Anglijoje savo olimpinę svajonę atgaivinusi G.Rakauskaitė: „Šis pasas – mano sprendimas“ (2)
Giedrė Rakauskaitė | asmeninio archyvo nuotr.
„Pamenu, kai mane irklavimo treneris ištraukė iš lengvosios atletikos treniruotės. Būtent ten jis mane „nužiūrėjo“ ir pakvietė išbandyti“, – sportas.lt su plačia šypsena veide pasakoja dukart pasaulio čempionė irkluotoja Giedrė Rakauskaitė.
Tuomet keturiolikmetė kaunietė išbandė savo jėgas prie irklavimo treniruoklio, o po poros treniruočių jau buvo išvežta į varžybas Trakuose.
„Man regis, likau antra nuo galo, – nusijuokė 28-ų G.Rakauskaitė. – Bet po kelių mėnesių jau buvau ketvirta“.
Ketvirtus metus lengvosios atletikos treniruotes lankiusi mergina, atrodo, tik ir laukė naujų iššūkių.
„Lengvoji atletika man spėjo pabosti – norėjosi kažko naujo. Atrodo, nelabai ten pritapau. Jau buvau pradėjusi ieškoti naujos sporto šakos. Bet pats sportas atėjo pas mane. Išbandžiau, patiko, visi mane puikiai priėmė. Svarbiausia, kad visos merginos buvo aukštos. Nejaučiau jokių kompleksų, nejaučiau gėdos dėl savo ūgio – tai man labai patiko“.
- Tai kokio ūgio buvai, Giedre? – pasiteiravau.
- Tokio paties, kaip ir dabar – 184 cm. Ir buvau visiškas „šakaliukas“ – vos 60 kilogramų. Džiaugiausi, kad man nereikėjo kuprintis, slėpti savo ūgio tarp irkluotojų. Žinote, juk visos aukštos keturiolikmetės kuklinasi, jaučiasi kiek nejaukiai – mokykloje man sugebėjo įskiepyti kompleksą dėl ūgio.
- O krepšinio treneriai Kaune niekada nekalbino?
- Žinoma, kalbino, bet aš nenorėjau būti ta standartine aukšta mergina, kuri tampa krepšininke. Lietuva, ūgis, krepšinis – taip nenorėjau. Ieškojau kažko kito. Juk visi tikisi, kad aukštas žmogus gerai žais krepšinį. Tačiau aš manau, kad tai yra psichologinis spaudimas. Smagu, kad manęs tėvai niekada nevertė lankyti nei krepšinio, nei dar kurios nors sporto šakos būrelio. Manau, man pasisekė.
- Kuo irklavimas pakerėjo?
- Man patiko kompanija, man patiko, kad kiekvienoje treniruotėje galima save lyginti su kitu komandos nariu. Mane žavėjo tai, kad viskas metrais, sekundėmis ir milisekundėmis yra matuojama – galėjau save lyginti ir su vyresnėmis panelėmis. Taip treniruotėse kalė mintis „Visai nieko, gal reikėtų rimčiau pabandyti“. O tada prasidėjo treniruotės ant vandens... Ir pasakiau sau „Viskas, radau“. Mane visiškai užkabino – įžengiau į narvelį ir išmečiau raktelį. Čia mane motyvavo ir komanda. Tikrąją ta žodžio prasme, tai buvo komanda. Jeigu mokykloje ir lengvosios atletikos treniruotėse jaučiausi atskirta, čia jaučiausi sava ir savo vietoje. Be to, treneris Antanas Lavickas visada sugebėjo įtikinti, kad esi reikalingas, kad esi čia, kur turi būti, kad gali kažką pasiekti šiame sporte. Bet jis nuolat primindavo, kad visada bus dar aukštesnis laiptelis, nesvarbu, kur būtumei. Susižavėjau sistema ir žmonėmis, kurie kasdien stengdavosi bent milisekunde pagerinti savo rezultatą. Be to, nepamirškime, kad komandinis irklavimas labai skiriasi nuo bet kurios kitos komandinės sporto šakos. Krepšinis? Nuolat lauki, kada gausi kamuolį, ieškai momento jį perduoti, o irklavime kiekvienas komandos narys turi tą kamuolį savo rankose. Komandos narių kvėpavimas, judesys – viskas matuojama milisekundėmis. Man patiko, kad čia komandoje viskas turi būti tobula. Surištos komandos jausmas – štai kur yra irklavimo žavesys.
- Bet spėju, kad krepšinį žaisti tikrai bandei?
- Bandžiau (nusijuokia). Neslėpsiu. Bandžiau ir futbolą, dar kažką. Bet man niekas nesigaudavo – rankos per ilgos, kojos pinasi. Plaukti irgi nesigavo dėl tų besipinančių kojų. Žinote, manau, žinojau, kad aš nelauksiu, kol kas nors man perduos tą kamuolį, kad kažką galėčiau padaryti. Kiekvienas mano yris irklavime yra pastanga bendrame komandos darbe.
