Profesionalų bokso ringo nepabūgusi V.Masiokaitė: „Ima „ant mėsos“? Ne, jiems reikia gražių kovų“ (4)
Vaida Masiokaitė | VS-FOTO.lt nuotr.
„Jeigu nors vienas žmogus prieš dešimt metų man būtų pasakęs, kad boksas taps svarbia mano gyvenimo dalimi, būčiau pasukiojusi pirštiną prie smilkinio“, – nusijuokia profesionalaus bokso ringą vis geriau pažįstanti 32-ų panevėžietė Vaida Masiokaitė (2-7-4).
Juk ji pati tuomet prieš gerą dešimtmetį galvojo, kad boksas tėra galvos daužymas, pamėlę paakiai ir išdaužyti dantys.
„Mano kelias į boksą prasidėjo prieš 10 metų nuo Karatė Shotokan, vėliau sekė Muay Thai treniruotės, o boksas tapo netikėtu posūkiu, – sportas.lt pasakojo V.Masiokaitė. – Pradžioje nebuvau labai patenkinta bokso treniruotėmis. Perėjus Muay Thai „mokyklą“, kur treniruotės buvo dideli fiziniai krūviai, bokso treniruotės pasirodė tarsi lengvas pasivaikščiojimas“.
Tačiau V.Masiokaitės požiūris į boksą netrukus pasikeitė. „Supratau, kad čia reikia ne tik jėgos, bet ir proto – neužtenka vien mosuoti kumščiais. Kovos metu turi daug mąstyti, sugenėti priimti greitus sprendimus, analizuoti savo varžovą ir numatyti kelis žingsnius į priekį. Tai užkabina kaip koks galvosūkis. Tik čia už padarytą klaidą gauni greitą atsaką“, – šyptelėjo boksininkė.
Per vos dvejus metus trunkančią profesionalios boksininkės karjerą V.Masiokaitė jau 13 kartų žengė į ringą: 12 iš jų – Didžiojoje Britanijoje.
– Vaida, kaip buvo priimtas sprendimas pradėti profesionalios boksininkės karjerą?
– Prisipažinsiu, kad niekada anksčiau apie tokią karjerą nemąsčiau – tikrai galvojau, kad esu tam per silpna. Bet vieną dieną treneris Petras Prokofjevas paklausė „Gal jau laikas iš bokso gauti daugiau nei atiduoti?“ Mėgėjų bokse labai sunku kažką pasiekti, jei neturi, kas tave finansuoja. Taip, aš svajojau apie olimpines žaidynes, bet atėjo laikas nusiimti rožinius akinius. Sportininkas tobulėja varžybose, o Lietuva – per maža moterų boksui. Manau, kad neįmanoma tobulėti, kai dešimtą kartą boksuojiesi su ta pačia varžove. Jei nori tobulėti, privalai važiuoti į įvairiausius turnyrus. O tai kainuoja. Ir kai supranti, kad mėgėjų boksas tau kainuoja daugiau nei gauni algos, o boksuotis nori, ieškai kitų galimybių lipti į ringą. Taip ir atsirado profesionalus boksas.
– Tavo sąskaitoje jau 13 kovų – ypatingai greitas tempas. Tarp kai kurių kovų – vos dviejų ar trijų savaičių pertrauka. Ir beveik visos kovos – Didžiojoje Britanijoje Kaip buvo atvertos šios sunkios durys? Juk anksčiau girdėdavome, kad sunku tai padaryti.
– Turiu gerą vadybininką – Oscar Milkitas, kuris rūpinasi mano kovomis, ieško geriausių variantų. Didžioji Britanija – ne tik futbolo šalis, čia labai populiarus boksas ir kiekvieną savaitę prieš koronaviruso pandemiją vykdavo daugybė bokso renginių. Tai puiki vieta tobulėjimui. Čia boksas labai stiprus ir vertinamas. Taip, dauguma profesionalų boksininkų per metus turi 1-2 kovas, kartais 3, nes po kovos reikalingas laikas atsistatymui ir pasirengimui naujai kovai. Grįžkime prie to, kad aš nesu tame aukščiausiame lygyje ir į kiekvieną kovą žiūriu labiau kaip į sparingą ir galimybę tobulėti, aš nesiekiu pačių aukščiausių vietų reitingo lentelėje, nes puikiai suprantu savo galimybes. Gaunu pasiūlymą dėl kovos iš vadybininko ir galiu sutikti arba atsisakyti, galiu, jei noriu, padaryti ilgesnę pertrauką... Bet aš nenoriu! Aš noriu boksuotis, man tai patinka, aš jaučiuosi gerai ir man tas tempas tinka.
– Kokia yra tavo didžioji svajonė bokse?
– Manau, normalu, kad kiekvienas boksininkas svajoja apie čempiono diržą. Nelaikau savęs labai kieta boksininke, bet pasvajoti juk galima. Kažkokios misijos čia aš neturiu, man tiesiog patinka boksuotis, patinka adrenalinas, patinka veiksmas, aš mėgaujuosi tuo, ką darau. Man patinka netgi pasirengimo kovai etapas: varginančios treniruotės ir svorio metimas prieš kovą. Jaučiu, kad taip save realizuoju.
– Jeigu tavęs paprašyti įvardinti skirtumą tarp mėgėjų ir profesionalų bokso – kas pirmiausia šautų į galvą?
