Į Lietuvą sugrįžęs B.Vanagas: apie kiekvieną centą atidirbusį šturmaną F.Palmeiro, ramiausią visų laikų Dakarą, tekančią seilę žiūrint į gamyklines komandas, „katorgėlę“ Dakare ir sunkumus su pinigais (3)
Benediktas Vanagas su komanda po 2020 m. Dakaro sugrįžo į Lietuvą | BNS/Arno Strumilos nuotr.
Penktadienį Benediktas Vanagas septintą kartą karjeroje pasiekė sudėtingiausių pasaulio lenktynių, Dakaro ralio, finišą.
Nemažai problemų prieš išvažiuojant į Dakarą šį kartą turėjęs, tik paskutinę akimirką generalinį rėmėją suradęs bei dėl ligos likus vos keletui dienų iki išvykimo į Saudo Arabiją šturmaną Sebastianą Rozwadowskį praradęs B.Vanagas su naujuoju šturmanu Filipe Palmeiro šiais metais bendroje įskaitoje užėmė 15-ą vietą.
Nors jų tikslas buvo patekti į dešimtuką, tačiau vos vienas techninis nesklandumas ir prarastos 3 valandos tą tikslą padarė praktiškai neįmanomu.
Tai antras geriausias B.Vanago rezultatas per aštuonis dalyvautus Dakarus. Praėjusiais metais jis buvo 11-as, 2018 m. – 30-as, 2017 m. – Dakaro nepabaigė, 2016 m. – 26-as, 2015 m. – 24-as, 2014 m. – 35-as, o 2013 m. – 65-as.
Jau šeštadienio rytą B.Vanagas ir F.Palmeiro sugrįžo į Vilniaus oro uostą, kuriame juos sveikino gausus būrys sirgalių.
Kalbėdamas su žurnalistais, B.Vanagas papasakojo apie šių metų Dakarą, palygino skirtumus su praėjusių metų lenktynėmis, pasidžiaugė naujuoju šturmanu iš Portugalijos ir pasakė, kas buvo sunkiausia šiais metais.
„Nesijaučiame atlikę kažką tokio didelio, kad tiek daug jūsų susirinktų. Visų pirma, labai atsiprašome, kad nepateisinome savo ir jūsų lūkesčių, bet Dakaras niekada nebūna lengvas. Šis Dakaras taip pat toks nebuvo, bet pojūtis nėra blogas. Mes turime F.Palmeiro, kuris gaus naują pasą ir bus tikru vilniečiu – portugalu (šypsosi, – aut. past.). Labai nesmagu dėl to, kas nutiko Vaidui, bet toks yra sportas – turi nuvažiuoti visus įmanomus kilometrus. Šis Dakaras mums buvo ramiausias iš visų įmanomų. Galbūt per 8 metus atsirado kažkokia branda tiek komandoje, tiek pas mane galvoje. Trys valandos, kurias praradome, atėmė teorinį šansą kovoti dėl aukštesnių pozicijų. Gyvenimo prasme – 15 vieta nėra labai blogai. Buvo daug minčių ir pamąstymų keliaujant, nusimato daug įvairaus darbo ir tiek žinių“.
– Ar Saudo Arabijoje buvo geriau nei Pietų Amerikoje?
– Šis Dakaras buvo kitoks. Sunku vertinti. Kai kažkas pasikeičia gyvenime, tie pokyčiai yra įdomūs. Ar antrą kartą taip norėčiau daryti? Greičiausiai ne, bet organizatoriai greičiausiai neparodė visų savo sumanymų ir kitais metais lenktynės turėtų įgauti tų tikrųjų Dakaro bruožų. Šiais metais tikrai pritrūko sudėtingų kopų. Smėlio buvo nemažai, akmenų – dar daugiau. Žinau, kad vien „Toyota“ visa komanda pramušė virš 100 ratų per vienas lenktynes. Šis Dakaras tikrai buvo padangų žudikas.
– Ką darytumėte kitaip?
– Geriausias pavyzdys yra gamyklinės komandos, jos teisingiausiai dirba ir ruošiasi Man seilė visada varva žiūrint į jas, žinau, kad jie tuos dalykus gali daryti. Galbūt reikės pradėti kalbėti su Lietuvos valstybe ir gal gana mums patiems žaisti klubinius žaidimus ir reiktų pradėti kažką daryti rimčiau. Šiandien su Filipe pakankamai netrumpai Stambule kalbėjomės apie vienas kito darbą. Jo manymu, mūsų komanda yra tikrai labai šauni ir yra tik keletą niuansų, ties kuriais reikia padirbėti. Nėra jokių stebuklingų dalykų, kad viskas įvyktų iškarto, reikia labai ilgai šlifuoti smulkmenėles ir į viską kreipti dėmesį, kad nebūtų taip, jog šarnyras, kuris niekada nelūžta, mums sulūžo. Mes dar turėsime tai aiškintis.
– Kaip yra dėl tolimesnio bendradarbiavimo su Filipe? Ar sugrįš Sebastianas?
