Atviras „Rimkenzo“: „Nesu tikras kovotojas? Tik nereikia pavydėti“ (22)
Dovydas Rimkus l Manto Stankevičiaus nuotr.
„Išsiskiriu iš pilkos masės... Susikuriu savo super ultra mega charizmatišką perzonažą, kuris kitus nervuoja. Atvirai? Kartais pagalvoju, o gal visa tai – ne man“, - bendraudamas su sportas.lt atviravo kovotojas Dovydas „Rimkenzo“ Rimkus.
Tačiau tasai susikrimtimas ilgai dažniausiai netrunka. D.Rimkui užtenka dar kartelį žvilgtelėti į savo dievukus - Floydą Mayweatherį, Naseemą Hamedą, Adrieną Bronerį - ir suvokimas, kad išsiskiriančių asmenybių reikia visur ir visada, nugali 21-ų „Fighter House/Roger Gracie Academy Kaunas“ kovotojo kuklumą.
„Jie prikaustydavo dėmesį, surinkdavo pilnas arenas... O kodėl to padaryti negalėčiau aš? Heiteriai? Nesvarbu, ką bedarytumei, visuomet atsiras komentatorių, kurie parašys, kad viską darai blogai, prikibs prie kiekvieno plauko, prie aukštesne nata ištarto žodžio. Žmonėms rasti, prie ko prikibti, bus visuomet lengviausia. Ar turime tų, kurie tikrai palaiko? Manau, turime ir tokių. Juk negali visi nekęsti. Manau, kad jeigu žmonės visur mato tik negatyvą, su jais kažkas yra negerai“, - kalbėjo D.Rimkus.
- Pats, Dovydai, save matai kovotojo kelyje, ar šou pasaulyje?
- Hmmm... Pasvarstykime. Turiu tobulas sąlygas būti kovotoju. Turiu visada palaikančius trenerius ir draugus. Turėtų viskas eiti it sviestu patepta. Jaučiu, kad tobulėju kiekvieną dieną. Po žingsnelį. Kas man yra sunkiausia? Savaitgaliai. Aš negaliu jų praleisti ramiai. Nepamirškime, kad sulaukiu nemažai dėmesio iš merginų. Neretai jos mane pakviečia linksmiau praleisti laiką, pavyzdžiui, pašokti. Kol esu jaunas, tikrai nesusivaldau. Ypač dabar, vasarą, kai visur tiek daug linksmų vietų. Alkoholio aš nevartoju, o dėl šokių... Kartais pagaunu save besiteisinantį pačiam sau „Na, prasišoksiu, o kas čia bus?“ Labai mėgstu šokti. Manau, mano gerbėjai tai jau spėjo pastebėti – tai matosi ir mano išėjimuose į ringą. Gal kiti kovotojai mato, kad gaunu daug dėmesio – žmonės nuolat prieina pakalbėti, paspausti ranką, nusifotografuoti. Man smagu, bet kiti gal pavydi. Esu paprastas, su visais bendrauju, atsakau socialiniuose tinkluose... Gal vėliau ir prasideda tos įvairios kalbos, kad „Rimkenzo“ nėra tikras kovotojas. Aš nežinau tiksliai, kaip šios kalbos atsiranda.
- Kokiais klausimais socialiniuose tinkluose į tave kreipiasi?
- „Instagram’e“ – pačiais įvairiausiais. Kartais žmonės klausia, ką daryti, jei panelė nustojo bendrauti. Prakonsultuoju, išreiškiu savo nuomonę ir tokiais klausimais. Netgi apie rinkimus žmonės klausia. Žmonės domisi apie smūgio jėgą, domisi, kada bus kita kova. O aš su visais bendrauju. Nesvarbu, kad tai atima daug laiko. Stengiuosi padėti. Taip, „Instagram’as“ mane sekina, bet stengiuosi...
- Kodėl?
