Trys kumščiai – trys ringai: apie vaikystę vienoje salėje, skaudžius pralaimėjimus, olimpinį medalį ir „lietuviškuosius McGregor’us“ (5)
Nauris Lukošiūnas, Eimantas Stanionis, Herkus Lukošiūnas l Manto Stankevičiaus nuotr.
„Galiu parodyti, kaip Eimantas smūgiuoja kojomis“, – jau besitraukė savo telefoną mišriųjų kovos menų (MMA) atstovas Herkus Lukošiūnas, tik prisėdus pokalbiui su sportas.lt. Savo žvilgsniu jį sustabdė tik pats Europos bokso čempionas Eimantas Stanionis.
Trys vaikystės draugai, kurių kelias kovinio sporto žemėlapyje prasidėjo Kudo treniruotėse, ramiai įsitaisė Kaune esančioje brolių Naurio ir Herkaus salėje „One Blood“.
Nauris Lukošiūnas spindi K-1 ringe, H.Lukošiūnas atrado save MMA, o E.Stanionis vis dar nesugeba apsiprasti skambiai vadinamas olimpiečiu.
„Broliai irgi būtų olimpiečiai, jei užsiimtų olimpine sporto šaka – žinau, kad jie yra labai talentingi ir žino sporto kainą“, – neabejoja E.Stanionis.
- Papasakokite, kaip susipažinote? – nusprendžiau pradėti nuo pat pradžių.
Nauris Lukošiūnas (toliau N.L.): Mums su broliu buvo septyneri. Kiek, Eimantai, tau tada buvo?
Eimantas Stanionis (toliau E.S.): Man buvo aštuoneri.
N.L.: Eimantas pirmasis pradėjo lankyti Kudo treniruotes. Vėliau ir mes pasirodėme salėje. Taip ir susipažinome. Nuo vaikystės kartu ėjome kovinio sporto keliu. Kartu važinėdavome į varžybas, treniruodavomės.
E.S.: Ardavome visi kartu.
- Eimantas ne vieną kartą yra kalbėjęs apie Kudo, tačiau manau, kad jūs, broliai, galite geriausiai nupasakoti, koks jis buvo vaikystėje?
N.L.: Mes visi buvome užsispyrę, o ir treneris griežtai prilaikydavo. Eimantas? Jis buvo geras kovotojas ir vaikystėje… Mes visi buvome talentingi. Žinoma, jausdavome konkurenciją tarpusavyje, bet tikrai buvome geri draugai – vienas kitam padėdavome. Beje, Eimantas vaikystėje pasižymėdavo savo kojų smūgiais. Tai buvo jo stiprioji pusė. Bent jau kiek aš pamenu.
Herkus Lukošiūnas (toliau H.L.): Jo koordinacija buvo puiki. Galima netgi pasakyti, kad jis turėjo tai, ko kiti dar neturėjo. Tik jam žengus kovoti galėdavai pamatyti, kad jis juda visai kitaip, smūgiuoja kitaip, savotiškai atsitraukia.
N.L.: Turėjo unikalumo. Kudo jam sekėsi labai gerai.
- Eimantai, nekaista ausys?
E.S.: Kaista, girdžiu tik pagyras...
N.L.: Už tiesą nepykstama.
- Jeigu taip gerai sekėsi, Eimantai, kodėl su Kudo buvo atsisveikinta?
