Į Lietuvos kikbokso ringą besibraunantis V.Karosas: „Užteks, neįdomių kovų galite prisižiūrėti už dyką savaitgaliais Laisvės alėjoje“ (48)
Vitas Karosas prieš Lauryną Sriubiškį | Organizatorių nuotr.
„Nesinori būti eiliniu kovotoju, kuris nuolat kartoja, kad tikisi, jog priešininkas bus gerai pasiruošęs ir ringe žiūrovai išvys puikią kovą. Juk tai nuobodu“, – sportas.lt sakė savaitgalį antrą kartą žengęs į kikbokso ringą Vitas Karosas.
„KOK Classic“ turnyre devyniolikmetis „Fighter House/Roger Gracie Academy Kaunas“ kovotojas susitiko su patyrusiu „Sparta Fight Gym“ kovotoju Laurynu Sriubiškiu. Po trijų raundų kovos buvo paskelbtos lygiosios.
„Su Laurynu mus sieja šiokia tokia istorija, – nusišypsojo V.Karosas, prisiminęs šeštadienį vykusią kovą. – Gal prieš trejus ar ketverius metus esame susitikę bokso ringe. Pamenu, kad buvau stipriai pribaugintas jo draugų, kad teks kovoti su ultra-mega žvaigžde. Tą kartą kovą laimėjau. Visi buvo šokiruoti, o Lauryno draugai sakė, kad kikbokso ringe neatsilaikyčiau net raundo“.
Giliai širdyje V.Karosas nujautė, kad vieną dieną su L.Sriubiškiu teks susitikti kikbokso ringe. „Manau, Laurynas specialiai mane iškvietė kovoti, kai tik sužinojo, kad kovoju pagal kikbokso taisykles. Keista, iš kur pas jį tiek drąsos, – nusišypsojo kovotojas. – Visada esu atviras pasiūlymams ir naujiems iššūkiams, nes nenoriu švaistyti laiko, bet tuo pačiu ir nesinori daryti skubotų sprendimų. Sužinojęs apie man mesta Lauryno iššūkį parašiau treneriui, kuris manimi patikėjo. Iššūkį priėmėme“.
V.Karosas buvo matęs ne vieną L.Sriubiškio profesionalią kovą.
„Atkreipiau dėmesį, kad jis neatlaiko „spaudimo“. Tai tik dar labiau mane paskatino pakelti jo mestą pirštinę, – pasakojo V.Karosas. – Likus valandai iki kovos sužinojau, kad kovosime be kojų apsaugų. Kiek sunerimau, nes tai tebuvo mano antroji kova kikbokso ringe. Tačiau kova vyko taip, kaip tikėjausi. Žinojau, kad jis nieko gero man „nepasiūlys“, apart pirmo raundo. Tad buvau pasirengęs jo spurtui pirmosiomis minutėmis. Manau, kad jis mane nuvertino. Jau po pirmojo raundo mačiau, kaip giliai ir sunkiai jis kvėpuoja. Antrajame ir trečiajame raunduose mačiau tik jo šypseną veide po praleistų atakų ir „įmestą“ atbulinę pavarą... Ir tuos keistis šuolius. Teisėjai paskelbė lygiąsias, tačiau manau, kad visi žino, kas turėjo laimėti“.
– Vitai, pradėkime apie viską nuo pradžių: esi Lietuvos jaunių bokso čempionas...
