Į Baltarusiją persikėlęs S.Olberkis: „Panevėžyje niekada nebuvai tikras, kad pereisi gatvę“ (2)

Prieš prasidedant 2017-ujų metų lietuviško futbolo sezonui, perėjimų lango metu įvyko jau senokai nematytas dalykas - jaunas futbolininkas tiesiai iš Pirmos lygos pakėlė sparnus į užsienį ir pradėjo legionieriaus karjerą.

Šį kartą tokiu futbolininku tapo dabar jau buvęs „Panevėžio“ gynėjas Sigitas Olberkis, kuris po sėkmingo pasirodymo peržiūros metu sukirto rankomis su Mogiliavo „Dnepr“ klubu, kuris po pertraukos grįžo į stipriausią Baltarusijos lygą.

Pirmosiose „Dnepr“ rungtynėse visas 90 minučių aikštėje praleidęs gynėjas portalui futbolas.lt papasakojo apie legionieriaus karjeros pradžią, Baltarusiją bei Panevėžio gatves.

Visų pirma, kaip jaunam gynėjui iš antros pagal pajėgumą Lietuvos lygos atsirado galimybė pakelti sparnus į užsienį?

„Panevėžio“ komandoje žaidžiau tikrai ganėtinai neblogą sezoną. Aišku, buvo visko, bet svarbiausia, kad žaidžiau daug ir gavau labai daug praktikos bei patirties, už ką labai noriu padėkoti Virginijui Liubšiui, kuris manimi labai pasitikėjo.

Po sezono susipažinau su agentu, kuris pasiūlė galimybę išvykti į peržiūrą Baltarusijoje. Iš pradžių nuvykome į Minsko „Dinamo“ klubą, ten praleidau dvi savaites, bet ten užsikabinti nepavyko, nes jie jau turėjo keturis centro gynėjus ir visi buvo tvirti žaidėjai startinėje sudėtyje.

Galiausiai nuvykau į Mogiliovą, kuriame jau po pirmų trijų dienų treneris iš karto pasakė, kad jam patinku ir jis norėtų su manimi dirbti.

Nebuvo baisu tiesiai iš Pirmos lygos keltis į užsienį?

Tai buvo ne baimė, o galbūt labiau jaudulys, kad gal per aukštai išsikėliau kartelę ir užsienyje bus per sunku, ar sugebėsiu. Vis tik, jau spėjau pajausti, kad čia nėra kažkoks kosmosas ir su visais galima žaisti. Klausysiu trenerių kritikos, atiduosiu 150% savęs ir manau, kad Baltarusija tikrai nebus aukščiausia karjeros stotelė.

Kaip į tokį karjeros žingsnį reagavo jūsų aplinkos žmonės. Nesulaukėte pastabų, kad verčiau jau reikėjo pirmiau išmėginti jėgas A lygoje, o tada galvot apie užsienį?

Nuomonių žinoma buvo visokių, bet aš stengiuosi nuo apkalbų atsiriboti ir visada eiti pirmyn. Aišku, didžioji dalis mane nuvertino, klausė, ką aš ten veiksiu ir panašiai, sakė, kad aš dar per jaunas ir nesugebėsiu.

Tikrai negaliu sakyti, kad nebuvo ir tokių, kurie palaikė – jų buvo, bet mažiau. Labiausiai žinoma palaikė artimieji: tėvai, seneliai, brolis. Taip ir treneris V.Liubšys. Dar kartą ačiū jiems už tai.

Nepaisant visko, mano nuomonė yra tokia, kad atsiradus tokiai galimybei ja nepasinaudoti ar bent nepabandyti būtų tiesiog kvaila. Žinot kaip sakoma, į Lietuvą visada suspėsiu sugrįžti.

Koks tas pirmasis įspūdis Baltarusijos čempionate?

Įspūdis labai geras, nes čempionato lygis čia tikrai aukštas. Jei pavyktų įsitvirtinti ir visada žaisti, tai būtų neįkainojama patirtis ir pliusas mano karjeroje. Čia visos komandos yra žinomos ir visi kovoja su visai, nepriklausomai nuo vietos turnyrinėje lentelėje.

Debiutinės rungtynės buvo vienos sunkiausių mano gyvenime, nes jų tempas buvo labai aukštas. Džiaugiuosi sudalyvavęs tokiose rungtynėse.

Kaip tyčia, tos debiutinės rungtynės pasitaikė su Minsko „Dinamo“, kuriame įsitvirtinti nepavyko. Motyvacija turbūt buvo dviguba?

Prieš rungtynes tokia mintis aplankė, tad dar geriau nusiteikiau ir norėjau kuo geriau pasirodyti. Aišku, sunku kažką prikurti, kadangi buvo jauniausias žaidėjas aikštėje. Stengiausi padaryti kuo mažiau klaidų ir vykdyti trenerio nurodymus. Ne viskas gavosi taip, kaip norėjau, bet tai tik buvo ženklas, kad reikia ir toliau sunkiai dirbti.