E.S.: Persikrausčiau gyventi į Garliavą, kur buvo tik bokso treniruotės. Sąlygų važinėti į Kudo treniruotes neturėjau – į vieną pusę užgaišdavau apie valandą. O dar ir mokslai spausdavo. Be to, man kur kas labiau patiko smūgiuoti rankomis. Todėl nuėjau į bokso treniruotes. Visai gerai sekėsi, nors pradžia buvo sudėtinga. Teko apsispręsti. Pagalvojęs apie ateitį nusprendžiau eiti bokso keliu. Tiesą pasakius, kai važiuodavome į Kudo varžybas, žinodavome, kad laimėsime. Nuvažiuodavome grupelė, o į mus jau visų žvilgsniai nukreipti – nuolat demonstruodavome aukštą lygį. Tikrai žinodavome, kad laimėsime, nes treniruotėse daug dirbdavome, stengdavomės, eidavome iki galo. Gal man trūko pralaimėjimų. Tiesiog trūko gero spyrio, kuris būtų užkūręs manyje dar didesnę ugnį. Bokso treniruotėse buvo labai sudėtinga – tai mane motyvavo. Pasakiau sau, kad turiu ir čia kažką pasiekti, įrodyti. Netrukus pradėjo gerai sektis.
- Kudo tapo baze, vėliau kiekvienas atradote save skirtinguose ringuose...
N.L.: Nes trūkdavo Kudo varžybų. Tekdavo važinėti ir į K-1 varžybas. Norėjome tobulėti. Tiek mes patys, tiek treneris norėjo, kad dalyvautume varžybose kuo dažniau, kauptume įvairią patirtį. Kudo – tai universalus stilius. Čia dirbama tiek rankomis, tiek kojomis, tiek parteryje. Vieni pasukdavo labiau į MMA, kiti – į K-1 ar boksą. Taip tobulėjome.
- Eimantas užsiminė, kad jam iš pradžių buvo ganėtinai sunkoka bokso treniruotėse. Kaip patys išgyvenote virsmą?
E.S.: Palaukite, palaukite, broliukai, papasakokite, kad ir jūs boksavotės (juokiasi).
H.L.: Ai, tiksliai...
E.S.: Ir gerai sekėsi!
N.L.: Na, taip, buvo įvairių kovų.
E.S.: Visur kovojome.
N.L.: Dukart tapau Lietuvos bokso jaunučių čempionu. Iš viso buvo gal 15 kovų. Gerai sekėsi. Visur buvo faina, visur gerai sekdavosi.
H.L.: Bet vaikystėje visada sunku apsispręsti. Kartais patys nesuprasdavome, ko norime. Kartais ir tėvai pastumdavo, nes vieną dieną, atrodo, nori vieno, po kelių dienų – jau trokšti visai kito. Todėl neretai visiškai atsitiktinai vaikas atsiduria vienoje ar kitoje pusėje. O apsispręsti sunku: žiūrėk, vieną kartą jau nori koja spirti, kitą kartą jau boksuojiesi. Jeigu klausimas būtų, kodėl pasirenkamas vienas ar kitas kelias, nežinočiau, kaip tiksliai atsakyti. Tvirtas sprendimas atsiranda vėliau, tačiau tikrai ne vaikystėje.
- Manau, kiekvienas turite lūžio tašką, kuomet apsisprendėte?
E.S.: Bokse man patiko sunkus kelias. Šparingai būdavo tikrai sunkūs, treniruotės nelengvos. Neturėjau gerų pagrindų. O įsivažiavęs supratau, kad tai yra mano kelias. Man patiko jausti, kad nuolat tobulėju. Tai mane užvesdavo. Stebėdavau kovas, jas analizuodavau. Norėjau siekti daugiau...
N.L.: Manau, ir visi laimėjimai padėjo.
E.S.: Kiekvienas laimėjimas priduodavo motyvacijos.
N.L.: Didesni laimėjimai visada skatina žengti į priekį. Iš turnyro į turnyrą: auga turnyro lygis – augi ir pats. Tai leidžia suvokti, kad tobulėji. Kiekvieną kartą po pergalės sau pasakai, kad norėtumei žengti dar laipteliu aukščiau ir ten apsižvalgyti. Dažniausiai apsižvalgęs ir pajutęs tobulėjimą supranti, kad čia, šioje sporto šakoje, tau ir reikėtų likti.
