Jaunoji plaukikė U.Mažutaitytė: apie vaikystę be „teletabių“, Eugeniją, degančias akis ir norą įrodyti, kad „leškos“ irgi plaukia (1)
Ugnė Mažutaitytė | asmeninio archyvo nuotr.
„Atstovauti Lietuvai – veža. Esame maža valstybė, bet turime daug nuostabių sportininkų, kurie mane įkvepia. Taip pat noriu būti pavyzdys, skatinantis žmones dirbti ir gerinti patį save kasdien“, – sportas.lt sakė 22-ų plaukikė Ugnė Mažutaitytė.
Praeitais metais plaukikė fiksavo net penkis naujus šalies rekordus plaukdama 50, 100 ir 200 metrų nugara.
„Man nuolat visi primena, kad mano tėvai, seneliai (senelė Zita Užkuraitytė-Bičkauskienė, tėvai Rasa ir Šarūnas Mažutaičiai, – aut.past.) yra plaukimo treneriai. Visi mano, kad esu nuskriaustas vaikas, kuris gyvenime neturėjo pasirinkimo, – nusišypsojo sportininkė, kalbėdama apie vaikystėje priimtą sprendimą plaukti. – Nuo mažumės sėmiausi įkvėpimo iš plaukikų“.
U.Mažutaitytei tebuvo treji, kai po Sidnėjaus olimpinių žaidynių teko vykti į oro uostą pasitikti plaukimo rinktinės narių bei jų trenerio – Ugnės tėčio – Š.Mažutaičio. „Niekada nepamiršiu įspūdžio: man mažytei mergytei tie dvimetriniai vyrai, Rolandas Gimbutis ir Saulius Binevičius, atrodė labai įspūdingai. Tai buvo kažkas „Vau“, – pasakojo U.Mažutaitytė. – Pamenu, oro uoste grojo Marijaus Mikutavičiaus „Trys milijonai“. Tai buvo labai įkvepianti atmosfera... Keista, kad tai prisimenu, juk man tebuvo treji“.
O ir vėliau mama merginai pasakojo, kad vaikystėje rinkdavosi ne „Teletabius“, o „Eurosport“ kanalą.
„Nes aš tikėdavausi pamatyti tėčio plaukikus, – nusijuokė U.Mažutaitytė. – Neretai imituodavau plaukimą kartu su jais ant kilimo. Nors tuo metu net nemokėjau plaukti. Kodėl nemokėjau plaukti augdama tokioje šeimoje? Nes aš, kaip normalus vaikas, bijodavau vandens. Man užtekdavo pašokinėti vonioje, išpilstyti vandenį...“
Lemtingomis tapo atostogos Palangoje, kai Ugnei buvo penkeri – močiutės sesuo Birutė Statkevičienė išmokino nebijoti vandens. „Vėliau močiutė Zita mane pradėjo mokinti plaukti, – prisiminė U.Mažutaitytė. – Ji iškart pamatė, kad turiu „slinkimą“ ir suprato, kad „kažkas bus“. Plaukimas man pradėjo patikti. Kitų sportų mano gyvenime per daug ir nebuvo...“
Išskyrus vieną būrelį.
„Mane buvo nuvedę į baletą!“ – akis nuleido U.Mažutaitytė.
„Tiesiog kažkada teatre pamačiau gražiai šokančias mergaites ir susvaigau, kad norėčiau šokti ir aš, – pasakojo plaukikė. – Bet balete man nelabai sekėsi. Per ilgai ten neužsibuvau“.
Nori įrodyti
Plaukimas, pasak U.Mažutaitytės, yra sportas, kurį galima būtų prilyginti meditacijai. „Įšoki į vandenį, nieko negirdi ir dvi valandas esi su savo mintimis, – kalbėjo sportininkė. – Juk visi žino, kad vanduo gydo. Todėl ir aš supratau, kad vandenyje atsigaunu. Tai man labai patiko ir patinka iki šiol. Pasaulis greitai ritasi, o plaukimas padeda atsigaivinti sielai. Siūlau visiems išmėginti. O kas nemokate plaukti, jau pradėkite mokytis“.
– O įsivaizduoji save nemokančią plaukti? – paklausiau U.Mažutaitytės.