– Nieko naujo nėra, lyginant nuo lenktynių pradžios. Filipe buvo brangus šių metų projektas, bet kaip komanda investicine prasme, labai daug iš jo sužinojome. Jis atidirbo kiekvieną centą, kurį sumokėjome jo komandai. Kas bus ateityje – nežino niekas. Filipe nėra tikras dėl savo kontrakto. Kas atsitinka viena kartą, nebūtinai pasikartos, bet kas atsitinka kelis kartus, gali įvykti ir trečią. Filipe Dakare jau 12 metų yra tos komandos šturmanas.
– O kaip pats vertinate darbą su Filipe?
– Kalbant apie Dakarą bendrai paėmus, tai ppaskutiniai 2 mėnesiai buvo tikras košmaras. Buvo dalykų, kurių mes netikėjome, tai pagrindinio partnerio praradibas, Sebastiano liga... Ačiū, kad atsirado „Inbank“.Vis kažkas bandė išmušinėti žemę iš po kojų. Aš esu pusėtinas vairuotojas, o Filipe – labai geras šturmanas. Kada žinantys ką daro žmonės susėda kartu, belieka tik dirbti. Taip, mums reikėjo šlifuotis, bet Dakaras ilgas ir mes apie vienas kitą žinome daug istorijų bei asmeninių dalykų.
– Galbūt kitais metais galvojate apie naują automobilį?
– Prastas karys, kuris nenori būti generolas. Mes jau dabar turime diskusijas dėl technikos. Bet pirma – mums reikalinga technika nėra taip lengvai gaunama. Panašu, kad valia iš „Toyota racing“ komandos yra, bet klausimas, kaip bus su pinigais, nes dabar su jais yra kaip niekada striuka. Padarysime, ką galime, o kaip viskas gausis – pamatysime.
– Ko galime tikėtis iš jūsų komandos iki kito Dakaro?
– Mūsų planas buvo būti Baku pasaulio taurėje, ką darėme ir praėjusiais metais. Logistiškai mums nepavyksta vykti į etapą Rusijoje, kur lenktynės vyksta vasario mėnesį. Taip pat nesigavo surengti „Winter Rally“, nes neatėjo žiema ir nelabai aišku, kada ji ateis. Etapas Rusijoje taip pat neaišku, ar tikrai įvyks. Galėjome skraidintis automobilį, bet neaišku, ar tas etapas įvyks ir mes nesame tokie turtingi, kad galėtume šiaip sau skraidinti automobilį. Mes nusprendėme, kad technika su Dakaro karavanu sugrįš į Marselio oro uostą ir visą techniką turėsime vasario viduryje – antroje pusėje ir tada spręsime, ką darysime. Turėsime su visais partneriais sudėlioti visą planą, bet galiu pažadėti, kad netinginiausime.
– Jūsų tikslas buvo 10 vieta. Ar šis tikslas išlieka ir kitiems metams?
– Tikslas išlieka gerinti rezultatus, jeigu mes būsime Dakare. Su tokia situacija, kokią turime dabar, nelabai yra.. Na, yra tikslas važiuoti, bet mes suprantame, kad per metus viskas patobulės. Jau šiais metais buvo sunku gaudyti lyderius, nes du metus pas mus viskas buvo tas pats, o lyderiai kiekvienais metais pagerėja. Žinau, kad atrodė, jog dešimtukas yra truputį lengviau pasiekiamas nei jis yra pasiekiamas iš tikrųjų. Viena klaida ir tikslas išgaravo kaip dūmas. Pradžiai buvome padarę labai gerą darbą. Jeigu tu iki poilsio dienos esi prie dešimtuko, tai iš esmės vėliau tau tereikia būti ramiam ir išlaikyti savo vietą, nes praktiški kiti padaro darbą už tave – iškrenta ar dar kažkas. Tavo situacija tik gerėja ir toks yra keistas, bet veikiantis algoritmas. Visgi kad technika būtų nepriekaištinga viso Dakaro metu, yra padaryti labai sudėtinga.
– Jeigu negausite naujos technikos – nevažiuosite į Dakarą?
– Aš nesilaikau įsikabinęs Dakaro, nes noriu būti naudingu ir jeigu matysiu, kad galime padaryti darbą – važiuosime. Jeigu tai būtų tik mano asmeninis noras būti Dakare ir mes negalėsime normaliai pasiruošti.. Aš jau buvau Dakare aštuonis metus. Dabar stoviu čia ir žinau, kad nors turėsiu sunkaus darbo, tačiau man vienuolika mėnesių nereikės ten būti. Patikėkite, Dakare nieko gero tikrai nėra, ten truputį „katorgėlė“. Kai reikia siekti rezultato, būna labai sunku ir Dakarą stebėti per televizorių ar internetu yra daug smagiau.
– Kas buvo sunkiausia šiame Dakare?
– Laikas prieš Dakarą. Dakare mes finišavome, buvome labai pavargę, norime išsimiegoti, į dušą, bet Dakare darėme savo darbą, kontroliavome viską. Darbas niekada nebūna lengvas, bet mes jau pagauname, kaip reikia gyventi Dakare, kad tu išliktum gyvybingas.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