– Profesionalų bokse mažiau žaidimų. Pasimaivymai, nereikalingi pasilankstymai, varžovo patampymai čia neveikia. Ateini į ringą ir turi atidirbti 100 proc. Turi būti labai stiprus fizinis ir psichologinis pasiruošimas.
– Ką tau pačiai reiškia būti profesionale boksininke?
– Lietuvoje būti profesionale boksininke absoliučiai nieko nereiškia. Jei nesisuki krepšinio aikštelėje, tai praktiškai kaip sportininkas Lietuvoje net neegzistuoji (juokiasi)... Moterų sportas? Čia viskas dar sudėtingiau. Daug kam sunku patikėti, kad aš boksuojuosi, o kad dar ir profesionalų ringe? Išvis sunkiai visiems suvokiama. Matyt, čia vėl viską lemia tie stereotipai, kad visos boksininkės baisios, stambios ir sudaužytais „snukiais“.
– Tavo karjeroje kol kas daugiau pralaimėjimų negu pergalių – ar dėl to pergyveni? Ko tikiesi iš tolimesnių savo žingsnių?
– Dėl to visiškai nepergyvenu. Aišku, visada norisi laimėti. Bet aš puikiai įvertinu save ir savo galimybes. Aš negyvenu profesionalaus sportininko gyvenimo. Dirbu per du darbus, dieną – ofise, vakare vedu treniruotes ir dar sportuoju. Grįžtu iš Didžiosios Britanijos atsiboksavusi ir kitą dieną – vėl į darbą. Tikras boksininkas turėtų gulėti savaitę lovoje ir ilsėtis. Jei nelaimiu kovos, vis tiek jaučiuosi laimėjusi. Juk tai yra geriau negu nieko nedaryti ir sėdėti ant sofos. Galiu mokytis iš savo klaidų ir tobulėti. Daug žmonių sako „Tave ima tik „ant mėsos“. Bet galiu pasakyti, jei tu nuvažiavęs į Angliją neparodai bokso – tu neįdomus ir tavęs niekas daugiau nekviečia. Jiems nereikia tik „mėsos“, jiems reikia gražių kovų. Ten taip pat kaip ir čia, visi nori atiduoti pergalę savam sportininkui, ne veltui sako, kad namuose ir sienos padeda. Tikrai esu turėjusi tokių kovų, kur galvojau, kad 100 proc. pergalė bus mano, bet teisėjai man neskyrė nei vieno laimėto raundo. Būna apmaudu. Bet yra vienas dalykas, kuris man Didžiojoje Britanijoje patinka – tai žiūrovai, kurie visada prieis, paspaus ranką, pasveikins ir pasakys gerą žodį, ten boksas tikrai vertinamas. Kas dar yra mano „narkotikas“ ringe? Adrenalinas. Jau po pirmos savo kovos ant karatė tatamio supratau, kad mano vieta čia ir noriu kuo greičiau vėl grįžti ir kovoti. Nesvarbu, laimiu ar pralaimiu, bet tas jausmas, tas drebuliukas ir adrenalinas... Ech, tu nori jo vis daugiau. Šiais metais pabaigiau parašiutininko AFF mokymus, dabar adrenalino mano gyvenime dar daugiau. Kartais baisu pagalvoti, o kas bus toliau (juokiasi). Man nenueiti į treniruotę sudėtingiau negu eiti. Manyje gal per daug energijos, kurią reikia kažkur padėti. Jei susiklosto, kad praleidžiu treniruotę, jaučiuosi labai blogai, nerandu sau vietos, darausi pikta, jaučiu, kad laikas buvo iššvaistytas veltuj. Sportas – mano priklausomybė.
– 2020-ieji – metai, kuriuose nuspaustas „pauzės“ mygtukas. Kaip tai paveikė tavo karjerą?
– Šie metai – visiška katastrofa. Turėjau tik vieną kovą, dar vasarį, prieš prasidedant pandemijai. Ta kova turėjo atverti daugiau durų, nes kovojau prieš stiprią varžovę Kirstie Bavington, o kova baigėsi lygiosiom. Pasirodžiau, manau, labai gerai. Bet viskas sustojo. Po truputį vėl prasideda įvairūs renginiai, bet jų mažai ir į juos papulti sudėtinga. Be to, daug ką dar stabdo karantinai: prieš kažkur vykstant turi daug ką apgalvoti ir pasverti, ar verta, nes gali prarasti daugiau negu gausi vykdamas.
– Kalbėdama apie savo ankstesnius norus ir svajones užsiminei apie olimpines žaidynes. Kaip dabar matai Lietuvos moterų boksą ir kelią į žaidynes?
– Manau, situacija dėl moterų bokso Lietuvoje gerėja. Vis daugiau merginų ir moterų pasiryžta ateiti į treniruotes. Ir pats požiūris į boksą gerėja. Dabar kovos menai – „ant bangos“. Džiaugiuosi dėl to. O olimpinės vilties tikrai turime. Tai Gabrielė Stonkutė. Mergina turi visus duomenis boksui, technika tobula, smūgis greitas ir aštrus. Praeitais metais ji tapo Europos jaunimo bokso čempione. Labai džiaugiuosi šiek tiek prisidėjus prie jos pasirengimo. Nors man jau ir per sunku su ja judėti porose, bet visada džiaugiuosi galimybe su ja sparinguotis. Linkiu jai iškovoti kelialapį į olimpines žaidynes, ji tikrai to verta.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
