Interviu su Škotijoje save atrandančiu D.Petravičiumi: „Po traumų reikėjo laiko atsigauti ir psichologiškai“ (5)
Deimantas Petravičius | Organizatorių nuotr.
Legendinio Anglijos klubo “Nottingham Forest” sistemoje ne vienerius metus praleidęs Deimantas Petravičius buvo vadinamas vienu perspektyviausių savo kartos Lietuvos futbolininkų, tačiau kol kas karjera nesiklosto taip, kaip galbūt galėtų.
22-ejų metų futbolininką nuolatos kamavo traumos, kurios užkirto kelią įsitvirtinti vyrų futbole ar ilgiau pasilikti vienoje ekipoje. Tiesa, iš Anglijos persikėlęs į Lenkiją, Deimantas visai neseniai pasuko į Škotiją ir panašu, kad čia po truputį atranda save.
"Motherwell" klubo nariu tapęs lietuvis Škotijos "Premiership" pirmenybėse aikštėje pasirodė jau du kartus ir tai yra lygiai tiek pat, kiek "Zaglebie" ir “Nottingham Forest” klubuose kartu sudėjus.
Apie savo karjerą, traumas bei naujus iššūkius Lietuvos rinktinėje jau debiutavęs futbolininkas pasakojo portalui futbolas.lt.
Deimantai, būdamas jaunas išvykote į Angliją ir ten praleidote ne vienus metus. Papasakokite apie juos. Kas ten patiko ar nepatiko? Ko trūko?
Išvykau tikrai jaunas, būdamas vos 15 metų. Puikiai žinojau, kad vykstu į klubą su didele istorija ir ten praleidau 5 metus. Klubas suteikė visas geriausias sąlygas tobulėti, pradedant nuo treniruočių proceso, kuris vyko treniruočių bazėje su 8 natūralios vejos aikštėm, sporto salėmis ir baigiant puikiais treneriais.
Anglija yra šalis, kuri gyvena futbolu, tad tai buvo puikūs metai. Gaila, bet dažna trenerių kaita ir traumos neleido greitai įgauti pagrindinės komandos trenerių pasitikėjimo.
Kai buvote paskolintas „Stevenage“ klubui, daugelio jau buvote nurašytas, tačiau visus nutildėte ir debiutavote „Championshipe“. Kaip pats reagavote į visas kalbas? Ar tai buvo papildoma motyvacija?
Tiesą sakant, nemanau, kad buvau nurašytas. Tiesiog treneriai norėjo, kad pažaisčiau su labiau patyrusiais žaidėjais nei U-21 ir įgaučiau patirties prieš debiutuodamas “Nottingham” pagrindinėje komandoje. Anglijoje yra visiškai normalu, kad jaunus žaidėjus išnuomoja į žemesnių lygų komandas, kad jie ten gautų žaidybinio laiko.
Ar prisimenate debiutą “Championshipe”? Papasakokite apie emocijas, mačo lygį
Žinoma, kad atsimenu. Neįmanoma pamiršti to, dėl ko kiekvieną dieną sunkiai dirbdavai ir svajodavai. Be jokios abejonės, emocijos buvo puikios. Prieš mačą jaudinausi, nes nebuvau pratęs žaisti prie tiek daug žiūrovų, tačiau įžengus į aikštę jaudulys kaip mat pradingsta – negirdi žiūrovų ir tiesiog stengiesi viską daryti kuo geriau.
Pats lygis, kaip visi žinome, tikrai yra aukštas. Visi fiziškai stiprūs, techniški, ištvermingi ir palaiko aukštą žaidimo tempą. Turi labai greitai priimti sprendimą arba neteksi kamuolio.
Kas nutiko, kad po tų vienų rungtynių prieš persikeldamas į Lenkiją daugiau nebežaidėte Anglijoje?
Buvo keletas priežasčių. Pasikeitė treneris, sezonas ėjo į pabaigą ir prie viso to dar patyriau čiurnos traumą.
Spaudoje tuo metu buvo apstu pranešimų, kad atsisakėte pratęsti sutartį su “Nottingham” klubu. Kodėl buvo priimtas toks sprendimas?