- Nes, kai buvau mažas, man niekas neatrašydavo. Esu rašęs ir Maratui Grigorianui, kai jis dar turėjo tik 2 tūkst. followerių. Tačiau jis net neperžiūrinėdavo tų žinučių. Vaikystėje į draugus „Facebook’e“ kviečiau ir dabartinį trenerį Matą Stebuliauską, ir Igną Barysą... Niekas manęs nepriimdavo. Na, OK, Matas turėjo per daug draugų. Pas Igną, galbūt, panaši situacija. Bet aš tuomet norėjau turėti kietų draugų. O dabar matau, kad ir pačiam sekasi juo tapti kitiems. Man patinka, kai žmonės mane atpažįsta... Vieną kartą Kauno „FighterShop“ parduotuvėje bachūriukas pasakė: „Jūs labai panašus į Dovydą Rimkų“. Tai mane pralinksmino. „O, ačiū labai, tai mėgstamas mano kovotojas“, - tada jam pasakiau. O dar labiau mane pradžiugino, kai po kovos gavau dovanų paveikslą. Kažkas nerealaus. Atrodo, tarsi gyvenčiau filme. Atrodo, neseniai mėgėjuose kovodavau, jokio dėmesio nesulaukdavau, o dabar... Būm – žmonės paveikslus tapo, atpažįsta.
- Ar buvo šiame filme momentas, kuomet nekentei savęs, jauteisi kažką padaręs neteisingai?
- Kartais „Instagram’e“ pajuokauju ir kiti to nesupranta arba supranta visiškai kitaip - žmonės pagalvoja, kad įžeidinėju. Kada dar savęs nemėgstu? Na, paskutinę kovą su lenku Danieliu Szottu turėjau sukovoti geriau. Ir dar pykstu ant savęs, kai neklausau trenerio: turėjau būti namie ir paskutinį savaitgalį prieš kovą nulėkiau pašokti. Treneris labai pyko. Atrodo, juk tik pašokti, tačiau visas režimas išsimušė. Treneriai į mane labai rimtai žiūri, o aš taip neatsakingai elgiuosi.
- Tačiau po kovos su D.Szottu sulaukei vėl dėmesio...
- Labai jaudinausi.
- Tu jaudinaisi?
- Taip. Ir pačiam gana keistokai skamba. Maniau, kad su varžovu lengvai susitvarkysiu. Žinojau, kad sukovojęs prastai, jausiuosi blogai pats prieš save. Be to, „KOK Classic“ vyko arenoje, kurioje jau esu pralaimėjęs mėgėjų kovą dėl visų mano nesąmonių – aklo puolimo į priekį. Šįkart pats kėliau sau spaudimą. Man visada taip būna: kai galvoju, kad galiu kovą baigti anksčiau, sukovoju labai šūdinai... Tai man kiša koją. Treneris man sakė, kad mano „dešinė“ labai stipri, tai aš ir bandžiau ja smūgiuoti, nuolat „lipau“ ant varžovo. Jis, atrodo, turėjo dirbti „antru numeriu“, atsitraukinėti nuo mano spaudimo, bet jis taip pat nuolat ant manęs „lipo“. Dažnai apsikabindavome. Nesugebėjome prisitaikyti vienas prie kito. Reikėjo man atgal atšokti ir dirbti savo stiliumi. Mažai buvo atsipalaidavimo. Raundai – po dvi minutes. Aš skubėjau, nes norėjau viską baigti anksčiau. Trečiajame raunde galvojau, kad gavau keliu į galvą. Tik vėliau supratau, kad varžovas smūgiavo galva. Visą savaitėlę tas smūgis man „ant galvos“ jautėsi. Tai buvo neleistinas smūgis. Tačiau niekas nepastebėjo. Galva mano juk nevaldiška – nepakeisi. Gerai, kad viskas apsiėjo be rimtesnių traumų. O vėliau žmonės mane ir chuliganu išvadino, neva aš gulinčiam norėjau trenkti, bet nepataikiau. Tiesą pasakius, manau, kad su ta sutrenkta galva nelabai ir supratau, ką dariau – pramojau palei galvą tą smūgį. Mačiau vaizdo įraše, kad mano akys buvo išprotėjusios. Ech, ne pati geriausia kovytė. Bet man buvo keista, kad buvo žmonių, kuriems ji patiko.
- Kaip sureagavai į paskelbtas lygiąsias? Matėme ir lenko trenerio komentarą, kad ir taip visi matė, kas laimėjo.
