Žemaitiško charakterio ypatumai arba kaip lietuvis pateko į Europos lygos grupių simbolinę rinktinę (4)

Kadangi 2019 – aisiais jis neatstovavo Lietuvos rinktinei, tai labai gali būti, kad mes jo net neišvysime kandidatų į metų Lietuvos futbolininką sąraše. Tačiau tai būtų neteisinga. Mūsų šalis nėra tiek stipri futbole, kad galėtų mėtytis futbolininkais, kurie patenka į UEFA Europos lygos grupių simbolinę rinktinę.

Ką ten simbolinė rinktinė? Mes, apskritai, neturime futbolininkų, kurie žaistų nei Čempionų lygoje, nei Europos lygoje. Išskyrus vieną. Vieną, kuris Lietuvoje dažniau prisimenamas ne dėl to, kad sugebėjo (tegul ir nesėkmingai) debiutuoti dviejuose stipriausiuose pasaulyje (Anglijos ir Ispanijos) čempionatuose, o dėl savo charakterio ir legendinio „kamuolio paspyrimo“.

Daug kas Giedriaus charakterį vadina jo minusu. Kadangi aš Giedrių pažįstu šiek tiek geriau nei daug kas, tai, pasakysiu, kad jo charakteris yra jam didžiausias privalumas. Taip, galbūt, jis jam sutrukdė prasimušti toje pačioje Anglijoje ar Ispanijoje, tačiau jei ne žemaitiškas užsispyrimas jo net nebūtų ten, kur jis dabar yra – Rumunijos čempionų gretose, UEFA Europos lygos atkrintamosiose varžybose, simbolinėje UEFA Europos lygos grupių rinktinėje.

Kad būtų aiškiau, pateiksiu kelis pavyzdžius:

Giedrius buvo labai geras mokinys, tačiau artėjant dvyliktai klasei, jo pažymiai pradėjo prastėti.

„Aš turiu rinktis arba mokslai, arba futbolas. Kadangi planuoju žaisti ne Lietuvoje, derinti man šių abiejų dalykų nesigauna“. Po poros metų jis rankose jau laikė kontraktą su Urzičenio „Unirea“ klubu.

„Tuoj mirsiu. Pas mus 38 karščio, po treniruotės padariau 500 atsilenkimų“, - iš tos pačios Rumunijos paskambinęs sakė Giedrius. Kai po kelių mėnesių paklausiau, ar vis dar „blūdija“ su tais 500 atsilenkimų, jis atsakė: „Ne, dabar darau po 1000“.

Netrukus prasidėjo kvietimai į nacionalinę rinktinę, o komandos vairą perėmus Igoriui Pankratjevui, Giedrius tapo pagrindiniu jos vartininku. Gal kažkam tai atrodė keista, bet iš tikro.. tarp Giedriaus ir Igorio santykiai tapo šilti dar tada, kai vienas treniravo U-21 rinktinę, o kitas buvo tos rinktinės lyderis. Be to, Giedrius jau buvo debiutavęs UEFA Čempionų lygos grupių turnyre ir sužaidęs puikias rungtynes, pavyzdžiui, Anfielde.

Kaip abu kartu baigė darbą U-21 rinktinėje, taip abu kartu pasitraukė ir iš nacionalinės rinktinės 2015 – aisiais. Nuo to karto Giedriaus Arlauskio niekada nebebuvo kandidatų sąraše.

Edgaras Jankauskas yra minėjęs, kad Giedrius pats pasiprašė jo nekviesti į rinktinę, Valdas Urbonas ne per seniausiai minėjo, kad apskritai su vartininku nėra bendravęs. Kažkiek keista? Be abejo, taip. Iš kitos pusės, taip elgtis leidžia situacija, kai ir kiti Lietuvos vartininkai yra aukšto lygio.

Šie metai Giedriui galėjo būti dar geresni, nes jis su komanda buvo per plauką nuo Čempionų lygos pagrindinio etapo. Mes niekada nesužinosime, kas būtų, jei taip būtų atsitikę. Užtat dabar žinome, kad UEFA Europos lygos grupių etape G.Arlauskis per šešerias rungtynes praleido tik keturis įvarčius, dukart buvo išrinktas į simbolinę turo rinktinę, prancūzų žiniasklaidos juokais buvo kviečiamas dopingo kontrolei, buvo išrinktas į grupių etapo simbolinę rinktinę, o dabar laukia vasario mėnesio akistatos su „Sevilla“.

Daugeliui atrodo, kad Klužas toje serijoje neturi jokių šansų. Daugeliui, bet tik ne Giedriui.