E.S.: Žinoma, vaikystėje reikėtų ir pralaimėjimų, kad žinotum, kokia yra realybė. Pralaimėjimai suteikia motyvaciją treniruotis. Vien pergalės? Tai užmigdo – atvažiuoji į varžybas su mintimis, kad esi labai geras? Tai negerai. Nosies užrietimas, savęs apgaudinėjimas, kad esi pats geriausias – tai kelias į pralaimėjimą. Kiekvienas pralaimėjimas yra skaudus, tačiau tai puiki pamoka ateičiai.
- Eimantai, prisimeni kada paskutinį kartą pralaimėjai?
E.S.: Profesionaluose pralaimėjimų nebuvo, o paskutinis... Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės. Pralaimėjau (rankomis rodo kabučių simbolius).
- Visi pamenate tuos motyvacijos suteikiančius pralaimėjimus?
N.L.: Nepamirškime, kad kiekvienas tą pralaimėjimą priima skirtingai. Vienam kovotojui pralaimėjimas yra motyvacija, kitam – pirštinių metimas ant žemės ir pasakymas, kad daugiau nenori sportuoti. Tai yra emocijų banga. Ne vieną kartą esu tai matęs, nors man pačiam niekada nėra kilęs noras viską mesti. Po pralaimėjimų man būdavo liūdna... Kad pralaimėjau, kad kažko nepadariau, kad šįkart buvau silpnesnis. Tai yra sunku, bet tikras kovotojas turi žinoti, kad gali pralaimėti. Taip, kiekvienas eina laimėti, tačiau jei pralaimėjai, privalai mokėti su tuo susitaikyti. Reikia mokytis priimti pamokas, išanalizuoti klaidas ir judėti į priekį. Meti pirštines ir nenori sportuoti? Žinai, negaliu klausyti tokių kalbų! Tai kodėl viską pradėjai? Nežinojai, kad gali pralaimėti? Šimtas kovų – šimtas pergalių? C’mon.
E.S.: Taip nebūna.
H.L.: Pirmiausia, reikia išsikelti klausimą, kodėl tai įvyko. Analizuoti reikia ne tik kovą, tačiau ir treniruočių procesą – gal kažką blogai padarei, gal pasimuliavai, gal trenerio nepaklausei. Privalai suprasti, kad pralaimėjimas yra tavo darbo dalis. Tačiau kiekvieną dieną turi būti geresnis. Galvoti „O kas bus, jei pralaimėsiu?“ nėra labai gerai.
– Eimantai, žinai, kas yra tikras pralaimėjimas?
E.S.: Puikiai žinau. Kudo laikais nebuvo nė vieno skaudaus pralaimėjimo. Bokse? Pripažinsiu, pats esu pralaimėjimas dvi ar tris kovas. Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad jas pralaimėjau pats, nes varžovai buvo geresni. Skaudžiausia yra būti nuteisėjautam. Atrodo, atiduodi visas savo jėgas pasirengimui, varai, nori būti geriausias, bet teisėjai tave nusodina žemyn. Motyvacija dingsta, nenori sportuoti. Bet Nauris teisingai pasakė – o kam tada pradėjai, kam tiek metų paaukojai, kam jėgų tiek atidavei? Juk nesėkmių pasitaiko ir versle, ir gyvenime, ir sporte. Visur būna sunkių akimirkų. Saulė nešviečia nuolat, bet ir lyja ne visą gyvenimą. Tiesiog reikia susigyventi. Skaudžiausia yra teisėjavimas, pralaimėjimas nėra skaudu. Pralaimėjai? Reiškia, varžovas geresnis, gal pats sirgai, kažko nepadarei – atsistoji ir eini toliau dirbti. Pralaimėsi ir verksi? Mesi į šoną pirštines? Taip negalima – eik ir įrodyk, kad esi geresnis. Atėjai į šį sportą, reiškia, nori būti geriausias. Jeigu to nori, darai viską maksimaliai, jei nenori, eini namo.
H.L.: Šis sportas...
E.S.: Gladiatorių sportas!
