Apie Italijos „Serie A“ svajojantis T.Krapikas: apie tėčio žodžius, italų vadybos triukus ir futbole paskęstantį jaunimą (2)
Titas Krapikas | Instagram.com nuotr
„Titą statykite, Titą į vartus, nes žaisdamas jis labai per kojas daužo“, – treniruotėje šaukė vaikai ir pirštais baksnojo į septynerių Titą Krapiką, kuomet treneris paklausė, ar kas nors nori save išbandyti vartuose. Tai tebuvo trečioji berniuko treniruotė, virtusi likimu ir pagimdžiusi ambicingas svajones.
„Kieme labai dažnai žaisdavome futbolą su draugais ir vieną dieną, kai man buvo septyneri, brolis pradėjo lankyti futbolo treniruotes. Aš irgi užsimaniau, nuėjau į kelias treniruotes ir man patiko“, – puikiai prisiminė pirmuosius žingsnius futbole dabar Italijoje rungtyniaujantis 21-ų Titas Krapikas.
Kėdainiuose augęs Lietuvos įvairaus amžiaus jaunimo rinktinių garbę gynęs vaikinas pabandė paskaičiuoti, kelintoje treniruotėje likimas jį nuvedė saugoti vartų. „Neturėjome vartininko, – prisiminė savo trečią treniruotę T.Krapikas. – Treneris Gintaras Krasauskas paklausė, kas norėtų atsistoti ir save išbandyti. Visi vaikai pradėjo mane pirštais baksnoti. Teko stoti į vartus“.
Po šios treniruotės T.Krapikas iš vartų taip ir neišėjo: „Nė karto daugiau nebuvau išbėgęs į aikštę vaikytis kamuolio“.
Sulaukęs klausimo, kodėl, jo manymu, vaikystėje dažniausiai niekas nenori stoti į vartus, T.Krapikas nusijuokė. „Nes vaikai nori mušti įvarčius, jais džiaugtis, o vartininkas... Manau, kad nuo pat vaikystės jie būna kiek kitokie. Gal aš ir esu kiek kitoks negu kiti? Visada norėjau būti lyderiu, stengdavausi vesti komandą į priekį, rėkdavau, užvedinėdavau visus. Kiti vaikai gal ramesni būna. O aš – šiek tiek išprotėjęs. Po kiekvienų pralaimėtų rungtynių kiti vaikai ramiai eidavo persirengti, suvalgyti saldainio ir jiems tai buvo normalu. O aš po kiekvieno pralaimėjimo verkdavau... Kalnai ašarų, atrodydavo, kad pasaulio pabaiga atėjo, pykau ant visų. Gal tuo visada ir buvau kitoks“, – sakė 21-erių Italijos „Serie B“ rungtyniaujančios „Spezia“ komandos vartininkas.
- Titai, tau buvo šešiolika, kai išvykai į Italiją, „Sampdoria“ jaunimo komandą. Netrūko drąsos išvykti tokiam jaunam į nepažįstamą šalį?
- Iš Kėdainių į Nacionalinę futbolo akademiją (NFA) išvažiavau, kai man buvo trylika. Tada teko palikti tėvų namus ir persikelti gyventi į Kauną. Tikiu, kad jau ten pasimatė, kas gali tapti žaidėjais, o kas ne. Tai suprasti galėjai po gerų dviejų mėnesių: ateini pas vieną žaidėją į kambarį ir pamatai visišką betvarkę – jis negalės būti geru žaidėju. Mano kambarys visada būdavo sutvarkytas. Tėvai jau buvo mane išmokę, kaip reikia gyventi. Paauglystėje teko viską daryti savarankiškai – mokykla, treniruotės, kambarys, drabužiai. Italija? Net nepajaučiau, kad važiuoju į kitą šalį, man neskaudėjo, kad šalia nėra tėvų. Beveik viską jau buvau įpratęs daryti savarankiškai. Italijoje man užteko dviejų mėnesių, kad pasijausčiau kaip namuose. Tikiu, kad futbolininkai subręsta kiek anksčiau negu paprasti vaikai.
