F.Černychas: „Aš ne kvailas – būtų šansas išvykt į Angliją ar Italiją – būčiau vykęs“ (7)

Lietuvos rinktinės kapitonas Fiodoras Černychas, kaip pavyzdingas mokinys, sekmadienį, likus pusvalandžiui iki A lygos rungtynių tarp „Trakų“ ir „Palangos“, jau buvo užsiėmęs vietą „Sportimos“ manieže. Tiesa, ramiai sulaukti rungtynių pradžios buvo neįmanoma, nes, kaip užsikirtusi plokštelė, visiems iš eilės turėjo kartoti, kad „sekasi gerai“. Kiek vėliau, prie kapitono prisėdus Egidijui Vaitkūnui, Rolandui Baravykui, Mantui Kukliui, plokštelę buvo galima pakeisti.

Žmonių klausimas Fiodorui „kaip sekasi?“ nėra tik mandagumo gestas. Daugelis pasmerkė futbolininko sprendimą – išvykti į Rusiją ir karjerą tęsti didžiojoje kaimynėje, todėl daugeliui įdomu, kaip Lietuvos rinktinės lyderis nepasimetė šeštoje pagal stiprumą Europos lygoje.

F.Černychui tie Baltarusijoje, tiek Lenkijoje teko išlaukti ne vieną dieną, kad užsitarnautų tuometinių komandos atstovų pasitikėjimą ir draugystę. Ši patirtis futbolininką vertė jaudintis ir dabar, kai jis skrido į Turkiją tam, kad prisijungtų prie žmonių, kurių absoliučiai nepažįsti.

„Net nežinau kaip apibūdinti šį jausmą, bet jis nėra malonus. Atvyksti – nei tu ką nors pažįsti, nei pažįsta tavęs. Tiesa, šis kartas buvo kitoks nei ankstesni. Mane iškart priėmė kaip savą. Tai labai palengvino adaptaciją – labai greit jaučiausi taip, lyg čia būčiau ilgą laiką“, - pokalbį su futbolas.lt pradėjo rinktinės kapitonas.

Gal jau dabar galite atskleisti, kurie iš gandų apie jus buvo realūs, kurie – tik gandai?

Konkrečius pasiūlymus turėjau iš trijų klubų: „Dinamo“, „Ural“ ir „Anži“. Visi ne iš Anglijos, ne iš Italijos, o iš Rusijos. Tose kitose šalyse gal ir buvo koks susidomėjimas, bet realių pasiūlymų nebuvo. Jei būtų, turbūt būčiau vykęs ten. Net už mažesnius pinigus. Aš ne kvailas, būtų galimybė – būčiau vykęs. Tačiau aš tokio šanso net neturėjau.

Fiodorai, tai skamba kaip pasiteisinimas tiems žmonėms, kurie sakė, kad Rusijoje pražūsi..

Daug žmonių man tai ir sakė, ir rašė. Pasakysiu atvirai, aš tai išklausiau, perskaičiau, tačiau nelabai kreipiau dėmesį. Tai yra mano gyvenimas, mano karjera ir mano pasirinkimas. Perkalbėjau su sau svarbiais žmonėmis ir jie visi tikino, kad tai yra geras variantas. Ant atsarginių suolo gali atsisėsti ne tik Rusijoje. Taip atsitikti gali bet kur. O ypač stiprioje lygoje.

Kuo „Dinamo“ buvo pranašesnis už anuos du klubus?

Visų pirma, „Dinamo“ – tai klubas su istorija, nors ir neišgyvenantis pačių geriausių laikų. Maskva – miestas, kuriame aš gimiau. Sudėliojau pliusus ir minusus ir taip gavosi. Pavyzdžiui, „Dinamo“ bazė fantastiška. Man iki atvykimo sakė, kad ji gera, tačiau negalėjau įsivaizduoti, kad tiek gera. Ir saunos, ir reabilitacijos centras, ir medicinos centras, ir restoranai, ir natūralios aikštės, ir dirbtinės.. Pamatęs tokią bazę, supratau, kad priėmiau gerą sprendimą.