H.L.: Jis yra pagrįstas įrodinėjimu. Nė vienoje sporto šakoje to nėra. Futbolas, krepšinis? Tai komandinis sportas. Prastai jautiesi – pasėdėsi ant suolo. O ringe ar narve niekas tau nepadės – nebent treneris ringo kampe patars, ką reikėtų daryti. Jeigu nesi pasirengęs įrodinėti, tai čia tau nėra vietos.
N.L.: Privalai suprasti, kas tavęs laukia ringe. Turi nusiteikti. Aš visada einu į ringą nusiteikęs gauti... Negali eiti ir galvoti: „Pajudėsiu, pridaužysiu, pasilenksiu, man nepataikys, neprasileisiu“. Taip, eini laimėti, bet žinai, kad bus sunku. Kai nusiteiki, kad bus sunku, visada būna lengva (nusišypso). Bent jau man taip.
- Prieš mane dabar sėdi bokso, K-1 ir MMA atstovas…
E.S.: Grietinėlė...
- Ar patys nors kartą buvote suabejoję vieta, kur esate?
N.L.: Dažnai apie tai padiskutuojame (juokiasi). Bliamba, gal man į boksą, gal man į MMA? Bet esame jauni kovotojai, savo karjerose dar galime daug keisti. Tačiau klausimas, ar to reikia. Pajuokaujame, kas būtų, jeigu būtų, bet dabar yra visiems gerai ten, kur esame. Ateityje? Matysime, kaip pasisuks kelias.
- Prasmės klausti, kas geriau – boksas, K-1 ar, tarkime, karatė – šiandien čia nėra? Netgi Eimantas turi universalią kovinio sporto bazę.
H.L.: Galėčiau paviešinti, kaip Eimantas kojomis dirba. Visiems akys ant kaktos iššoktų...
E.S.: Baik, baik (juokiasi).
H.L.: Manau, kad klausimas yra...
- Taip, jis yra vaikiškas, bet nepamirškime tų diskusijų, kurios virdavo vaikystėje: „Kuris laimėtų – karatistas ar boksininkas?“ Juk tokių diskusijų visada būdavo...
H.L.: Jeigu dabar bet kurį kovotoją pastatytume prieš boksininką ir jam pasakytume „Eik boksuotis“, žinome, kuo tai pasibaigtų. Manau, net raundo neprireiktų. Tai dabar dviratininkui, kuris mina ilgas distancijas pasakytume „Tu dabar bėk“ tą patį atstumą. Būtų įdomu pažiūrėti? Profesionaliame lygyje geriau apie tai nediskutuoti. Conoras McGregoras prieš Floydą Mayweatherį? Tai yra šou. Gražu buvo pasižiūrėti žmonėms, kurie kažkiek domisi boksu. Profesionalai žinojo, kuo tai baigsis.
- Dabar gyvenate tam tikroje nežinioje – pandemija sujaukė nemažai planų.
E.S.: Aš spėjau pailsėti, pabūti su mylimais žmonėmis ir apie nieką negalvoti. Vėliau pradėjau po truputį sportuoti. Šįkart pradėjau tai daryti labai anksti. Motyvacijos netrūksta. Tikiu, kad tam padarė įtakos ir mano apsilankymas pas brolius. Šįkart viskas gerai, puikiai jaučiuosi, noriu sportuoti. Jau susidėliojau visus planus.
N.L.: Dabar yra pats geriausias laikas investuoti į save. Viskas aprimo, tačiau mes palaikome sportinę formą. Eimantas grįžo iš Amerikos, susirašėme, turime galimybę sportuoti su olimpiečiu. Dalijamės informacija, patirtimi. Neretai pasikalbame, kaip būtų geriau smūgiuoti. Žinome, kad tokios smulkmenos ringe daug lemia. Esame dėkingi Eimantui, kad su mumis treniruojasi. Laikome formą, sportuojame, o kaip bus – žiūrėsime. Kažkur dalyvausime, kai tik bus galimybė.
E.S.: Čia jums dėkoju, kad priėmėte į salę!