- Ko teko mokytis naujo Italijoje?
- Atvirai? Aikštėje teko mokytis labai daug naujų dalykų. Pripažįstu, kad vartininkai Lietuvoje yra labai aukšto lygio, bet Italijoje reikėjo mokytis daug naujų taktinių, techninių niuansų… Beveik visko reikėjo mokytis iš naujo. Bet turime suprasti, kad čia vaikai nuo aštuonerių pradeda darbuotis su vartininkų treneriais. Pamenu, tik nuvažiavęs pažiūrėjau į tuos vartininkus ir pirmoji į galvą šovusi mintis buvo „Na, taip… Kada aš čia jau galėsiu žaisti?“ Du mėnesius stipriai dirbome su treneriu. Viską pradėjome nuo pagrindų. Matydavau, kad tą patį šalia darydavo aštuonmečiai, bet nezyziau, nesiskundžiau ir mokiausi. Po kelių mėnesių jau buvau pasirengęs žaisti. Ir pirmųjų rungtynių niekada nepamiršiu: žinojau, kad privalau gerai pasirodyti, o jau dešimtą rungtynių minutę puolėjas – prieš mane, prie baudos aiškštelės, ir, puf, į „devynis“, šoku, bandau traukti… 0:1 pralaimime. Ir vėl mano mintyse „Ojojoj, kur aš čia atvažiavau, kaip čia saugoti? Juk neįmanoma“. Tas rungtynes laimėjome 4:1. Vėliau nepralaimėjome visą turą. Smagu, kai uoliai dirbi ir matai rezultatus. Tai buvo puikus čempionatas, gerai sužaidžiau. Be to, sugebėjau ir kalbą išmokti.
- Tai buvo sunku padaryti?
- Kaip sakai, taip rašai (nusijuokia). Skaityti ir rašyti čia nėra sunku. Tarimas? Na, laužyti liežuvio labai irgi nereikia. Viskas ganėtinai paprasta. Man čia tuomet padėjo Giedrius Matulevičius, kuris dabar žaidžia „Sūduvoje“. Jis tada žaidė „Sampdoria“ U-19 komandoje. Jis jau mokėjo italų kalbą. Pamenu, ateidavau ir prašydavau, kad Giedrius pavertėjautų man, bet jis buvo griežtas – tik pasakydavo, kaip reikia pasakyti ir liepdavo pačiam eiti. Štai taip griežtai mane Giedrius mokė italų kalbos. Esu jam dėkingas, nes kitaip kažin ar būčiau išmokęs tų vertėjų kiekvieną kartą ieškodamas. Po šešių mėnesių jau suprasdavau, ką man sakydavo, po metų jau šnekėjau.
- Pernai su „Sampdoria“ atsisveikinai ir persikėlei į „Spezia“ – kaip vertinį šį savo karjeros žinsgnį?