– Boksas, boksas ir dar kartą boksas. Aišku, buvo visko po truputį, pamenu, kad esu save bandęs ir dziudo bei džiudžitsu treniruotėse, tačiau boksas mane visada susigražindavo. Pirmą kartą tėvai į bokso treniruotę mane nuvedė, kai mokiausi trečioje klasėje. Klube „Gongas“ sportavau pas trenerį Vidą Bičiulaitį. Paauglystėje mečiau boksą ir pradėjau lankytis džiudžitsu treniruotes „Fighter House“ klube. Po gerų metų ten užsuko bokso treneris Egidijus Kondrotas, kuris tuomet padėjo Matui Stebuliauskui ruoštis KOK turnyrui. Galima sakyti, kad su E.Kondrotu įvyko tas tikrasis bokso pažinimas ir atvykimas į jo pasaulį. Tai – nerealus treneris, kuris mane, netalentingą vaikį, sugebėjo paversti šiokiu tokiu kovotoju. „Persimetimas“ į kikboksą įvyko prieš mažiau negu metus... Prisipažinsiu, manau, norėjau pripažinimo, troškau, kad žmonės gatvėje žinotų, kas esu. Lietuvoje turime nerealių jaunų boksininkų – Romanas Kudriavec, Erikas Laurikietis, Nedas Gudomskas, Gelmius Adomkevičius – tačiau, kas apie juos ką nors žino? Manau, boksui trūksta reklamos... Galiu drąsiai teigti, kad šie vaikinai, perėję į kikboksą jau po metų išdaužytų visus, tačiau jiems tenka daužytis tuščiose arenose ar salėse. Jų pasirodymus stebi nebent kiti sportininkai ir jų pačių tėvai. Šiek tiek apmaudu. Turiu šiek tiek jaunesnį brolį, kuris nuo pat pradžių su manimi lankė bokso treniruotes. Jis turi labai gerus duomenis, tačiau kartais pristinga motyvacijos, bet tikiuosi, kad vieną dieną išvysime jį kikbokso ringe.
– Ar ilgai ir sunkiai boksininkui teko mokytis kikbokso paslapčių?
– Kojų smūgiai (juokiasi). Buvo tikrai sudėtinga, kai visą laiką buvau pripratęs tik rankomis mokikuoti. Tikrai nesu pats atletiškiausias kikbokso ringe, bet kiekvieną dieną jaučiu, kad treniruotėse vis daugiau „pagaunu“ tą vadinamą ritmą ir adaptuojuosi. Kova su L.Sriubiškiu buvo geras testas, ar galiu debiutuoti ir kovoti pagal profesionalų taisykles be kojų apsaugų.
– Ko tikiesi iš savo karjeros kikbose?
– Būtų kvaila sakyti, kad nieko. Kol kas tikiuosi debiutuoti profesionaluose. Po to, žinoma, norėčiau iškovoti KOK čempiono diržą. Atvirai? Norisi pakelti KOK į tokį populiarumo lygį, kad kovotojams nereikėtų sukti galvos ir šnekėti apie „Glory“ ir kitas organizacijas. Galvoje sukasi labai daug minčių – niekada neatmenu galimybės išbandyti save ir mišriųjų kovos menų (MMA) narve ar ringe. Nesu čia pėsčias, tik reikia atgaivinti įgūdžius imtynėse... Žinote, ką tik pagalvojau, kad būtų smagu turėti ir KOK kikbokso diržą, ir KOK MMA diržą. Žiūrėsime, kaip viskas gausis.
– Išduosi, kas tave žavi koviniame sporte?
– Tai, kad čia nereikia turėti pilvo preso ar didžiausių raumenų, jei nori nugalėti priešininką. Tai yra lyg šachmatai, tik ėjimai skaičiuojami ne sekundėmis, o milisekundėmis – neteisingas ėjimas čia skaudžiai kainuoja. Ringe neretai viską nulemia ne jėga, o protas bei protingi sprendimai. Daugelis galvoja, kad čia pakanka tik eiti į priekį ir mušti. Ne, taip nėra. Kiekvieną priešininką turi analizuoti ir ieškoti būdų jį įveikti. Tai yra tam tikras menas. Kovotojo kelias – tai gana įdomi kelionė. Kiekvieną dieną išmoksti kažko naujo, tobulini tai, ką jau moki. Vieną dieną čia pasiseka geriau, kitą – blogiau. Tai griežtos disciplinos ir stipraus charakterio reikalaujanti sporto šaka. Be to, čia daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, svorio metimas prieš kovą primena, koks skanus yra vanduo (juokiasi).
– Kaip manai, ko dabar trūksta Lietuvos kovinio sporto „scenoje“?
