodei turnyre, aš vis tiek tave myliu“, – pasakoja L.Vaisetaitė.

Spaudimas veikia neigiamai

Nemažai tėvų atžalą į sportą nukreipia net pačiam vaikui to nenorint. Tokiu atveju vaikas neturi pasirinkimo laisvės ir sportuoja, tačiau dažnai daro tai be meilės, užsidegimo ir aistros.

„Yra įvairių tėvų, todėl noras, kad vaikas žaistų tenisą, skirtingas. Vieni nori, kad vaikas žaistų tam, kad turėtų užsiėmimą, o kiti – kad ko nors pasiektų teniso srityje, t. y. nori iš vaiko rezultato. Tie vaikai, kurių tėvai tiesiog nori, kad jie sportuotų, yra laisvesni. Tėvai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai spaudžia ir trokšta rezultato, dažnai vaikui sukelia papildomą baimę. Tėvų spaudžiamas vaikas susiduria su įvairiais papildomais iššūkiais ir dažnai nejaučia entuziazmo sportuoti“, – sako specialistė.

Rezultato siekiantys vaikai, dalyvaudami varžybose, mato savo tėvus, jų reakcijas ir labai jautriai į jas reaguoja, kaip ir į pasikeitusias mimikas, gestus, kūno kalbą, nekalbant apie tai, ką pasako tėvai.

„Dažnai tėvų reakcijos reiškia visai ką kita – juk natūralu, kad palaikydami saviškius mes identifikuojamės su jais, o suklydus tiesiog nusimename, nesupykstame. Vaikai tą emociją kartais interpretuoja kitaip – kaip nusivylimą jais. Tai daug stipresnis, gąsdinantis jausmas“, – teigia L.Vaisetaitė.

Sudominimas – trenerio rankose

Sportuodamas dėl savęs ar siekdamas rezultato bet kokiu atveju vaikas treniruotėse praleis labai daug laiko ir ilgainiui jos gali jam pabosti. Pasak psichologės, čia savo meistriškumą išreiškia treneris, siekdamas išsaugoti susidomėjimą sporto šaka.

„Treniruotės – tai procesas, kuriam reikia skirti daug pastangų ir dažnai kartoti. Tenisas, kaip žaidimas, labai dinamiškas, todėl užsiėmimai gali būti įvairūs. Vaikams patinka varžytis ir žaisti, jie trokšta laimėti. Kai treneriai atsižvelgia į šiuos aspektus, vaikams veikla tampa įdomi. O jeigu vaikas užsikrečia sportavimo liga, jis ima daug labiau domėtis. Tai sužadina vidinę motyvaciją. Mėgavimasis žaidimu ir galimybė išmokti ko nors naujo, žaisti, dalyvauti varžybose ar išvažiuoti į užsienį nusveria tuos treniravimosi aspektus, kurie susiję su monotonija, nuovargiu, sunkumais“, – kalba ji.

Vaikams, ypač 13–15 m. paaugliams, taip pat svarbi galimybė bendrauti su kitais bendraamžiais, besidominčiais ir užsiimančiais tokia pat veikla, priklausyti grupei.

Kaip teigia L.Vaisetaitė, nors vaikų, lankančių teniso treniruotes, dienotvarkė labai intensyvi, sportas jiems suteikia laimės.

„Veiklos pasikeitimas, perėjimas nuo pamokų mokykloje prie teniso yra poilsis kūnui ir galvai. Taip, tu pavargsti ir vis tiek turi galvoti, bet tai visai kitoks mąstymas nei per pamokas. O fizinio aktyvumo metu smegenyse vyksta biocheminiai procesai, tai sukelia laimės pojūtį ir to nepaneigsi“, – sako sporto psichologė.

Didžiausioje Lietuvos teniso mokykloje, Vilniaus teniso akademijoje, šiuo metu treniruojasi 500 teniso žaidėjų nuo 4 iki 18 metų. Keturiasdešimt vaikų priklauso talentų grupei ir siekia sportinių rezultatų. Akademijoje vaikus treniruoja 23 kvalifikuoti  teniso treneriai, tame tarpe ir Lietuvos rinktinių kapitonai Rimvydas Mugevičius bei Edita Liachovičiūtė. Treneriams talkina tarptautinės teniso federacijos konsultantas Nikolas Kelaidis, sporto psichologė L.Vaisėtaitė ir sporto medikas M.Šilkūnas.