Nenuilstantis kovotojas M.Žaromskis: „Didžiausia mano karjeros klaida? Per daug galvojau apie pinigus“ (7)
Marius Žaromskis | Scanpix nuotr.
„Karjera dar nesibaigė. Sportuoju, kol sveikata leidžia. Norisi kovoti, kol galiu... Žinai, kai nekovoju, nesijaučiu gyvenantis“, – sportas.lt prisipažino 39-erių kovinio sporto organizacijų „Dream“, „Strikeforce“ ir „Bellator“ legenda Marius Žaromskis.
Kovo 21 dieną Kalifornijoje gyvenantis lietuvis planavo savo sugrįžimą į narvą KSW organizacijoje. Lodzėje turėjo vykti KSW’53 turnyras, kurio narve M.Žaromskis būtų susitikęs su 25-erių kroatu Roberto Soldičiumi. Tačiau dėl pasaulyje paskelbtos koronaviruso pandemijos turnyras buvo atšauktas.
„Kai pinigų reikia, imuosi darbų, – apie savo gyvenimą pasakojo paskutinį kartą ringe prieš metus Vilniuje kovęsis atletas. – Dirbu, dirbu, bet po kurio laiko suprantu, kad prastai jaučiuosi. Suprantu, kad turiu sportuoti. Pasižiūrėjau į savo kur kas jaunesnį varžovą ir supratau, kad jis labai primena mane jaunystėje...“
Sulaukęs klausimo, kaip pats save prisimena, M.Žaromskis atsidūsta.
„Eidavau ir apie taisykles negalvodavau. Į ringą eidavau turėdamas tik vieną tikslą – sunaikinti. Atrodo, norėdavau visus išmesti iš ringo. Tik po kovos sužinodavau, kad taisyklės to neleidžia, – šyptelėjo kovotojas. – Ar bijočiau sutikti pats save ringe? Nemanau. Tai būtų gera motyvacija. Buvau pavojingas, tačiau aš dabar esu dar pavojingesnis ir, žinoma, gudresnis. Manau, sugebėčiau išnaudoti savo patirtį“.
Sutartį keturioms kovoms su KSW pasirašęs kovotojas džiaugtis neskuba: „Privalau gerai sukovoti, organizacija gali sutartį nutraukti, kada tik panorės“.
M.Žaromskis prisiminė karčią patirtį su „Strikeforce“ organizacija: „Pralaimi dvi kovas ir jau esi nebereikalingas“.
Taip nutiko 2010-aisiais, kuomet sausį lietuvis svorio kategorijoje iki 77 kilogramų pralaimėjo kovą dėl čempiono titulo Nickui Diazui, o birželį nusileido Evangelistui Santosui.
„Tuomet pykau ant organizatorių, tačiau dabar suprantu labai paprastą, bet svarbią gyvenimo taisyklę – visi nori būti su laimėtojais“, – savo išmoktomis pamokomis dalijosi M.Žaromskis.
Jis pasakojo, kad visas karjeros duobes užlygino laikas.
„Tačiau atrodo, kad tos duobės neduoda ramybės iki šiol. Atrodo, viskas – baigiau karjerą. Bet visuomet atsiranda graužulys, kad viskas galėjo atrodyti geriau. Tuomet puolu ieškoti galimybių įrodyti visiems ir sau, kad tikrai viskas gali būti geriau, – atviravo kovotojas. – Nenoriu būti vienas tų „senių“, rėkiančių „O aš galėjau geriau, tikrai galėjau“. Pasakiau sau „Padaryk, o po to jau būk ramus, nereiks vėliau nesąmonių kalbėti“. Štai dabar planavau nudaužti kroatą... Teks luktelėti“.
Virš dvidešimties metų koviniam sportui atidavęs šiaulietis, paklaustas, ar jau bandė Kalifornijoje dalytis savo patirtimi su jaunesniais, ar mėgino įsijausti į trenerio vaidmenį, M.Žaromskis užtikrintai atkirto: „Baik tu, dar pats patirtį kaupiu. Dar anksti ją atidavinėti“.
Netrukus pašnekovas kiek pritilo...