– Kiekvienai kovinio sporto šakai, manau, trūksta skirtingų dalykų, tačiau jei jau kalbame apie kikboksą ir KOK, mano manymu, trūksta pačių sportininkų suvokimo, kad tik laimėti neužtenka. Norėdamas sudominti publiką turi sugebėti nokautuoti savo priešininkus, o jeigu to padaryti nesigauna, privalai daryti kažką kitko, kas pritrauktų dėmesį. Pastebėjau, kad daugelis atvažiuoja, nuolat kalba tais pačiais žodžiais ir pademonstruoja visiškai neįdomią kovą, ją laimi, o vėliau verkia, kad jiems yra per mažai mokama. Neįdomių kovų už dyką galima prisižiūrėti savaitgalį Laisvės alėjoje. Kovotojas privalo sukovoti taip, kad žmonės iškart klaustų, ar jau galima rezervuoti bilietus į kitą jo kovą. Pasidaužyti, manau, kiekvienas sugebame, bet jei norime rezultatų, manau, turime mokėti save parduoti.
– Tavo įrašas kikbokso ringe: viena pergalė ir lygiosios. Kas toliau?
– Tikėkimės, gausiu šansą debiutuoti profesionaliame KOK ringe. Priešininkas? Nesvarbu. Esu universalus. Tikiu, kad prie bet kurio priešininko galėsiu prisitaikyti ir nustebinsiu publiką dar kartą. Aišku, norisi kovoti su stipriais priešininkais, nes prieš juos visada būsiu „underdogas“, o man tai patinka. Visą gyvenimą juo buvau – tiek bokse, tiek dabar kikbokse. Tai man nėra naujiena, tai suteikia man dar didesnės motyvacijos.
– Vitai, prisipažink, juk tu esi tasai vaikinukas, kuris dažnai lydėdavo Dovydą „Rimkenzo“ Rimkų į ringą? Esate geri draugai?
– Susipažinome, kai jam buvo šešiolika, gal septyniolika – tiksliai nepamenu. Visą laiką gerai sutarėme. Aš jį palaikydavau kikbokso kovose, jis mane – bokso ringe. Vieną dieną jį pakviečiau pasportuoti su E.Kondrotu. Taip Dovydas po truputį tapo „Fighter House“ komandos dalimi. Vėliau aš trumpam buvau dingęs, o Dovydas susirado panelę. Buvome kiek atitolę vienas nuo kito, bet ilgai tai netruko. Jis visada buvo tasai vaikinas, kuris pralinksmina kompaniją, jam niekada netrūkdavo idėjų. Žinojau, kad vieną dieną jis taps tuo, kas yra dabar. Tebuvo klausimas, kada. Smagu matyti, kad anksčiau jo išsakytos svajonės tampa realybe. Visada turėjome daug bendro: abu buvome „nurašyti“ savo pirmųjų trenerių, abu turime menininko gyslelę. Džiugu turėti tokį draugą šalia, tobulėti kartu ir mokytis iš padarytų klaidų.
– „Fighter House“ turite ne vieną puikų pavyzdį, iš kurio galima mokytis?
– Ši komanda dabar yra labai stipri. Dėkoju Dievui, kad turiu galimybę treniruotis su tokio meistriškumo kovotojais. Turime tiek buvusių, tiek esamų ir būsimų kovotojų, kad kiekvieną kartą salėje išmoksti daug naujų dalykų, pasisemi žinių.
– Ar jau žinai paslaptį, kaip savyje atrasti kovotoją?
– Nepasiduoti ir neklausyti žmonių, kurie sako, kad nesi talentingas, ar netinkamas šiam sportui. Svarbu tikėti savimi ir bandyti tol, kol pavyks. Vaikystėje buvau ganėtinai meniškas, bet visada per kūną bėgdavo šiurpas, kai stebėdavau meksikiečių bokso kovas. Manau, viskas yra išugdoma. Čia nereikia atletiškumo ar talento, reikia užsispyrimo ir tvirto charakterio.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
