G.Vainauskas: apie V.Šeškų, „Lietuvos ryto“ legionierius, šios vasaros esminius darbus ir titulų badą

Nors Eurolyga paliko už borto Vilniaus „Lietuvos rytą“, klubo prezidentas Gedvydas Vainauskas tiki, kad kitas sezonas pagaliau taps persilaužimu titulų badą kelerius metus išgyvenančiai sostinės komandai.

Antrojoje interviu dalyje G.Vainauskas pasakojo apie Martyną Gecevičių, sutartį su Artūru Gudaičiu, Virginijų Šeškų, legionierius, investicijos ir pažadą klubo gerbėjams.

– Jei būtų renkamas praėjusio sezono staigmenų dešimtukas, Virginijaus Šeškaus paskyrimas „Lietuvos ryto“ vyriausiuoju treneriu turbūt nukonkuruotų net Utenos „Juventus“ bronzą. Kaip daugelis spėjo, prieniškis sezono Vilniuje taip ir nebaigė. Suklydote pasirinkdamas?

– „Lietuvos ryto“ klubas visada garsėja netradiciniais sprendimais. V.Šeškus puikiai vadovavo Prienų komandai, kuri pernai net galėjo tapti LKL prizininke. Šis treneris turi savitą krepšinio matymą.

Nors ir neturi didesnės patirties ir išsilavinimo, jis yra krepšinio grynuolis.

Todėl maniau, kad tokiam žmogui reikia suteikti galimybę pasirodyti, ar jis tikrai gali pereiti į aukštesnį lygį.

Paaiškėjo, jog V.Šeškui dar keletą metų reikia padirbėti su kitomis komandomis, įgyti daugiau patirties ir psichologinio tvirtumo.

Kita vertus, ir V.Šeškus paliko pėdsaką „Lietuvos ryte“. Nėra nė vieno trenerio, kuriam pasitraukus komandoje lieka tuštuma.

Su šiuo treneriu pas mus atėjo įdomių krepšininkų, o jo propaguojamas žaidimo stilius kai kuriose rungtynėse atrodė puikiai.

Bet jeigu sudėtume visus V.Šeškaus pliusus ir minusus, pastarųjų vis dėlto buvo daugiau.

– Trenerio karjerą tik pradedantis Marcelo Nicola – vėlgi daug kam netikėtai – liko vadovauti „Lietuvos rytui“ net po sausai pralaimėtos finalo serijos. Kas jus pastūmėjo ir toliau tikėti šio argentiniečio perspektyva?

– Neturime didelių pinigų ieškoti naujo specialisto iš Lietuvos ar užsienio. Juolab kad M.Nicola jau priprato prie komandos, prie Vilniaus.

Tinkamai pasirengti lemiamoms rungtynėms jis turėjo per mažai laiko. Tačiau argentinietis parodė, kad nori ir moka kovoti, o svarbiausia – krepšininkai juo pasitiki.

To nebuvo, kai komandai vadovavo V.Šeškus.

– Ekipą palieka Martynas Gecevičius. Kodėl nepasiūlėte jam pratęsti sutarties?

– Todėl, kad lyderis, kapitonas ir brangiausias mūsų komandos krepšininkas tiesiog negali taip žaisti lemiamu sezono metu. M.Gecevičius per ketverias finalo rungtynes sukrapštė vos 10 taškų.

Po tokio žaidimo mums nekyla ranka pratęsti sutarties. Kita vertus, M.Gecevičius pats pirmiausia turėjo rodyti iniciatyvą kalbėtis, ieškoti kontakto. O dabar – tylu ramu.

Bet apskritai labai norėčiau, kad komandoje būtų kuo daugiau vilniečių – kaip kad M.Gecevičius, Antanas Kavaliauskas, Artūras Valeika, Kšyštofas Lavrinovičius, Simas Jasaitis.

– Travisas Leslie, Mike’as Moseris, Billy Baronas, Kyrylas Natiažka – visi keturi pernykščiai pirkiniai nenustebino. Ar legionieriai pasirodė per prasti „Lietuvos ryto“ lygiui, ar kitos priežastys lėmė blankų jų žaidimą?

– Dairydamiesi JAV šį kartą pasirinkome ne jau subrendusį žaidėją, o du ką tik iš universitetų komandų išėjusius krepšininkus ir Lietuvoje jau matytą T.Leslie.

Tai buvo pigūs legionieriai – jie kainavo tiek, kiek vienas Jamesas Andersonas. Bet kaip parodė sezono galutinis rezultatas, geriau vienas brangus nei trys prastesni, nors pigesni.

O K.Natiažka pratęsė nemalonią „Lietuvos ryto“ pastarųjų sezoną tradiciją – nerandame „centrų“, kurie deramai įsitrauktų į komandą. Atrodė, kitame klube ir Ukrainos rinktinėje jis žaidė agresyviai, naudingai. Bet Vilniuje tapo tiesiog neatpažįstamas nuo pat pradžių.

Galbūt blogos įtakos turėjo ir tai, kad ukrainietis iškart nerado kalbos su treneriu. K.Natiažka – gana jautrus žmogus. Tačiau sporte – kuo mažiau jautrių žaidėjų, tuo geresnė komanda.