- Tai keista ir kiek juokinga situacija. Bet tikiu, kad taip futbole nutinka dažnai. Tik nuvažiavęs pasirašiau sutartį ketveriems metams. Pernai buvo paskutiniai metai. Praeitą vasarą man paskambino ir pasakė „Galime pasirašyti su tavimi sutartį, bet važiuosi žaisti į „Serie C“. Suprantu, kad jaunam žaidėjui „Serie C“ gal ir nėra pats blogiausias scenarijus. Bet toji sutartis… Kaip čia pasakius, vaikiška. Prasidėjo derybos. Bet viskas baigėsi „Jei nori bus taip ir ne kitaip“. Man beveik tiesiogiai pasiūlė mesti futbolą. Aš patraukiau pečiais ir pasakiau „OK, metu futbolą“. Žinojau, kad metus dar galios sutartis, todėl pasilikau „Sampdoria“. Netrukus užsidarė „transferų“ langas. Man buvo pasakyta, kad aš niekur nežaisiu. Nuo rugsėjo iki sausio pradėjau nežmoniškai treniruotis. Tiesiogine to žodžio prasme, neišėjau iš aikštės. Treniravausi su visų amžiaus grupių komandomis, tai dariau netgi vienas, treniravausi su tais, kurie rengėsi sugrįžti į aikštę po traumos, dirbau salėje. Buvau ypatingai geros sportinės formos. Sausio mėnesį turėjau variantą išvykti į „Brescia“, bet „Sampdoria“ pasakė, kad manęs neišleis. Supratau, kad esu marinuojamas specialiai. Sportavau toliau. Tačiau netrukus, kovo mėnesį, „Primavera 1“ lygoje prastai pradėjo sektis dubleriams. Atėjo pas mane direktorius, treneris ir sako „Liko dešimt rungtynių, ar žaisi?“ Atsakiau, kad nesu buvęs tokios geros formos. Pirmosios septynios rungtynės – „sausi“ mano vartai. Pralaimėjome tik vienas rungtynes, išsaugojome vietą lygoje. Vėl atėjo vasara, direktorius grįžo su pasiūlymu. Taip, tai buvo geresnės sąlygos negu turėjau anksčiau, tačiau aš jau buvau sulaukęs užklausų iš Portugalijos ir Italijos „Serie B“ komandų. „Spezia“ demonstravo labai didelį norą pasirašyti su manimi sutartį, buvo netgi jų direktorius pas mane atvažiavęs, suviliojo jie mane, sutartis tenkino. Pasitarėme su agentu ir štai, esu čia.
- Iš tavo lūpų pasakojimo metu išsprūdo tasai „mesk futbolą“. Gyvenime buvo nors kartą tokia mintis šovusi į galvą?
- Yra buvę (juokiasi). Pamenu vaikystę. Aš visada žaisdavau kietai. Jeigu išeidavau iš vartų, kažkas kažkam tikrai nutikdavo. Kėdainiuose treneris buvo užpykęs, klausė, kodėl aš visada užgaunu kitus. O aš irgi ganėtinai karšto charakterio buvau: numečiau pirštines ir pasiūliau treneriui pačiam eiti į vartus. Taip aš buvau metęs futbolą. Kelias savaites nelankiau. Tada Kėdainių „Nevėžio“ krepšinio komandą treniravo Gintaras Krapikas. Tai tėtis juokavo, kad reikėtų eiti į krepšinį, nes ir treneris Krapikas. Vėliau man paskambino treneris ir pasakė, kad nėra vartininkų... Grįžau. Tai čia vienintelis toks atvejis mano gyvenime, kai susipykau su futbolu. Vėliau tokių minčių net nebuvo. Nepamirškime, kad vos dvylikos aš jau žaidžiau I-oje lygoje.
- Pameni, koks tuomet buvo tavo ūgis?
- Pirštais vos virpstą liesdavau.
- Bet tuo metu to užteko! O dabar, ar jau žinai, ko nori iš savo karjeros?
- Norėčiau pasiekti kuo aukštesnį lygį Italijoje, noriu patekti į „Serie A“. Jeigu pradėsiu lygiuotis į „Serie C“ ar „Serie B“ vartininkus, manau, net neapsimoka žaisti. Ar tam aš skyriau visą savo gyvenimą? Ar tik tam, kad žaisčiau „Serie B“? Ne. Suprantu, jei ateitų treneris ir man pasakytų „Esi fiziškai prastas, esi begalvis, negali žaisti aukščiau negu „Serie C“. Jeigu būčiau tai išgirdęs, manau, jau būčiau susimąstęs ir apie „Serie A“ nesvajočiau. O čia manimi treneriai stebisi – „Jei su tokiu kūno sudėjimu, požiūriu į treniruotes nežaisi „Serie A“, kaltas būsi tik tu pats“. Jie mato, kokie vartininkai žaidžia „Serie A“, todėl manimi tiki. Privalau dirbti iš visų jėgų ir rezultatas bus. Todėl stengiuosi dėl „Serie A“.
