Po karjeros pabaigą pranašaujančios traumos grįžęs J.Mikalčius: „Įrodžiau, kad visuomet galima pakilti“ (1)
Jonas Mikalčius | Klubo nuotr.
„Dažnai prisimenu tą dieną“, – nuleidžia akis regbio žaidėjas Jonas Mikalčius, prieš dvejus metus rungtynėse patyręs šiurpią traumą, kuri, atrodo, galėjo į šipulius sudaužyti visą sportininko karjerą.
2017-ųjų liepos 28-oji – diena, paženklinta ne pačiais maloniausiais prisiminimais. „Tačiau tai mane stipriai užgrūdino ir privertė daug išmokti, – sportas.lt sakė J.Mikalčius. – Niekas nedėjo vilčių, kad sugrįšiu... O ir pats nelabai tikėjausi, todėl neapsikroviau mintimis, kad privalau grįžti bet kokia kaina“.
Prieš ketverius metus jaunasis regbio talentas iš Šiaulių žaidė trečiajame pagal pajėgumą Anglijos regbio divizione. Čia jo puikus žaidimas neliko nepastebėtas: 2016-ųjų gegužę perspektyvus lietuvis pasirašė trejų metų sutartį su „Premier“ lygoje rungtyniaujančia „Harlequins“ komanda.
Kitų metų sausį J.Mikalčius buvo išrinktas geriausiu šalies regbininku. „Metai buvo tikrai dosnūs – daug minučių, praleistų aikštėje, daug patirties, naujas klubas. Viskas klostėsi pagal planą ir esu labai patenkintas“, – tuomet kalbėjo regbininkas.
Tačiau likimas jau buvo surašęs kitų metų planą.
Karjeros pabaiga?
„Sukniubau aikštėje ir pirmas dalykas, kurį pastebėjau – negaliu pajudinti pėdos, – sunkiausią karjeros akimirką prisiminė J.Mikalčius. – Pamaniau, kad tai laikina. Šokas ar kažkas panašaus? Maniau, kad kitą dieną jau viskas bus gerai. Tačiau iš aikštelės negalėjau pats išeiti. Buvau išneštas su neštuvais“.
Didžiausias išgąstis aplankė, kuomet sportininkas suprato, kad nieko nejaučia kairės kojos žemiau kelio, kuris išsipūtė tarsi balionas.
„Mano pirmasis pageidavimas – paskambinti artimiesiems. Supratau, kad nutiko kažkas labai rimto“, – prisiminė J.Mikalčius.
Traumos rimtumą sportininkas suvokė tik po ligoninėje atliktų tyrimų – jam buvo pranešta, kad pažeistas nervas gali niekada nepagyti. Klinikoje J.Mikalčiui buvo atlikta operacija.
„Ligoninėje praleidau dvi savaites, – prisiminė regbininkas. – Nemeluosiu, jau pirmosiomis dienomis ligoninėje sportavau – dariau pratimus ant vienos sveikos kojos ir niekada nenustojau tikėti savimi. Žinoma, būdavo ir liūdnų akimirkų, kai suprasdavau, jog mano regbio karjerai galas. Buvo labai skaudu matyti save veidrodyje kenčiantį, sužalotą“.
Pasak J.Mikalčiaus, sunku būdavo netgi atsikelti iš lovos ir nueiti į dušą – kiekvienas judesys buvo kančia.
Sportininkas pradėjo ieškoti būdų bei veiklų, kurios padėtų atitolinti negatyvias mintis.
„Supratau, kad turiu išsikelti tikslą, – nusišypsojo J.Mikalčius. – Nutariau išmokti vieną sudėtingiausių gimnastikos elementų – išsilaikyti ant tiesių rankų horizontalioje padėtyje. Man tai buvo neapsakomai rimta ir sunki užduotis. Sveriant 110 kilogramų „lenta“ buvo nelengvas iššūkis, kurį norėjau įveikti“.
Klubui – nereikalingas
Netrukus prasidėjo reabilitacija „Harlequins“ klube. „Su manimi darbavosi puikiausia kineziterapeutų komanda. Kiekvieną dieną matydavau gerėjimą, stebėjau, kaip grįžta mano jėgos ir išnykę raumenys, – pasakojo J.Mikalčius. – Vaikščioti galėjau tik su specialiu įtvaru, kuris laikydavo mano pėdą surakintą 90 laipsnių kampu“.
Be įtvaro J.Mikalčius vaikščiojo tik namuose. „Tačiau tai nebuvo lengva – paprasta pėdos pakėlimo funkcija sukeldavo nemažai problemų“, – prisipažino sportininkas.
Reabilitacija „Harlequins“ klube baigėsi po metų sutarties nutraukimu. Tuomet J.Mikalčius išgirdo skaudžiausią diagnozę.
„Man buvo pasakyta, kad šansų sugrįžti aš beveik neturiu... Išgirdau, kad jiems manęs nereikia, – sakė J.Mikalčius. – Tačiau pasiduoti nesirengiau. Pradėjau sportuoti savarankiškai, laukiau, kol atsigaus pėdos nervas“.
Prireikė laiko, tačiau sportininkas sulaukė pirmųjų nervo atsigavimo požymių. „Tada supratau, kad turiu galimybę“, – nusišypsojo J.Mikalčius.
Ai, tiesa! O kaip gi gimnastikos elementas „lenta“?