Būtent taip ir buvo. Tiesiog atsisakiau jų pateikto pasiūlymo nes tuo metu jau norėjosi kažko naujo. Norėjau išbandyti save kažkur kitur.
Kita stotele tapo Lenkija. Kodėl būtent „Zaglebie“? Galbūt buvo ir kitokių variantų?
Tiesą sakant turėjau nemažai pasiūlymų ir iš kitų šalių, bet Lenkijos komandos pasiūlymas buvo konkrečiausias, todėl nusprendžiau persikelti ten.
Debiuto Lenkijoje laukti ilgai nereikėjo. Aišku, to laiko buvo nedaug, bet kokie skirtumai tarp “Championshipo” ir “Ekstraklasos”, kuriuos pajutote per tą laiką?
Taip, neteko daug žaisti, tačiau stebėjau daug rungtynių. Skirtumas tikrai yra ir jis ganėtinai nemažas. Anglijoje viskas vyksta daug greičiau, kamuolys juda greičiau, dauguma žaidėjų yra fiziškai stipresni, o futbolas paremtas žaidimu per kraštus.
“Zaglebie” nebuvo mano stiliaus komanda, nes aš pratęs žaisti plačiai, o kraštiniai saugai Lenkijoje dažniausiai žaisdavo aikštės viduryje, todėl man labiau priimtinas angliškas stilius.
Po debiutinių rungtynių patyrėte traumą ir nerungtyniavote visą sezoną. Kas per trauma tai buvo ir kaip sekėsi reabilitacija?
Tai buvo rimta čiurnos trauma. Į aikštę turėjau grįžti anksčiau, tačiau klubo daktarai nutarė palaukti ir nedaryti operacijos. Deja, bet laukimas nepasiteisino ir praradau du mėnesius. Po operacijos laukė ilgas laikas atsistatymui tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Nenorėjau skubėti grįžti į aikštę, nes kaip ir minėjau, tai buvo sudėtinga trauma ir operacija.
Buvote praktiškai visus metus nerungtyniavęs. Matyt ieškoti naujo klubo buvo labai sunku? Apskritai, kaip vyksta procesas, kai esi be futbolo praleidęs tiek laiko ir reikia rasti klubą?
Tikrai nėra lengva. Grįžęs į Lietuvą be futbolo nebuvau ir už tai noriu padėkoti treneriui Algimantui Liubinskui, kuris suteikė galimybę treniruotis ir neprarasti formos.
Kai dar žaidžiau Anglijoje, “Motherwell” rodė susidomėjimą manimi ir kai sužinojo, kad esu laisvas, pasikvietė mane. Variantų buvo ir daugiau, tačiau nusprendžiau būtent taip ir pasirinkau Škotiją, kuri patraukė dėl žaidimo stiliaus panašumų į Angliją.
Kaip vertinate debiutą Škotijoje? Vis tik į aikštę žengėte po labai ilgo laiko.
Kadangi į aikštę grįžau po labai ilgo laiko, debiutą vertinu tik teigiamai. Turėjau puikią progą, galvojau, kad tikrai įmušiu. Kamuolys jau buvo praktiškai vartuose, tačiau gynėjai jį numušė nuo pat linijos. Pritrūko sėkmės.
Klubas yra įsikūręs ne taip ir toli nuo Edinburgo. Galbūt tenka pabendrauti su „Hibernian“ lietuviais ar net susitikti?
Susitikti laisvalaikiu neteko, tik aikštėje, tačiau šiek tiek pabendraujame. Dabar visą laisvą laiką skiriu savo 3 mėnesių dukrytei Norai.
Kaip manote, galbūt persikėlimas į Škotiją padės sugrįžti į Lietuvos rinktinę?
Kiekvieno žaidėjo tikslas yra atstovauti reprezentacinei savo šalies komandai, tad aš tikrai nesu išimtis ir trokštu to.
Pabaigai, kokie yra šio sezono tikslai?
Visų pirma, noriu gauti kuo daugiau žaidybinio laiko. Komandoje yra puiki atmosfera, geri futbolininkai, geras treneris, todėl tai yra puiki stotelė kilti karjeros laiptais.