Ir šiaip, „Anži“ atkrito, nes Mahačkala.. kaip čia pasakius, ten gyventi sunku. Man slovėnas, kuris ten žaidžia, yra sakęs: jei turi kitų pasirinkimų, rinkis kitus. Tai ir rinkausi tarp „Dinamo“ ir „Ural“. Abu treneriai manęs norėjo, o man tai yra labai svarbu. Ne skautas, ne direktorius, o pats treneris parodo, kad esi tam klubui reikalingas. Kaip jau sakiau, „Dinamo“ turėjo šiek tiek daugiau pliusų.

Gražiai atsisveikinote su „Jagiellonia“?

O taip. Ten puikus kolektyvas, kuris, kaip man pasirodė, liūdėjo, kad išeinu, bet tuo pačiu džiaugėsi, kad gavau šansą žaisti aukštesniu lygiu. Gavau video su savo juokingais vaizdais, padovanojo marškinėlius su autografais. To neužmiršiu.

Vis dar jaučiatės „Jagos“ narys ar po truputį sentimentai blėsta?

Jei yra galimybė, rungtynes žiūriu ir išgyvenu taip pat, kaip būdamas Balstogėje. Tiek metų praleista ten, be to ir šiemet daug darbo įdėta, kad komanda būtų pirmoje vietoje. Tikiu, kad tai nepasikeis ir pasibaigus sezonui.

Pagal viską, ir jums tuomet priklausytų aukso medalis..

Taip išeina. Pagal taisykles reikia sužaisti bent aštuonerias rungtynes, o aš šiemet sužaidžiau dvidešimt.

Sakykit, kaip nepasimesti, kai į tavo vietą taiko dar ne vienas komandos draugas?

Tiesiog stengiausi mažiau galvoti ir tiesiog daryti savo darbą. Treneris įvertino mano pastangas, patikėjo, treniruočių stovykloje suteikė galimybė „užsikabinti“, o grįžus į čempionatą – pirmose dvejose rungtynėse suteikė vietą starto sudėtyje.

Ką per tas dvejas rungtynes pamatėte? Kokie skirtumai su Lenkija?

Man į akis krito sirgaliai. Į „Dinamo“ rungtynes ateina 6000, Balstogėje ateidavo žymiai daugiau. Lygis čia žymiai aukštesnis. Dar nežaidėme su geriausiomis komandomis, tačiau tos, su kuriomis žaidėme, yra geresnės nei „Legia“.

Kas labiau įstrigo: komandinis rusų klubų žaidimas ar žaidėjų individualus meistriškumas?

Neabejotinai, žaidėjų meistriškumas. Kiekvienas gali priimti tokį sprendimą, kurio net nelauki. Atrodo, greičiai pernelyg nuo Lenkijos nesiskiria, tačiau žaidėjų supratimas Rusijoje visai kitoks. Gal po sezono nuomonę pakeisiu, bet kol kas yra taip.

Kaip debiutas? Nedrebėjo kinkos?

Šiek tiek išgyvenau, bet didelio gaisro nebuvo. Po poros minučių užsimiršau ir viskas buvo gerai. Jau praėjo tie laikai, kai jaudindavausi.

Po ilgos pertraukos grįžote į pasikeitusią rinktinę. Ko iš jos galima laukti?

Trys nauji veidai nėra daug. Treneris suteikė šansą jaunimui. Nuoširdžiai linkiu, kad jie tuo šansu pasinaudotų, išaugtų ir padėtų rinktinei. Mums visiems tai būtų tik į naudą.

Kiek anksčiau esate minėjęs, kad Armėnijos rinktinė jums pajėgesnė nei Gruzijos. Kodėl?

Nors sakoma, kad vienas lauke ne karys, tačiau Henrichas Mkhitaryanas rungtynes gali išspręsti vienas pats. Aš nesakau, kad Gruzija silpna, tačiau armėnai turėjo gerą ciklą ir man atrodo, kad mums stipresni varžovai.