- O pameni pirmąsias varžybas ant vandens?
- Net nefinišavome – Šiauliuose su paviene keturviete į krūmus nuirklavome ir įstrigome (juokiasi). Gal po kokio kilometro mes į tuos krūmus nėrėme. Įsivaizduokite, iš dviejų valčių tik viena finišavo. Skausmingas prisiminimas.
- Skausmingų prisiminimų yra ir daugiau tavo gyvenime, Giedre?
- Klausi apie tai, kodėl esu parairkluotoja?
- Kokia čia istorija?
- Tiesą pasakius, aš niekada nesitikėjau būti neįgaliųjų sporto atstove. Po auto įvykio 2006-ųjų rugsėjį aš stengiausi sugrįžti į irklavimą, norėjau sugrįžti į komandą. Avarija įvyko, kuomet irklavimo treniruotes buvau lankiusi gal dešimt mėnesių. Po visko stengiausi savęs nematyti kaip neįgaliosios. Toliau sportavau pas trenerį A.Lavicką. Jis buvo užsiminęs, kad galėčiau klasifikuotis... Bet tai turėjo vykti Italijoje, nespėjome surinkti reikiamų dokumentų. Numojau ranka, nes tikrai nesitikėjau pasiekti aukštumų irklavime. Aš svajojau būti irklavimo trenere. Tai buvo mano planas A, irklavimas – planas B, nes smagu. O vėliau aš išvykau mokytis į Didžiąją Britaniją. Ten, žinoma, irklavau. Mano trenerė susipažino su parairkluotojų trenere – tuoj užsimezgė kalba apie mane. Sulaukiau pakvietimo į atrankos varžybas... Ant durniaus. Pirmiausia, mane apžiūrėjo fizioterapeutas, ar atitinku kategoriją. Pati tuo metu dar nieko nesupratau apie tai. Netrukus mane pasodino ant „Concept 2“ treniruoklio. Reikėjo prasukti kilometrą. Mano laikas buvo 3 minutės ir 19 sekundžių, o rekordas tada buvo 3 minutės ir 28 sekundės. Treneris susižvalgė ir pasakė, kad tai yra geriausias jų rezultatas, o aš atkirtau „Dar ne jūsų“ (juokiasi). Taip ir gavosi.
Aš visada žinojau, kad man bus labai sunku patekti į olimpinę rinktinę. Irkluodavau vienvietę, irkluodavau pavienes valtis, bet (nutyla)... Bet kiekvieną kartą pasijusdavau užgauta, kai eidavau starto link nusileisti valtį, o teisėjai pažiūrėdavo į mane ir pasakydavo „Tu nešlubuok, nes aš tave diskvalifikuosiu“. Tuomet suprasdavau, kaip visi mane vertina, kokią mato. Taip, šlubavau, bet man tai netrukdė mėgautis savo sportu. Manau, esu ne kartą įrodžiusi savo komandos draugėms, kad valtyje nesu balastas. Žinojau, kad rodau neblogus rezultatus, žinojau, kad esu stipri. Bet taip pat žinojau, kad pasaulis yra kur kas didesnis ir jame yra stipresnių. Taip aš ir nužudžiau savo olimpines svajones.
- Koks kelias nuvedė tave į Didžiąją Britaniją?
- Pusmetis pagal „Erasmus“ programą. Išvykau po dviejų kursų Lietuvoje. Žinojau, kad noriu būti gera trenerė, žinojau, kad noriu išsiskirti iš kitų trenerių, todėl turėjau išmokti kažko kito. Galima buvo rinktis iš penkiasdešimties įvairių universitetų, pasirinkau Angliją, nes čia irklavimas – aukščiausiame lygyje. Suradau universitetą, kuris turėjo irklavimo klubą. Nusprendžiau, kad ten tikrai galėsiu išmokti kažko naujo. Per tą pusmetį universitetas man pasiūlė baigti studijas Worcesteryje. Pasitarusi su tėvais nusprendžiau likti. Anksčiau pati bijojau stoti mokytis užsienyje, nes turėjau problemų dėl kojos – iki 2010-ųjų mane nuolat operuodavo, o nuo 2016-ųjų vis kas nors atsitikdavo. Bijojau toli važiuoti. Bet tą kartą nusprendžiau surizikuoti. Antrais studijų Anglijoje metais pradėjau savanoriauti mokykloje, rašant diplominį darbą sulaukiau pasiūlymo darbuotis trenere. Ketvirtais metais gavau pilną vyriausiosios trenerės etatą. Taip ir susiklostė, taip aš ir pasilikau. O ir irklavimas po Didžiosios Britanijos vėliava susiklostė... Kito žodžio aš čia net negalėčiau pasakyti – „susiklostė“. Mėgavausi irklavimu, nuolat keliaudavau ir dalyvaudavau varžybose su komanda. Man buvo pasiūlyta įsitvirtinti neįgaliųjų komandoje – 2015-aisiais dalyvavau atrankos varžybose, bet tuomet dar tik ketverius metus buvau gyvenusi Anglijoje. Norėdamas gauti pilietybę privalai gyventi penkerius, turi laikyti egzaminus. Didžiosios Britanijos pasą gavau po šešerių metų gyvenimo čia. Gavau pasą ir po trijų savaičių startavau pasaulio čempionate. Su komanda treniravausi dar prieš gaudama pasą. Buvo streso, nes nebuvo aišku, ar spėsiu gauti pasą prieš varžybas. Šis pasas – tai mano sprendimas. Tėvai man visada leisdavo daryti tai, kas suteikdavo man laimės. Aš maniau, kad tai buvo mano šansas tiek trenerės karjeroje, tiek sportiniame kelyje. Šis sprendimas leido atgimti mano olimpinei svajonei. Lietuvoje tuo metu nebuvo paralimpinės komandos. Aš neturėjau kito pasirinkimo. O ir dabar Lietuvoje tėra vienas Augustas Navickas.