„Tie dvidešimt metų... Šiek tiek kraupiai skamba. Per daug. Kovoju nuo 1997-ųjų... Baisu pagalvoti. Daugiau neskaičiuokime, – paprašė M.Žaromskis. – Daug pasikeitė. Anksčiau mes, kovotojai, turėdavome mažiau informacijos. O ir kovotojus lengviau būdavo nuspėti – vienas daugiau imtyniauja, kitas – boksininkas, trečias – kojomis dirba. Nebuvo tokių, kurie viską moka. Dabar visi universalūs. Tuo viskas ir pasikeitė. Lygis išaugo. Kuo toliau, tuo sunkiau stebinti, jaunimas auga, stiprėja ir supranti, kad negalėsi visą laiką būti stipriausias“.
Nuvijęs mintis apie savo amžių M.Žaromskis suskubo nuvyti ir žodžius „žvaigždė“ bei „legenda“.
„Juk parašysi, kad esu legendinis arba buvau žvaigždė, ar ne? – nusijuokė jis. – Tačiau aš apie tai pats niekada negalvodavau. Yra sportas, yra ir realus gyvenimas. Viskas paprasta. Realiame gyvenime esu paprastas. Paprastą gyvenimą gyveni 360 dienų per metus, o likusias penkias, jei pasiseka, esi ringe. Para? Kiek valandų užtrunkate treniruotėse ir kiek realiame gyvenime? Šou? Tai penkiolika minučių, po kurių aš grįžtu į realų gyvenimą“.
M.Žaromskis vadovaujasi taisykle – su kitais elkis taip, kaip norėtumei, kad kiti elgtųsi su tavimi.
„Iškovojai pergalę? Padėkojai visiems ir grįžai į realybę, – priminė kovotojas. – Bet žinau vieną, be tų penkiolikos minučių nė vienas kovotojas negali gyventi. Gyvenime visada yra tikslas, o koks jis pas mus, kovotojus? Žinoma, kad kova. Tos penkiolika minučių yra visas mūsų variklis“.
Gyvendamas JAV lietuvis treniruojasi dukart per dieną – ryte ir vakare. „O tarp treniruočių dar turiu ir pailsėti, ir pragyvenimui pinigų užsidirbti“, – pabrėžė M.Žaromskis.
„Aš nesu tinginys, todėl neprašau pinigų iš kitų. Jeigu reikia, ir statybose padirbu, jeigu reikia, ir mašinas paremontuoju, ar parduodu, jeigu reikia, galiu ir duris žmonėms įdėti. Turiu aš ir kitų sugebėjimų – ne tik kumščiai mosuoti, – atviravo kovotojas. – Jei sėdėsiu namuose ir kažko lauksiu, ilgai neišgyvensiu. Rėmėjų neturiu, nes nesu kažkoks super stipruolis, ar super kovotojas. Esu pats už save. Visą vašką spaudžiu iš savęs ir viskas. Stebuklų čia nėra. Viskas paprasta“.
Dar kartą prabilęs apie savo karjerą, M.Žaromskis pripažino privėlęs nemažai klaidų. „Nes neatlaukiau spaudimo... Sportas visada buvo mano hobis. Niekada negalvojau apie jį kaip pragyvenimo šaltinį. O didžiausia mano klaida? Per daug galvojau apie pinigus, – sakė kovotojas. – Kai kovojau „Strikeforce“ ir „Bellator“, galvoje sukosi tik pinigai. O su nešvaria galva kovoti negalima“.
To įrodymu tapo kova su N.Diazu dėl čempiono titulo.
„Aš turėjau jį „nudaužti“ ir pasiimti pusės milijono dolerių vertės kontraktą, – sakė kovotojas. – Ir kovoje daugiau apie nieką negalvojau... Norėjau kuo greičiau jį nudaužti. Tai buvo mano klaida. Ypač, kai ringe sutinki tikrą profesionalą – žiūri, kad taip lengvai nenusidaužia. Kova su N.Diazu yra vienas didžiausių skaudulių mano karjeroje... Bet klaida buvo ir kova su E.Santosu. Nereikėjo man su juo kovoti. Viskas įvyko per greitai, dar nebuvau atsigavęs po N.Diazo. Paskui? „Bellator’e“ irgi prigrybavau, nes mintys buvo visai ne ten, kur turėjo būti. Nebuvau susikaupęs treniruotėms. Na, tu tik įsivaizduok, Lietuvoje miške palakstau ir varau į „Bellator’ą“. Kur matyta? Kur toli taip nueisi?“
Nors skaudu, bet M.Žaromskis jau gali apie tai kalbėti su šypsena veide.
„Kaip sakoma, išmintingi mokosi iš kitų klaidų, gudrūs – iš savo. Tikiuosi, kad viską išmokau“, – nusijuokė kovotojas.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