H.L.: Labai smagu, kad galime sportuoti su olimpiečiu. Smagu, kad turime vietą, kurioje galime susirinkti, pasportuoti, galų gale, ne tik apie sportą pakalbėti. Bus, ką prisiminti. Tai yra nuoširdu ir smagu. Ar dabar reikėtų galvoti, kaip viskas bus, kai visi viruso reikalai pasibaigs? Nemanau. Nereikia apsikrauti galvos. Tiesiog reikia naudotis proga ir įžvelgti bent kažkiek naudos tame.
E.S.: Sužinoti, kas esi, ir koks stiprus esi.
- Eimantai, tau patinka, kai tave vadina olimpiečiu?
E.S.: Nepatinka. Jie vis pasako, o aš net prastai pasijaučiu. Atrodo, kad tai kažkas tokio... Nieko čia tokio nėra. Tiesiog sportuoji, sieki aukštumų. Tiesą pasakius, manau, kad ir jie būtų olimpiečiai, jei jų sporto šaka būtų olimpinė. Bokso keliu? Manau, galėjo čia būti olimpiečiais. Jie yra talentingi. Pasižiūriu į juos, prisimenu vaikystę ir pagalvoju, kad nesvarbu, kuriuo keliu būtume ėję, tačiau visi būtume pasiekę aukštumas kovinėse sporto šakose. Užsispyrimas, noras įrodyti, sugebėjimas įveikti konkurenciją mus veždavo į viršų. Vaikystėje tikrai buvome konkurencingi, nes kažkas kitas prikurdavo intrigų. Buvo pasimetę. Bet užaugome, dabar pasikalbame, kodėl kažkada kuris nors iš mūsų nesisveikindavo su kitu.
N.L.: Pas mus treniravosi daug talentingų vaikų, todėl būdavo stiprus pasirengimas varžyboms. Konkurencija buvo labai didelė. Todėl pasiekimų ir netrūko.
- Užsiminėte, kad apie daugelį dalykų pasikalbate. Nauri, Herkau, ar važiuos Eimantas į Tokijo olimpines žaidynes?
E.S.: Čia klausimas ne jiems. Negalima jiems užduoti šio klausimo. Viskas prasideda nuo mano vadybininko, nuo mano promoter’io – jeigu išleis, važiuosiu, jeigu neišleis – nevažiuosiu. Esu pririštas prie kontrakto.
H.L.: O aš galvoju, kad Eimantas visus savo Tokijus jau laimėjo. Jis jau viską yra sau įrodęs, o apie ką žmogus svajoja? Nereikėtų į tai kištis. Tereikia leisti jam toliau svajoti.
- Nauri, bijai kažką ir pasakyti?
E.S.: Tam-ta-ra-ram.. (N.Lukošiūnas žvilgteli į E.Stanionį).
- Eimantai, tose svajonėse yra olimpinis medalis?
E.S.: Buvo. Svajonėse tikrai buvo olimpinis medalis. O dabar norėčiau tik olimpinio aukso. Tada svajojau apie medalį, dabar norėčiau aukso... Bet korupcija bokse yra nežmoniška. Atrodo, Rio irgi buvau vertas. Stengiausi, ėjau kovoti už Lietuvą, bet visi žinome, kaip baigėsi. Buvau palūžęs, bet atsigavau. Jeigu leis, vėl kovosiu už Lietuvą, jeigu neleis, nekovosiu... Aš nežinau. Dabar toks metas, kai galvoje knibžda daug dalykų. Nežinau, kada kovosiu, kaip kovosiu. Per porą mėnesių galiu sulaukti didelių naujienų, o galiu neturėti nieko. Laikas viską parodys. Tai geras laikas. Man visai patinka. Mini pauzė, kurios metu pamatai tikrus žmonių veidus, pasižiūri, kas yra tikri, o kas nusisuka, kas turėtų padėti, bet nepadeda. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra sunkiausia su rėmėjais.
H.L.: Reikėtų padaryti atskirą reportažą apie rėmėjus.