- Tačiau yra šansas ir su „Spezia“ patekti į „Serie A“?
- Reguliariajame čempionate užėmėme trečią vietą ir dabar žaidžiame atkrintamųjų varžybų pusfinalyje su „Chievo“ komanda (pirmąsias pusfinalio rungtynes „Spezia“ svečiuose pralaimėjo 0:2, atsakomosios rungtynės – antradienį – aut.past.). Jei pasiseks laimėti – finalas, kurio laimėtojas patenka į „Serie A“. Taip, šansas yra ir šiais metais. Toks yra mūsų komandos tikslas. Buvo sunkių momentų, buvo gražių. Dabar reikia atiduoti visas savo jėgas. Finalas? Turime laimėti!
- Persikelkime trumpam į Lietuvą, kur nuolat verda diskusijos apie futbolą. Kaip matai šalies futbolą pats būdamas jo dalimi?
- Viskas čia atrodo taip: U-15 rinktinėje turime 30 gerų žaidėjų, U-16 – 25, U-17 – 20, U-18 – 18, U-19 – 13, U-21? Jei dešimt gerų surinksite, bus gerai. Tame kelyje dingsta daug žaidėjų. Pamenu pirmuosius metus NFA – mačiau tuos vaikus, vėliau mačiau ir „Juventus“ jaunimą, Milano jaunuosius talentus ir galiu pasakyti, kad kai kurie mūsų akademijos žaidėjai tikrai būdavo geresni už Milano ar Turino vaikus. Bet vėliau, kai pradedame augti, mes nustojame tikėti, kad galime kažko pasiekti futbole. Aš net nežinau, kaip tai įvardinti. Labai daug žaidėjų prarandame – augdami jie pradingsta. Kas meta futbolą, kas pradeda per daug pramogauti, kam režimas neįtinka, o kas tiesiog nepatiki. Todėl iki vyrų rinktinės atžingsniuoja ne visi. Bet galiu pasakyti, kad Lietuvoje, jaunimo rinktinėse gerų, perspektyvių žaidėjų tikrai yra. Nemažai. O vėliau jų galvoje, atrodo, kažkas atsitinka...
- O kodėl pats nepradingai? Esi apie tai pagalvojęs?
- Aš tikėjau savo keliu. Kitos išeities nebuvo. Man buvo trylika, kai atėjo kvietimas į NFA. Pamenu, kad mama liūdėjo, verkė, kad išvažiuosiu iš namų. Atėjo tėtis, paklausė, ar noriu važiuoti. Atsakiau, kad noriu – iš Kėdainių važiuoti į Kauną žaisti futbolą – vajėzau, kokiu stebuklu ir įvertinimu man tai atrodė. O tėtis man atvirai: „Žiūrėk, jei dabar išvažiuoji, ir jei grįši, eisi iškart į statybas dirbti“. Tiesiai šviesiai jis pasakė, jei rinksiuosi šį kelią, turėsiu juo ir eiti. Tai suveikė. Išvažiavau į Kauną ir treniruotėse kiekvieną dieną atiduodavau visas savo jėgas. Visada buvau stambesnis ir žinojau, kad turiu įgauti gerą sportinę formą – dirbdavau nuo ryto iki vakaro. Nes žinojau, kad kelio atgal nėra. Kiti verkdavo, kad nori namo, o aš tik kartodavau, kad negaliu grįžti namo ir toliau dirbdavau.
- Darei viską, kad tik nereikėtų dirbti statybose?
- Būtent (juokiasi). Bet nesupraskite klaidingai, tėvai ir brolis mane visada palaikydavo ir labai džiaugiasi iki šiol mano pasiekimais. Tai prisideda prie mano užsispyrimo čia būti, pastangų tapti geriausiu. Žinoma, kiekvienas iš mūsų privalo žinoti savo tikslą. Aš jį žinau ir nesirengiu pasiduoti.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