Tikėjome šio vidurio puolėjo galimybėmis, bet mūsų pasirinkimas vis dėlto buvo nevykęs.

Apskritai jau ne vieną sezoną matyti, kad ne tik mums, bet ir kitiems Lietuvos klubams iš legionierių sunkiausiai sekasi surasti tinkamų „centrų“.

– Visą pastarąjį sezoną „Lietuvos rytą“ lydėjo kalbos apie vadovybės pasikeitimą: esą jūs, ilgametis prezidentas, apsisprendėte perduoti klubo vairą naujiems žmonėms. Patvirtinsite ar paneigsite?

– Negaliu pasitraukti dar ko nors nelaimėjęs – Lietuvoje ar Europoje. Gal todėl, kad pats buvau sportininkas ir išsiugdžiau nugalėtojo instinktą, kol kas niekur neketinu trauktis. „Lietuvos ryto“ klubui vadovauju nuo pat kūrimo, per tą laiką buvo ir nuosmukių, ir pakilimų, puikių sezonų – duok Dieve, kad kiekvienas klubas per 18 metų sugebėtų laimėti tiek įvairių titulų.

Manau, tas juodasis ruožas, kuriame pastaraisiais metais atsidūrė mūsų komanda ir dėl objektyvių, ir dėl subjektyvių priežasčių, baigėsi kartu su praėjusiu sezonu.

– Vilniuje išsaugojote vieną Europoje geidžiamiausių „centrų“ Antaną Kavaliauską, pasirašėte sutartis su NBA dėmesio sulaukusiu Artūru Gudaičiu, taip pat Deividu Gailiumi, Mariumi Runkausku. Ar dar tikėtis naujų bombų iš vasaros krepšinio rinkos?

– Nepamirškite, kad į komandą sugebėjome pasikviesti ir vieną perspektyviausių Lietuvos krepšininkų Roką Giedraitį.

Labai didelis laimėjimas, kad pavyko prikalbinti Eurolygos komandai atstovavusį ir sparčiai tobulėjantį A.Gudaitį. Ir jis pats labai norėjo žaisti Vilniuje, ir mes troškome matyti jį „Lietuvos ryte“.

O dabar dairomės dar vieno krepšininko. Tikėtina, kad tai bus įžaidėjas.

– „Lietuvos ryto“ klubo atstovai prakalbo apie struktūrinius pokyčius: numatyta suburti antrinę Regioninės lygos komandą iš trijų Vilniaus krepšinio mokyklų auklėtinių, o artimiausia pagrindinės ekipos pamaina žais Nacionalinėje lygoje. Ko iš viso to tikitės?

– Mūsų klubas panašiai dirba ne vienus metus, tik dabar visa tai gal bus labiau sustyguota.

Bet dar ankstoka kalbėti, kokią konkrečią naudą gaus pagrindinė komanda.

Apskritai iš visų buvusių „Lietuvos ryto“ dublerių kol kas sužibo tik Jonas Valančiūnas.

Galimybę kilti turėjo Dovydas Redikas, bet, regis, jis pats save jau sužlugdė. O iš tos „Lietuvos ryto“ dublerių komandos, kuri 2012-aisiais laimėjo Eurolygos jaunimo turnyrą, ryškesnis vyrų krepšinyje netapo nė vienas žaidėjas.

Žinoma, jei bent kas porą metų atsirastų panašus į J.Valančiūną talentas, jaunimo programos turėjimas po klubo sparnu nekeltų abejonių. Bet kol kas – daug spėlionių ir mažai garantijų.

– „Lietuvos ryto“ sirgaliai pavargo laukti didžiųjų pergalių. Ką atsakytumėte į tiesų jų klausimą: kada Vilniaus klubas vėl iškovos titulą?

– Viduje tikiu, kad nuo kito sezono mes būsime tas tikrasis laimintis „Lietuvos rytas“.

Žinoma, garantijų sporte negali būti. Ta pati NBA laikosi ant svajonės pamatų: kiekviena komanda kasmet sirgaliams pateikia svajonę kopti kuo aukščiau: vienos – į atkrintamąsias varžybas, kitos, tai jau perėjusios, – į finalus.

Kai kurie klubai nieko niekada taip ir nepasiekia, bet sporte visada reikia siekti svajonės. Jei jos neturi, nereikia išvis kišti nagų prie didžiojo sporto.

Juokinga manyti, kad pergalės – privalomos. Taip nebūna.

Tai liudija šio sezono rezultatai krepšinio salėse: pagrindinė Italijos komanda Milano „Emporio Armani“, turėdama 15 milijonų eurų biudžetą, krito šalies čempionato pusfinalyje, kaip kad Tel Avivo „Maccabi“ Izraelyje ar Berlyno „Alba“ Vokietijoje. Sensacingai baigėsi ir Turkijos čempionatas – ten favoritai liko it musę kandę.

Viena galiu pažadėti – juodasis periodas baigėsi ir mes tikrai stengsimės pasiekti kiek galima daugiau. Bet labai norisi, kad ir sirgaliai, gausiai lankydamiesi „Lietuvos ryto“ rungtynėse, padėtų puoselėti Vilniaus krepšinio tradiciją, kuri turi išties gražią istoriją.

Tomas Aleksiūnas, „Lietuvos rytas“