- Matau, kad ant tavo sienų nekybo aukso medaliai, kuriuos iškovojai 2017—ųjų ir 2019-ųjų pasaulio pirmenybėse irkluodama mišrią pavienę keturvietę.
- Nes apartamentai nuomojami. Negalima čia kalti vinių. Kas būtų, jei kiekvienas čia apsigyvenęs po savo vinį įkaltų?
- Suprantama. Giedre, du aukščiausios prabos medaliai yra, kas toliau?
- Šiais metais patekau į paralimpinę komandą. Tačiau žaidynės nukeltos. Karantinas. Jau dešimt savaičių treniravomės namuose. Bet planas paprastas – vyksime į žaidynes. Valtyje yra dvi vietos panelėms, kadangi susiklostė tokia situacija, iki gruodžio mėnesio dar yra paliktos durys merginoms, norinčioms varžytis dėl vietos valtyje. Jeigu norinčių neatsiras, į Tokiją vyks komanda, kuri iškovojo kelialapį (Ellen Buttrick, G.Rakauskaitė, Erin Wysocki-Jones, Jamesas C.Foxas ir Oliver Stanhope'as, – aut.past.). Tikrai žinome, kad valtis į Tokiją važiuos, bet įgula dar gali kisti. Kiekvieną savaitę mes sužinome savo pajėgumą – esame testuojami, mūsų rezultatai sekami.
- Tos žaidynės gąsdina?
- O ko bijoti? Nepasakyčiau, kad tasai jaudulys yra blogas. Sportuoju jau 14 metų, dabar turiu šansą. Distancija žinoma, komandos draugai tie patys, jau yra žinomos įgulos, kurios varžysis dėl medalių. Baisu būtų, jei kas nors nutiktų komandos nariams, jei pati sveikčiau po operacijos. Ypatingai dabar yra juntama puiki atmosfera tarp komandos narių. Vienas kitą gerbiame, visi laikomės atokiai nuo problemų – jei blogas oras, nė vienas su dviračiu į lauką nelįs, pasirenkame minti namuose. Be to, treneriai labai pozityviai į viską žiūri. Mes žinome savo rezultatus, žinome ir konkurentų. Treneriai žino, kaip viskas bus. Vienintelis dalykas, ko mes negalime kontroliuoti – tai varžovai, oras ir kiti pašaliniai dalykai. O dabar mes turime planą, jį sėkmingai vykdome, todėl natūralu, kad žinome, ko esame verti. Todėl nesijaudinu. Aš labai laukiu tų žaidynių, nes man jau tuoj bus trisdešimt metų...
- Siaubas, ar ne?
- Sportininkams, o ypač panelėms, gal čia sudėtingiau (juokiasi). Man jau seniai tėvai lašina ant galvos, kad jiems reikia anūkų.
- O tu vis su irklu draugauji...
- Medalis už anūką (toliau juokiasi).
- Giedre, ar kada pagalvojai, kaip viskas būtų susiklostę, jei būtum likus Lietuvoje?
- Toliau būčiau irklavusi, nes šis sportas man patinka. Manau, būčiau dirbusi trenere. Čia niekas nebūtų pasikeitę.
- Sunkiausias klausimas – kaip manai, kokia esi trenere dabar?
- Esu dirbusi trijose mokyklose... Nemanau, kad esu bloga trenerė. Vaikų bei medalių skaičius klube sparčiai augo. Nuo manęs vaikai nebėga. Nesu labai griežta. Man su visais vaikais smagu dirbti, mane užveda, kai matau norinčius laimėti.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