„Uoliai dirbau apie septynis mėnesius, kol galiausiai galėjau išsilaikyti sulenkus kojas, tačiau tikroji „lenta“ yra daroma su ištiestomis kojomis, – sakė J.Mikalčius. – Svajonė buvo sugrįžti į „Premiership“ divizioną ir pelnant pirmą žeminimą padaryti „lentą“ prieš visus žiūrovus, tačiau tai tik ir liko svajone“.
Sugrįžti padėjo rinktinė
Netrukus socialinėje erdvėje J.Mikalčius pasidalijo vaizdo įrašais, kuriuose buvo užfiksuota, kaip jis bėga su įtvaru.
„Taip, turėjau bėgti su įtvaru, – nusijuokė regbininkas. – Sekėsi ganėtinai neblogai, po kiek laiko pradėjau apsiprasti su nauja bėgimo mechanika, pradėjau iš naujo mokytis bėgioti. Užsirašiau į sprinto komandą, su kuria uoliai treniravausi, ir sudalyvavau trejose 100 metrų ir bėgimo varžybose, kai vis dar nevaldžiau pėdos“.
J.Mikalčius prisipažino, kad buvo labai pasiilgęs varžybinio adrenalino, todėl ir nusprendė save išbandyti bėgimo varžybose.
Šią vasarą J.Mikalčius sutiko padėti Lietuvos regbio-7 rinktinei. „Pradėjau kaip fizinio parengimo treneris, o baigiau kaip žaidėjas, – nusijuokė sportininkas. – Rinktinė man reiškia galimybę atstovauti Lietuvai su geriausiais savo draugais. To jausmo labai pasiilgstu. Žaidžiant su užsieniečiais neturi ryšio, kurį turi su žaidėjais, su kuriais pradėjai lankyti regbio treniruotes, kartu augai. Žinau, kad Lietuvoje regbis nėra didelis, tačiau mūsų regbio šeima yra labai vieninga. Mus visus palaiko artimieji. Apie juos galvoju ir aš, kai žengiu į aikštę. Nenoriu jų nuvilti... Ir šis jausmas man padeda lemiamais momentais“.
J.Mikalčiaus pasirodymas Lietuvos rinktinėje neliko nepastebėtas – Anglijos antrajame divizione „Champioship“ rungtyniaujančios komandos „London Scotish“ žaidėjas pakvietė lietuvį užsukti į treniruotę ir išbandyti savo jėgas.
„Tiesą pasakius, po regbio-7 rinktinės varžybų neturėjau planų grįžti į profesionalų regbį, – prisipažino 25-erių J.Mikalčius. – Norėjau tiesiog tęsti reabilitaciją, sportuoti ir galvoti, ką reikės veikti toliau. Po pirmosios treniruotės treneris paprašė, kad ateičiau vėl... Tai tęsėsi tris savaites, kol galiausiai padėjau parašą ant sutarties. Viskas gavosi labai greitai ir netikėtai, tačiau nusprendžiau pasinaudoti suteikta galimybe. Esu labai laimingas savo pasirinkimu. Džiaugiuosi būdamas šio istorinio klubo dalimi.
Pasikeitė požiūris
„Vėl žaisti regbį? Tai nepaprastas jausmas, – nusijuokė J.Mikalčius. – Jį jau buvau patyręs vasarą, tačiau tuomet dar buvo sunku mėgautis žaidimu. Kartais po rungtynių skaudėdavo kelį, turėjau ir kitų problemų. O dabar kiekvieną treniruotę vertinu lyg paskutinę. Grįžti iš tamsiausių reabilitacijos kampelių į profesionalų regbį yra kažkas nepakartojamo. Esu labai motyvuotas ir po traumos regbį vertinu kur kas labiau“.
Anksčiau, kai regbis buvo tapęs kasdienybe, J.Mikalčius užduodavo sau klausimą, ar tikrai reikia keltis septintą valandą ryto ir važiuoti į treniruotę, kai lauke lyja lietus.
„O dabar su nekantrumu laukiu kiekvienos treniruotės, – sako jis. – Noriu įrodyti sau ir kitiems, jog nesvarbu, kokia beviltiška situaciją užklumpa, visuomet yra išeitis, kad galima pakilti. Esu labai patenkintas savo fizine forma. Nors ir buvau dingęs dvejus metus atostogų, bet sugrįžau ir nesijaučiu, jog būčiau sustojęs“.
Pala... O kaip gi „lenta“?
„Tai ir maniau, kad to nepamiršite... – nusijuokia J.Mikalčius. – Labai gailiuosi, kad nustojau treniruotis, tiesiog laikui bėgant atsirado kiti prioritetai. Pradėjęs bėgioti pamiršau „lentą“. Ir pagalvojau, kad iš jo daug naudos nebus. Tos treniruotės iš manęs atimdavo visas jėgas, tai yra nepaprastai sunkus pratimas. Tai nutariau nebesikankinti ir daryti tai, kas man padės tapti geresniu regbininku“.
Tačiau J.Mikalčius prisipažino, kad dabar svajoja išmokti groti gitara. „Tėtis vis pamokindavo, tačiau niekada taip ir neišmokau. O visai neseniai per radiją užgrojo kažkokia žinoma daina ir pagalvojau, jog būtų smagu, jei mokėčiau groti, – sakė regbio žaidėjas. – Gaila nepamenu, kokia tai buvo daina, bet tikiuosi, kad iki sezono pabaigos išmoksiu ir galėsiu kartu su tėčiu groti gitara“.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
