Pasaulio BJJ čempionė D.Obelenytė: „Prisistatau lietuve, bet žinau, kad likusi nebūčiau tiek pasiekusi“
Dominyka Obelenytė | Instagram.com nuotr
„Nepamenu daug, tačiau žinau, kad persikėlimas į Niujorką buvo liūdnas. Lietuvoje mane supo daug šeimos narių ir nuolat galėjau džiaugtis nuostabia gamta, o JAV net negalėjau susikalbėti su bendraamžiais, nes man trūko anglų kalbos žinių“, – prisimena braziliškojo džiudžitsu (BJJ) atstovė Dominyka Obelenytė.
„Todėl Kaunas visada yra mano širdyje. Tai yra tikrieji mano namai“, – nusišypso į JAV vos šešerių išvykusi mergina.
Iš vaikystės D.Obelenytė puikiai prisimena senelių namus, jų daržą ir patvoryje augančius vaismedžius. „Žinoma, kad pamenu Palangą ir Nidą, Kauno senamiestį, – atrodo užsimerkusi tarsi persikelia į gimtinę 24-ų sportininkė. – Net tai prisiminus atrodo, kad sulėtėja gyvenimo tempas, atsipalaiduoju. Anksčiau stengdavausi į Lietuvą grįžti kasmet, tačiau dabar kurį laiką nepavyko to padaryti“.
D.Obelenytė planavo Lietuvoje apsilankyti ir šią vasarą, tačiau planus teko koreguoti dėl koronaviruso pandemijos ir paskelbto karantino.
„Kiekvieną kartą, kai išgirstu, kad nesu tikra lietuvė, mane apima liūdesys. Lietuva – tai šalis, kurioje gimiau. Išvykti svetur – ne mano pasirinkimas. Tuo metu taip buvo geriausia mano šeimai. Nežinau, ar sporte būčiau tiek pasiekusi, jei nebūčiau išvykusi iš Lietuvos. Tuomet ten tikrai nebuvo jokių galimybių užsiimti džiudžitsu, – sportas.lt sakė D.Obelenytė. – O čia aš visiems prisistatau kaip lietuvė. Tai darau su didele laime ir pasididžiavimu. Tačiau aš didžiuojuosi ir šalimi, kurioje užaugau ir iki šiol augu“.
D.Obelenytės pergalių ir laimėjimų sąrašas – neįtikėtinai ilgas. Svorio kategorijoje iki 79 kilogramų besivaržanti mergina dukart tapo Europos čempione, ne vieną kartą triumfavo pasaulio čempionate. Tačiau svarbiausiu savo laimėjimu D.Obelenytė įvardija 2015-aisiais iškovotą absoliučios kategorijos pasaulio čempionės titulą tarp juodų diržų. Tuomet sportininkei tebuvo 19 metų.
- Dominyka, džiudžitsu treniruotes pradėjai lankyti labai anksti...
- Taip, pradinėje mokykloje kęsdavau patyčias – imigrantė mergaitė, visiškai nesuprantanti vietinės kultūros. Buvo sunku. Todėl tėtis nusprendė, kad man reikėtų išmokti pastovėti už save. Viskas prasidėjo nuo japoniškojo džiudžitsu, bet persikėlus į Naująjį Džersį tėtis rado braziliškojo džiudžitsu treniruočių centrą – Louiso Vintaloro „Performance BJJ“. Čia ir sutikau savo būsimus trenerius JT Torresą ir Jay’ų Hayesą. Dar kiek vėliau susipažinau su Emily Kwok, kuri mane supažindino su Marcelo Garcia ir jo mokykla Niujorke.
- Tu ir BJJ – tai buvo meilė iš pirmo „žvilgsnio“?
- Visiškai ne. Tiesą pasakius, aš nekenčiau džiudžitsu pirmuosius ketverius metus. Tai patikti man pradėjo tik paauglystėje, kai buvau keturiolikos, gal penkiolikos, metų, kai pradėjau valdyti savo pyktį ir norą konkuruoti. Prieš tai visada norėdavau įveikti savo treniruočių partnerius tarsi kiekvienas kartas treniruotėje būdavo pasaulio čempionato dvikova. Kartą man pavyko to jausmo atsikratyti ir aš pradėjau mėgautis džiudžitsu ritmu, energijos srautu tarp manęs ir treniruočių partnerių. Nustojau bandyti visus įveikti, daugiau pradėjau galvoti apie pačius judesius ir techniką. Taip aš pamilau džiudžitsu.
- Jeigu jau taip nemėgdavai džiudžitsu pačioje pradžioje...
- Žinau, ko klausite (juokiasi). Taip, aš visada norėjau tapti šokėja arba plaukike. Šokiai mane žavėjo savo meniškumo ir fizinės veiklos balansu – visada norėdavau išreikšti save meniškumu. Bet BJJ sėkminga karjera prasidėjo labai anksti, supratau, kad norėdama būti konkurencinga ant kilimo negalėsiu daug dėmesio skirti kitoms sporto šakoms... Juk nuo dešimties iki devyniolikos visas mano dėmesys buvo skiriamas tik BJJ ir mokslams. Daugiau laiko niekam ir neturėjau.
- Suaugusiųjų pasaulio čempionate debiutavai, kai tau buvo keturiolika!
