UFC skambučio lauksiantis J.Anglickas: apie sunkumus po pergalingos kovos, D.White'o nuomonę, „purvinų kalbų“ svarbą, panašumus su GSP, ateities planus ir savo kovojimo stilių (9)
Julius Anglickas | „Facebook“ nuotr.
Las Vegase (JAV) vyko UFC prezidento Dana White‘o vardo turnyras – „Dana White Contender Series“, kuriame dėl vietos stipriausioje pasaulio MMA organizacijoje kovojo ir lietuvis Julius Anglickas.
28-erių metų J.Anglickas pussunkio svorio kategorijos kovoje susitiko su 30-mečiu amerikiečiu Karlu Reedu. Kova ilgą laiką vyko parteryje, kur šiek tiek geriau atrodė lietuvis, o trečiojo raundo pabaigoje J.Anglickas po atakų rankomis rado progą sugriebti varžovui už kaklo ir ėmė jį smaugti. K.Reedas čia pat pasidavė, o lietuvis šventė pergalę. Kova buvo sustabdyta nuo trečiojo raundo pradžios praėjus 3 min. 25 sek.
Nepaisant pergalės, J.Anglickas buvo vienintelis iš penkių turnyro metu laimėjusių kovotojų, kuris negavo UFC kontrakto. Lietuvis tapo pirmuoju šio sezono kovotoju, laimėjusiu dvikovą anksčiau laiko ir negavusiu UFC kontrakto. Per kitas 39 šio sezono kovas tokio atvejo nebuvo.
Nors J.Anglickas negavo išsvajoto kontrakto, tačiau pergalė prieš pajėgų varžovą leido jam būti geros nuotaikos ir tikėtis, kad anksčiau ar vėliau jis sulauks skambučio iš pajėgiausios pasaulio MMA organizacijos.
Iškentęs skrydį ir sugrįžęs į Sent Luisą, J.Anglickas kalbėjosi su portalo „Sportas.lt“ žurnalistu ir papasakojo apie savo sveikatą po pasirodymo „Dana White Contender Series“ turnyre, išskyrė priežastis, kodėl jis galėjo nesužavėti UFC prezidento D.White‘o, atskleid, kad sulaukė kitų organizacijų pasiūlymų, įvertino savo panašumą su legendiniu kovotoju iš Kanados Georgesu St-Pierre‘u ir kalbėjo apie artimiausius planus.
„Šiek tiek skauda šonus, galvą, tačiau jaučiuosi neblogai. Dabar šiek tiek atsipalaidavau, atrašinėju sirgaliams socialiniuose tinkluose ir ilsiuosi“, – „Sportas.lt portalui pasakojo J.Anglickas. „Šioje kovoje žalos nepatyriau daug. Šiek tiek skauda galvą, kurią teko siūti, bet tai buvo nežymus sumušimas“.
Now that's power!
— UFC (@ufc) August 14, 2019
Anglickas gets the RNC with NO hooks in! Wow! #DWCS pic.twitter.com/iMhH0fy3zB
– Ar žinant, kad ši kova lemia kontraktą su UFC, šį kartą įėjus į narvą buvo daugiau jaudulio nei kovojant dėl LFA titulo?
– Ir taip, ir ne. Tai buvo labai didelė kova ir to spaudimo buvo, nes jeigu pralaimi – tą padarai dideliame šou. Tačiau net ir pralaimėjus tu vis tiek esi labai geras kovotojas, nes vien tai, kad ten patekai – didelis pasiekimas. Mėginau negalvoti apie spaudimą ir galvojau tik apie kovą, kaip įveikti varžovą ir daryti tai, ką turiu daryti.
– UFC prezidentas sakė, kad jūsų varžovas išsikvėpė pirmame raunde ir jūs nepuolėte jo taip, kaip turėjote.
– Aš jaučiau, kad jis atsigavo greičiau negu aš. Po kovos praėjus penkioms minutėms jam jau viskas buvo gerai, o manęs vos neišvežė į ligoninę. Pusantros valandos negalėjau judėti, vėmiau. Nuėjome pas daktarą, o aš negaliu pajudėti, sėdžiu ir vemiu. Daktarai liepė pailsėti ir sakė, kad patikrins vėliau, tačiau mane turėjo nuvežti į kitą vietą, kur siuvo galvą. Aš kurį laiką negalėjau vaikščioti, tiesiog sėdėjau susirietęs. Nežinau, kas tai buvo, bet tai jau trečias kartas, kai taip suveikė ir reikia laiko, kad atsigaučiau.