E.S.: Įsivaizduokite, žmonės, mes esame viena nerėmėmiausių sporto šaka Lietuvoje.
N.L.: O turėtumėte susidomėti.
- Paskutinis klausimas: kada paskutinį kartą šparingavotės tarpusavyje?
(Visi susižvalgo)
E.S.: Prieš šešiolika metų...
N.L.: Aš su Herkumi tai kažkada čia šparingavausi. Trise? Senokai.
H.L.: Manau, kad žmonės blogai supranta, kas yra šparingas. Turbūt daugelis galvoja, kad užtenka ateiti į treniruotę ir vyksta šparingėlis... Į šparingus reikėtų pažiūrėti kur kas rimčiau. Jeigu vienas prieš kitą atsistoja profesionalai – tai yra rimtas dalykas. Normalus šparingas – tai visiškai rimta kova. Šalmas ir apsaugos – taip, jos yra, tačiau tai rimta. Pasitikrinsime? Pasišparinguosime? Ne, čia rimti dalykai...
E.S.: Kaip yra sakoma žaidžiant „Uno“? Čia draugų nėra.
H.L.: Buvo ir tokia istorija – žaidžiame „Uno“, o ten visi visiems patarinėja. Aš ir pasakiau, kad čia draugų nėra. Šparingai? Prisiminkime, kad čia yra sportas, kur reikia įrodinėti. Pajuokaujant gal nesigaus.
N.L.: O jūs mums trims galite pakviesti ką nors pasišparinguoti. Mes lauktume.
- Trūksta žmonių čia jums?
E.S.: Tiesiog kai kuriems reikėtų parodyti tikrą šparingą, kad žinotų, kaip jis vyksta. Sunkiausių dalykų juk žmonės nemato. Kiti, štai, prie klaviatūros sėdi ir komentuoja: „Tu galėjai daryti taip, kitaip“. Ateik ir padaryk!
N.L.: Dabar yra garsių sportininkų „Instagram’e“, kurie daug žino...
E.S.: Į Lietuvą ateina McGregorų era! Visi čia McGregorai, visi nori tapti čempionais. Fantazuotojai. Mes nuo mažens salėje būdavome ir norėdavome dirbti. Nebuvo jokių „Instagram’ų“. Užtekdavo mums One.lt (juokiasi), bet ten daug neprisigirsi savo įgūdžiais. Aš manau, kad pirmiausia reikia kovoti, o tik vėliau skelbtis. C.Mcgregoras? Jis gali kovoti, todėl gali ir šnekėti. Jis gali atsiimti už savo žodžius. Bet Lietuvoje dabar yra nemažai kovotojų, kurie tik šneka apie kovas. Ir tokių vis daugėja. Atvirai pasakysiu, neturėčiau kontrakto su profesionalais, iškviesčiau kelis kovotojus į ringą, galbūt, netgi du vienu metu ir viską labai gerai padaryčiau. Galėtume ir pagal K-1 taisykles. Baigsis kontraktas ir tada galėsime... Man tiesiog nepatinka, kad tokie kovotojai išpopuliarėjo... Iš niekur. Jie nieko nepasiekė ir nieko dėl to nepadarė. Laikau truputį pyktį. Taip, jie renka sekėjus, bet yra kur kas kietesnių, kurie tų sekėjų nekolekcionuoja. Pastarieji rūsiuose juodai dirba.
N.L.: Visada ateis laikas įrodyti, kas esi. Visada sakau, tu gali eiti, praslysti, kalbėti, koks geras esi, bet, žinok, eini ne tuo keliu. Nepamiršk, kad eini kovotojo keliu ir ateis laikas, kai tasai liūtas atsistos su tavimi į narvą... Tikras liūtas, ne kažkoks peliukas, ir tu privalėsi įrodyti, kas esi iš tikrųjų. Žmonės pamatys.
E.S.: Džiunglėse išgyvena kas? Tik stipriausi!
Vaizdo siužetas apie E.Stanionį bei Naurį ir Herkų Lukošiūnus:
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