– Įsivaizduoju. Nes puikiai pamenu tą vandens baimės jausmą. Iki šiol bijau eiti į jūrą. Nes bijau, kai nematau dugno. Nors labai mėgstu banglenčių sportą, bet visada prisigalvoju visokių nesąmonių apie ryklius, krokodilus. Man yra labai baisu. Kiekvieną kartą eidama į jūrą pasakau sau mintyse „Na, jei mirsiu, tai mirsiu“. Tamsus vanduo man yra baisu. Ir, atrodo, nieko negaliu su tuo padaryti.
– Jeigu kalbame apie baimes, neišvengiama šių metų tema – Tokijo olimpinės žaidynės!
– Manau, svarbu atsigręžti į tai, kad nutiko kiek anksčiau. 2019-ieji buvo lūžio metai. Turėjau susivokti, ko pati noriu, suprasti, kaip bus sunku. O dar svarbiau buvo nuspręsti, ar esu pasiryžusi tai padaryti. Praėjusiais metais mano kelyje buvo daug žmonių, kurie man padėjo, kurie nepadėjo, kurie buvo malonūs ir nelabai, bet tai priimu kaip patirtį. Pamenu, 2012-aisiais sužinojau, kad olimpinės žaidynės vyks Japonijoje. Tada pasakiau „Čia aš važiuosiu“. Kas mane pažįsta, žino, kaip dievinu Azijos kultūrą: K-POP’o aš klausausi kiekvieną dieną, anksčiau skaičiau mangas, žiūrėdavau animė. O Japonija man buvo kažkas nerealaus. Pernai Osakoje vyko treniruočių stovykla ir aš dar labiau pamilau tą kultūrą. Atstovauti Lietuvai? Ir dar Tokijuje? Tobula. Tai yra labai gera motyvacija. Labai laukiu. Tikiuosi, kad... Ne, aš tiesiog žinau, kad ten būsiu. Viskas bus padaryta.
– Koks kelias laukia?
– Esu gerame kelyje (nusijuokia). Yra daug žmonių, kurie man padeda eiti teisingu keliu. Dabar laukia juodo darbo mėnesiai. Tačiau čia bus svarbu ir nepamesti savęs, jausti save, o tai visuomet yra sunkiausia. Visi gali dirbti smarkiai, bet svarbu yra atrasti gerą balansą tarp darbo ir poilsio. 200 metrų nugara distancijoje iki A normatyvo man reikia „atsikratyti“ sekundės. Plaukime sekundė yra labai daug, tačiau per pusmetį sugebėjau „nusimesti“ net tris. Žinau, kad tikslingai padirbėjus tą sekundę „numesiu“. Tikiu, kad į olimpinį normatyvą pasikėsinsiu balandžio 4 dieną Kanadoje vyksiančiose varžybose. Vėliau dar bus varžybų gegužės mėnesį, tačiau visą dėmesį koncentruosime į balandžio pradžią.
– Nėra neįmanomų dalykų?
– Nėra! Toks kelias jau nueitas, o dabar nusisukti ir sakyti, kad negaliu ar tingiu? Oi, ne! Tai nebūčiau aš! Reikia varyti iki pat galo. Per sunku? Ne, taip nebūna. Einame ir padarome!
– Penktus metus gyveni Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kaip manai, kurios sistemos – lietuviškosios ar amerikietiškosios – auklėtinė esi?
– Manau, kad jau esu amerikietiškosios sistemos sportininkė. Pirmaisiais metais Amerikoje reikėjo priprasti prie žvėriško krūvio ir griežtos disciplinos. Tuomet dar net nesuvokiau, kad yra įmanoma tiek dirbti. Tai buvo olimpiniai metai. Buvau priartėjusi prie puikių rezultatų. Tikėjausi ir kelialapio, bet... Iš pradžių plaukiau merginų komandoje, patyrusi trenerė tikrai žinojo, kaip veikia merginų organizmai. Buvo disciplina, organizuotumas, komandinė dvasia. Prie to buvo sunku priprasti. Teko greitai adaptuotis. O ir treniruotės buvo visiškai kitokios negu buvau pratusi Lietuvoje. Kartais bandau mamai paaiškinti, kaip mes treniruojamės. Ji tokių krūvių nesuvokia, sako, kad tai yra per sunku, to Lietuvoje niekas nedaro. Amerikoje sportas yra kitoks. Labai.