Per pačią kovą man atrodė, kad aš blogiau jaučiausi nei mano varžovas. Tiesiog aš jį spaudžiau ir spaudžiau, o jis nebeturėjo noro kovoti. Aš buvau už jį labiau pavargęs, tačiau turėjau didesnį norą laimėti.
Galvoju, kad organizatoriai labiau norėjo jo pergalės. K.Reedas yra iš Stepheno „Wonderboy“ Thompsono komandos, tai galbūt jį labiau norėjo matyti UFC. Jis jau sykį dalyvavo šiame šou, tačiau taip pat pralaimėjo.
Buvo labai sunku gražiai pasirodyti, nes mes abu kovėmės gerai. Abu turėjome gerų momentų, kartais abu nieko neparodėme, abu pavargome ir nors daug žmonių ši kova nepatiko, tačiau taip pat nemažai ir patiko.
– Kaip pats manote, kas labiausiai lėmė, kad nors ir laimėjote kovą, tačiau jums nebuvo pasiūlytas kontraktas su UFC?
– Nežinau. Galbūt kai aš jį laikiau prie sienos – tai dariau per ilgai, o Dana White‘as norėjo, kad aš jį paleisčiau ir pradėčiau smūgiuoti. Bet ne visi tai gali daryti, nors buvau labai pavargęs, tačiau vis tiek ėjau į priekį ir nugalėjau.
Manau, kad jie vis tiek man paskambins. Yra kovotojų, kurie laimi ir iš karto negauna kontrakto, tačiau vėliau jiems paskambina. Vis tiek jau esi truputį žinomas, žmonėms patikai ir tau jie skambins.
Pradžioje buvo šioks toks nusivylimas, tačiau dabar jau nebesijaudinu. Svarbu, kad laimėjau, buvo gera kova, todėl esu laimingas.
– Daug kas kalba, kad be pergalių UFC taip pat labai svarbu „purvinos kalbos“, kiti šou elementai. Kaip pats manote, kiek tai svarbu patenkant į UFC?
– Tai labai svarbu, tačiau to UFC yra labai daug, todėl aš su savo būdu ten būčiau išskirtinis ir patikčiau žmonėms. Jeigu 99 procentai kovotojų naudoja „purvinas kalbas“, tai visi ir atrodo vienodai. Dabar ateitų žmogus, kuris su visais kalba pagarbiai, atrodo visai kitaip ir yra „maladec“ – tai ir patiktų sirgaliams. Aš nešneku nesąmonių, tačiau patinku sirgaliams, kurie tikrai aktyviai man rašo ir palaiko. Manau, kad būčiau labai palaikomas vien todėl, kad nešnekėčiau to purvo.
Georgesas St-Pierre‘as yra legenda ir jis niekada nešnekėjo nesąmonių, bet jį visi gerbė ir jis visiems patiko. Manau, kad aš taip pat bandyčiau eiti tokia pačia kryptimi.
– Jūsų trys paskutinės kovos baigėsi smaugimo veiksmais. Tai mėgstamiausias jūsų veiksmas ar tiesiog taip jau supuolė?
– Galbūt ne tai, kad mėgstamiausias, tačiau tiesiog paskutiniais momentais man pavyksta prieiti iki varžovo kaklo. Nežinau, ar tai dėl svorio klasės taip gaunasi, bet su didesniais žmonėmis yra lengviau paimti kaklą būnant už nugaros. Aš tiesiog kovose einu į priekį, o varžovų širdys nyksta ir jie atiduoda man tą nugarą – taip buvo ir vakar. Jis tiesiog pasidavė ir nebenorėjo kovoti.
– Šiais metais jau turėjote dvi kovas, ar planuojate dar kovoti 2019-ais? Galbūt ginsite LFA diržą?
– Dabar dar ateities nežinau. Skambina „Bellator“ ir PFL organizacijos, bet man atrodo, kad vis tiek sulauksiu UFC kvietimo. Dabar bandau per daug negalvoti, sekmadienį važiuosiu namo į Niujorką pas šeimą, kurį laiką daug nesitreniruosiu bei atpalaiduosiu galvą ir lauksiu. Yra tų galimybių, sulaukiu pasiūlymų ir pasirinksime geriausią variantą. Visgi manau, kad UFC man paskambins.