Savo asmeniniu pasirodymu nelikote labai patenkintas. O kaip po mačo reagavo treneriai, komandos draugai?

Po kiekvienų rungtynių aš galvoju apie savo klaidas ir pripažinsiu, kartais gal net per daug. Galvoju kur galėjo būti geriau, kur galėjau sužaisti kitaip, nes visada noriu pasirodyti kuo geriau.

Nepaisant visko, tai buvo labai vertinga patirtis, o mano padarytas klaidas su treneriu jau išanalizavome ir laikui bėgant manau matysime, kad viskas eina tik į gerą. Treneriai čia visada linkę padėti ir iš karto sako viską tiesiai šviesiai, ne per aplinkui. Tai yra labai gerai, nes visos klaidos yra iš karto analizuojamos ir pateikiamos žaidėjui.

Pirmose sezono rungtynėse iš karto vieta startinėje sudėtyje. Turbūt toks trenerio pasitikėjimas yra labai malonus?

Be abejo, toks trenerio sprendimas tik sustiprino norą žaisti ir suteikė dar daugiau papildomos motyvacijos, buvo labai malonu. Ypač žinant tai, kad komandoje yra 6 legionieriai, o vienu metu gali žaisti tik 5, o aš jauniausias iš jų.

Ar gali būti, kad šis perėjimas į Baltarusiją atvėrė duris į Lietuvos U-21 rinktinę?

Tų iškvietimų į jaunių rinktinių stovyklas buvo ir anksčiau, bet taip ir nepavykdavo patekti į sudėtį. Nežinau kokios to priežastys, galbūt buvau kiek silpnesnis, galbūt buvo ir trenerių antipatijų. Nežinau, bet ir nenoriu to žinoti, nes viskas jau praeityje ir reikia žiūrėti į priekį. Tikrai manau, kad jei nebūčiau išvykęs į Baltarusiją, nebūčiau sulaukęs to kvietimo į U-21 rinktinę.

Kalbant apie pačią Baltarusiją, ar neblaško šios šalies politinė situacija?

Apie šiuos dalykus aš stengiuosi negalvoti ir mėginu koncentruotis į savo darbą. Aišku, tai kas vyksta, nėra gerai ir verčia jaudintis tėvus bei kitus artimuosius, bet net neabejoju, kad viskas čia bus gerai.

Apskritai, kalbant apie baltarusius, jie yra labai paslaugūs ir draugiški žmonės. Visiškai priešingai nei maniau prieš atvykdamas. O ir prie perėjos sustojus čia nereikia laukti kol praleis.

Panevėžyje tekdavo ilgokai palaukti?

Panevėžyje niekada nesi tikras, kad tą gatvę apskritai pereisi (juokiasi).

Iš Panevėžio persikėlėte į Mogiliavą. Kas tai per miestas?

Kai atvykau, čia dar buvo pati žiema ir pagalvojau, kad tai labai į Rusiją panašus miestas, kuriame viskas niūru ir panašiai. Vis tik dabar atšilus orams nuomonė keičiasi – pamačiau ,kad čia visai gražus miestas, žmonės laisvalaikį leidžia parkuose ar miesto centre. Vasarą turėtų būti dar gražiau.

O kaip pats leidžiate laisvalaikį?

Laisvu laiku stengiuosi kuo geriau pailsėti po treniruočių ar rungtynių, dažniausiai bendrauju su tėvais ar draugais. Žinoma, jei diena būna visiškai laisva arba turim tik vieną treniruotę, visada dirbu ir papildomai. Bet tiesą sakant, to laisvo laiko nelabai ir yra.

Galiausiai, kokie asmeniniai šio sezono tikslai? Ir kokius tikslus kelia komanda?

Mano asmeniniai tikslai labai aiškūs – įsitvirtinti startinėje komandos sudėtyje, išvengti traumų ir rungtyniauti kaip įmanoma geriau bei parodyti kitų komandų puolėjams, kas čia per gynėjas (šypsosi). Taip pat būtų malonu sužaisti ir padėti jaunimo rinktinei.

Kalbant apie komandos tikslus, po pirmojo rato tikslas yra būti ne žemiau dešimtuko. Manau tai realiai įgyvendinama užduotis.

Kokia būtų ta žinutė kitų klubų puolėjams? Kas tas Sigitas Olberkis?

Norėčiau visiems jiems parodyti, kad nors ir esu labai jaunas centro gynėjas, niekam nenusileisiu, kovosiu iš visų jėgų ir nesvarbu, kas prieš mane žais ar kokio dydžio bus jo alga.