- Taip, pamenu, tada man buvo išnarintas šonkaulis, gėriau stiprius vaistus, man nepasisekė susitvarkyti su svoriu ir jaučiausi pervargusi treniruotėse. Vykome į čempionatą ir abu su tėčiu nieko per daug nesitikėjome – supratome realią situaciją. Pirmoje kovoje priešininkė sugebėjo pirma pelnyti taškus – tokio dalyko anksčiau niekada nėra buvę. Netekau pasitikėjimo savo jėgomis. Tačiau tada kažkur tolumoje išgirdau vieno iš savo trenerių balsą, raginantį nepasiduoti. Susikaupiau ir tą kovą laimėjau. Ši pergalė man leido patikėti, kad manęs niekas nesustabdys, kad laimėsiu visas kovas. Taip ir atsitiko. Paslaptis? Atvirai? Tiesiog niekada nepasiduokite! Tuomet aš tiesiog tikėjau, kad galiu laimėti, nepaisant visko.
- Ir tavo pergalių bei titulų sąrašas yra įspūdingas. Kurią kovą galėtum įvardinti svarbiausia savo karjeroje?
- Pasaulio čempionato absoliučios kategorijos finalas prieš Monique Elias. Tai buvo pirmieji mano metai tarp juodųjų diržų – patekau finalą, kuriame manęs laukė trejus metus mano pagrindine varžove buvusi mergina – nuolat susitikdavome purpurinių diržų varžybose. Šįkart tai turėjo būti sagos pabaiga. Pamenu, kaip svarsčiau, kad būtent ji turi būti finale, nes, mano manymu, ji tuomet buvo pati pavojingiausia varžovė. Žinojau, jeigu ją įveikčiau, visiems įrodyčiau, kad esu tikrai verta pasaulio čempionės titulo. Kova prasidėjo lėtai, tačiau jai įpusėjus sugebėjau surinkti nemažai taškų – to anksčiau man prieš ją padaryti nepavykdavo. Jaučiau, kad varžovė gali netrukus pasiduoti, žvilgtelėjau į laikrodį, kuris skelbė, kad liko visai nedaug laiko… Jau tada atrodė, kad širdis sprogs iš džiaugsmo. Signalas. Pergalė.
- Daugelis Lietuvoje tave prisiminė, kuomet į UFC narvą grįžo Mackenzie Dern, su kuria ne vieną kartą buvote susitikusios varžybose.
- Taip, juodų diržų varžybose susitikome tris kartus: 2015 Europos čempionate pralaimėjau, tačiau 2015 ir 2016 pasaulio čempionatuose ją įveikiau. Ji nuo jaunystės buvo stipri, greita, agresyvi. Stebėdavau jos kovas, žavėdavausi jos charakteriu, netgi norėdavau ją mėgdžioti tam tikrose situacijose, kai buvau jaunesnė. Manau, kad jos perėjimas į mišriuosius kovos menus (MMA) – natūralus. Ji užaugo kovinio sporto apsuptyje, o BJJ karjera... Čia yra sudėtingiau užsidirbti pragyvenimui.
- O tavo karjeroje yra suplanuotas kelias į UFC?
- Manau, kad moterų UFC auga su kiekviena kovotojų karta... Mes vis dar esame naujokės UFC, todėl nuolat yra organizuojamos galingos ir techniškos kovos, taip norint įrodyti, kad ir moterys gali būti įdomios koviniame sporte. Tai yra šansas įrodyti, kad moterys turi galimybių pasiekti aukštumas srityse, kuriose anksčiau dominavo vyrai. Aš? Turėjau minčių apie MMA, bet manęs visiškai nedomina galimybės gauti traumą, ar susižaloti smegenis. Jau geriau aš gyvensiu ramesnį gyvenimą ir treniruosiuosi bei mokysiu kitus džiudžitsu meno.
- Ne vieną kartą esi pasisakiusi apie vyrų ir moterų lygias galimybes sporte.
- Nes, mano manymu, tai yra svarbu. Mus nuolat nuvertina. Tačiau mes turime kur kas daugiau iššūkių sporte: treniruočių partnerių kur kas mažiau, galimybių mažiau, o rėmėjams nelabai rūpime. Man buvo sunku stebėti lyderiaujančią BJJ organizaciją, kuri „IBJJF Pro“ varžybose siūlydavo milžiniškas sumas vyrams, o merginoms palikdavo trupinius. Nusprendžiau kovoti prieš šią nelygybę, nes pavargau tik skųstis, norėjau pakeisti požiūrį ir sistemą. Ir šiokią tokią lygybę jau turime: aukščiausios klasės juodųjų diržų priziniai varžybų fondai buvo išlyginti. Moterys įgijo galimybę uždirbti tiek pat, kiek ir vyrai.
- Paskutinė tavo kova įvyko prieš trejus metus. Kas nutiko?
- Varžybose nedalyvauju dėl labai rimtos peties traumos. Po operacijos negalėjau treniruotis septynis mėnesius. Tai ilgiausias laiko tarpas mano karjeroje be sporto. Prisipažinsiu, nebuvo lengva, depresavau, jaučiausi pasimetusi, nes negalėjau daryti to, ką myliu labiausiai, kas yra visas mano gyvenimas ir identitetas. Tačiau per tą laiką aš augau kaip džiudžitsu trenerė.
- Tau patinka dalytis patirtimi su kitais?
- Trenere darbuojuosi jau daugiau negu trejus metus. Aš dievinu šį darbą. Tiesą pasakius, niekada nenorėjau būti mokytoja, tačiau nemaniau, kad patirsiu tiek gerų emocijų komunikuodama su žmonėmis, kurie dalykus supranta panašiai. Integruotis į jų gyvenimą – neįtikėtinas dalykas. Taip pat man patinka, kad tai leidžia man nuolat būti džiudžitsu evoliucijos centre – savo mokinius galiu rengti įvairiausioms situacijoms. Planuoju baigti studijas „Columbia“ universitete, tęsti mokslinius tyrimus.
- Ar planuose yra minčių apie sugrįžimą į varžybas?
- Taip, žinoma! Tai yra antroji mano plano dalis!
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