– Ugne, kodėl išvažiavai?
– Nes supratau, jeigu noriu kažko pasiekti sporte ir moksluose, reikia važiuoti tik į Ameriką. Žinau, kad yra ir kitų pasirinkimų, visiems siūlau važiuoti ten, kur galima treniruotis ir įgyti išsilavinimą. Lietuvoje tai padaryti yra sunku. O kitur tam yra suteikiamos sąlygos.
– Amerikiečiai ištaria tavo vardą?
– Mane vadina Eugenija (juokiasi) – „jū-džy-ni“. Gal ir baisiai skamba, bet jau su tuo susitaikiau.
– Su pavarde dar sunkiau?
– Oi, mano trenerė iki šiol nežino, kaip ją ištarti. Penkerius metus ji mane treniruoja, bet kiekvieną kartą sako „Net nebandysiu ištarti“. O per varžybas pranešėjas kažką tiesiog sumala ir viskas. Man net smagu kartais. Tai nuima stresą per varžybas – sumala kokią nesąmonę, o man belieka tik pasijuokti. Linksma, iškart ramiau pasidaro. Kartais galvoju, kad net gerai, kad neištaria teisingai – būna tikrai įdomių variantų. Man patinka, kai pradedu visiems aiškinti, kad vardas Ugnė turi reikšmę. Iškart visi komentuoja „O, tikrai matome, kad ugnis akyse“.
– O pati kuo jautiesi labiau?
- Baikit, aš tikra lietuvė. Niekada nepasijusiu amerikietė. Jaučiuosi priimta, nesu atstumta. Pritapau. Amerika man suteikė platesnę pasaulėžiūrą, parodė, koks yra pasaulis, padovanojo sugebėjimą atsipalaiduoti ir įskiepijo pozityvumo. Lietuvoje matau daug nuliūdusių žmonių, nežinau, kodėl... Bet aš amerikietė? Ne, ne! Lietuvė – visada!
– Ir tie patys lietuviai apie tave daugiausiai sužinojo per pasaulio čempionatą.
– Tai jau tikrai!
– Ir ne dėl rezultatų, o dėl konflikto su trenere Ina Paipeliene ir frazės apie „leškas“. Kaip dabar vertini tą situaciją?
– Aš daryčiau viską tą patį, jei turėčiau galimybę grįžti į tą momentą. Atsakas, kurio sulaukiau iš sportininkių, kurios mane suprato ir prašė pagalbos, mane nuramino. Man pačiai pasidarė geriau. Supratau, kad nereikia klausytis panašaus pobūdžio pastabų. Nesvarbu, ar esi stora, ar plona, bus viskas visiems tas pats. Bet galiu pasakyti, kad tas incidentas man suteikė nerealiai daug motyvacijos.
– Supykai ir norėjai įrodyti?
– Žiauriai supykau! Ir, taip, aš noriu įrodyti, kad „leškos“ plaukia. Noriu įrodyti, kad nesvarbu, kaip atrodai, bet gali varyti. Niekas nestabdo. Labiausiai mane supykdė, kuomet gavau vienos plaukikės žinutę, kad treneris jai sakė, kad mergina yra per kūda ir per silpna, todėl plaukti negalės. Tai mane dar labiau sunervino: tai per „lašis“, tai jau kita per kūda. Supykau. Ir dabar varau su tomis ugnimis akyse – turiu įrodyti. Tegul tai būna mano įkvėpimas, bet reikia įrodyti, kad nesvarbu, koks esi, įmanoma yra viskas.
– Gruodį Lietuvos čempionate pagerinai tris šalies rekordus.
– Bet visiems terūpėjo 50 metrų nugara distancijoje pagerintas Rūtos Meilutytės rekordas. Tai mane kiek pralinksmino, nes Rūta niekada nebuvo plaukikė nugara. Tai, kad šis rekordas priklausė jai, buvo neįtikėtina. Tai buvo dar vienas įrodymas, kad ji yra nereali plaukikė. O dabar? Nerealu, kad pagerinau R.Meilutytės rekordą? Nerealu buvo tai, kad ji buvo rekordininkė šioje rungtyje. Tai buvo „Vau“, nes net nesispecializavusi šioje rungtyje ji tapo rekordininke! Nereali plaukikė!
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