– Galbūt teko gauti kokių patarimų, kokį dabar kelią reikėtų pasirinkti, norint patekti į UFC?
– Man atrodo, kad dabar tiesiog reikia laukti. Jeigu eičiau į kitą organizaciją, pavyzdžiui „Bellator“ ar PFL, kuri yra arčiau Niujorko pusės, tai ten ir pasilikčiau kurį laiką. Visgi yra ta galimybė, kad UFC paskambins, nes daug žmonių matė tą mano pergalę, žmonės mane palaiko ir tai yra pastebima. Yra buvę atvejų, kai pralaimėję kovotojai negaudavo kontraktų, tačiau vėliau vis tiek patekdavo į UFC. Aš taip ir galvoju, kad man vis tiek paskambins ir sakys, kad yra kova ir nori mane matyti.
– Kaip jums pačiam sekasi mesti svorį, ar buvo sunkus pasiruošimas ir kaip jums tai išgyventi padeda šeima?
– Mano šeima gyvena Niujorke, o aš treniruojuosi Sent Luise, todėl jie yra toli. Šeima mane palaiko, tačiau aš jų dažnai nematau ir tai padeda, nes esu susitelkęs tik į vieną dalyką.
Kaip numesti svorį – aš jau žinau. Man to svorio nereikia per daug mesti, aš maždaug savaitę būnu „ant dietos“, o paskutinėmis dienomis svorį metu vandeniu.
– Teko skaityti, kad labiausiai pasiilgstate cepelinų...
– O... Cepelinai.. Taip, jau seniai jų nevalgiau (juokiasi, – aut. past.). Valgyčiau viską, bet kai paskutinėmis dienomis meti svorį, tai labiausiai tu nori gerti. Vandenį visą laiką meti dieną prieš svėrimus ir tas laikotarpis būna labai sunkus. Tuo metu tikrai jautiesi šlykščiai.
Šį kartą mes skridome šeštadienį ir vien dėl kelionės nesijauti puikiai. Sekmadienį reikia mesti svorį, pirmadienį lipi ant svarstyklių, valgai. Antradienį vėl darai tai tą, tai aną, skaičiuoji valandas iki kovos. Nors būna akimirkų, kai nieko nedarai, guli kambaryje, tačiau vis tiek galvoji ir planuoji.
– Kas jus patį labiausiai imponuoja iš UFC pussunkio svorio kategorijos kovotojų? Į ką galbūt norėtumėte būti panašus?
– Aš žiūriu visus, bet iš visų jų bandau pasiimti tik geriausius dalykus. Noriu turėti savo stilių, kuris yra tiesiog viską daryti teisingai. Jeigu ką nors darau, tai turi būti padaryta techniškai ir gerai. Dauguma žmonių tai pamiršta ir nors būna, kad laimi su bloga technika, tačiau ateina momentas, kai tuo pasinaudos varžovas ir jie pralaimės. Aš bandau visą laiką daryti viską teisingai ir tai turi tapti įpročiu.
Tas yra labai svarbu – jeigu aš teisingai darau, o varžovas šiek tiek kovoja neteisingai, tai per ilgesnį laiką aš vis tiek būsiu priekyje. Kiekvieną raundą aš vis labiau pagausiu varžovą, išlaikysiu tą patį ritmą ir kuo ilgiau taip kovosiu, tuo didesnė galimybė, kad kova baigsis taip, kaip baigėsi paskutinės mano trys kovos.
J.Anglickas 2019 m. vasarį tapo LFA organizacijos pussunkio svorio kategorijos čempionu, kai antrajame raunde smaugimo veiksmu nugalėjo Claytoną Yorką. Po šios pergalės buvo mažai abejojančių, kad lietuvį į savo gretas kviesis UFC. Dauguma LFA čempionų savo titulų net negina, nes po tokių pergalių greitai sulaukia kvietimų į UFC. J.Anglickas per karjerą MMA narve laimėjo 7 kovas ir patyrė 1 pralaimėjimą.
K.Reedo statistika dabar jau prastesnė – 6 pergalės ir 2 pralaimėjimai profesionaliose kovose. Amerikietis, skirtingai nei lietuvis, jau antrą kartą mėgino patekti į UFC. 2017 m. rugpjūtį jis UFC prezidento vardo turnyre teisėjų sprendimu pralaimėjo Cameronui Olsonui.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