- Tas mane labai prajuokino. Pats nuliūdau dėl lygiųjų, nes fizinė forma buvo tikrai labai gera. Po kovos pasikalbėjau su treneriu Matu - iškart supratome, ką dariau blogai – įsitempęs puoliau. O kompetencijos dirbti „pirmu numeriu“ tikrai dar neturiu. Niekada to nedarau netgi treniruotėse. O jei ir pabandau, susikaustau ir pradedu „prasileidinėti“. Tiesiog maniau, kad galėsiu kovą baigti anksčiau. Gal tai... Tasai sužvaigždėjimas. O gal jaudulys.
- Apsispręsk, jaudulys ar sužvaigždėjimas?
- Ir tas, ir tas. Galvojau, kad mano priešininkas yra prastas, o aš labai geras. Priėmiau neteisingus sprendimus. Dabar bandau taisyti visas klaidas ir jų nekartoti. Noriu būti savo tikroje būsenoje – laukti smūgio, ieškoti skylių gynyboje. Ir kojomis nesmūgiavau, o ir apsikabinimų su varžovu buvo nemažai. Nežinau, pats sunkiai susigaudau, kas nutiko. Tačiau aplinkiniai, artimiausi man žmonės sakė, kad man reikėjo šios kovos, kad suprasčiau, kur esu. Tiek Julija Stoliarenko, tiek Donatas Uktveris, tiek Matas sakė, kad dar yra, kur dirbti, kad „pirmu numeriu“ dirbti dar anksti. Jeigu to noriu, reikia įdėti daug darbo. Jau ne vieną kartą pažiūrėjau kovos įrašą. Stengsiuosi klaidų nekartoti.
- Dovydai, sunku tvarkytis su tuo sužvaigždėjimu?
- Yra reikalų. Persikelti iš „Instagram’o“ į ringą yra sunku. Socialiniai tinklai išsekina. Visi komentarai kerta per kojas... Net neįsivaizduojate, kiek komentarų po kovos sulaukiu iš netikrų paskyrų.
- Kokio storio odą jau spėjai užsiauginti?
- Vėžlio kiautą jau spėjau užsiauginti. Iš pradžių labai apsikraudavau visų nuomonėmis. Tačiau dabar visi tie heiteriai mane pradeda motyvuoti: „Na, tuoj aš tau parodysiu, įrodysiu, kad galiu tai padaryti“. Manęs neretai klausia, kaip tvarkausi su heiteriais. Stengiuosi priimti tai, kaip motyvaciją ir tikiu, kad kažkas blogai yra tam žmogui, o ne man. Juk jis savo brangų laiką leidžia man... Geriau ramiai pagulėtų, knygutę paskaitytų. O čia sugalvok taip: kurtis netikras anketas, kad man parašytų kokią nors nesąmonę. Tai yra dėmesys. Jeigu apie mane kažkas šneka, jeigu tiek stengiasi, reiškiasi, esu ypatingas, kažką darau, kad jų galvelėse atsirandu.
- Kokie dabar artimiausi ringo reikalai?
- Lapkričio mėnesį manęs laukia viena svarbiausių kovų...
- Matas Pultaražinskas!
- Taip, būtent. Jau bus prabėgę metai nuo pirmųjų kalbų apie mūsų kovą. Žinote, žmonės taip ilgai net vestuvėms nesiruošia, kaip mes su Matu kovai. Tarsi geriausi draugai laukiame susitikimo – su nekantrumu. Šiltas kovos laukimas. Iš pradžių, atrodo, buvo šiek tiek pykčio, bet dabar tik smagu. Kartais susitinkame, pasisveikiname.
- Strategija jau seniai sudėliota. Greičiausiai, nebus galima daryti klaidų, kurias darei šįkart?
- Jeigu padarysiu, baigsis blogai.
- Ši kova parodys, kiek toli gali žengti šiame sporte?
- Manau, kad taip. Matas, neabejotinai, bus rimčiausias mano varžovas. Tai - didelis iššūkis. Bus kieta kova. Su treneriais viską esame išanalizavę. Matas yra man patogus varžovas. Žiūrovams bus smagu. O jos baigtis? Negalvoju apie pralaimėjimą, bet žinau, kad jeigu pralaimėsiu, psichologiškai bus labai sunku išgyventi. Bet tokių minčių neprisileidžiu. Bus įdomu.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
