S.Maslobojevas: „Baimė yra geras dalykas ir ji visiems labai reikalinga“ VIDEO (330)
Sergejus Maslobojevas | „Stop“ kadras
Geriausias Lietuvos kikboksininkas Sergejus Maslobojevas jau spalio 12-ą dieną Vokietijoje debiutuos stipriausioje pasaulio kikbokso organizacijoje „Glory“.
Nors buvo planuota, kad lietuvis rugsėjo 28-ą dieną dalyvaus „Glory 68“ turnyre Majamyje (JAV) ir ten svorio kategorijoje iki 95 kg kausis su amerikiečiu Johnu Kingu, tačiau nesuspėjus sutvarkyti reikalų dėl vizos, S.Maslobojevo pasirodymas perkeltas į Diuseldorfą, kur „Glory 69“ turnyre jis susikaus su Azerbaidžano atstovu Bahramu Rajabdzadehu.
Prieš savaitę „Sportas.lt“ pasidalino vaizdo įrašu, kuriame buvo užfiksuotos treniruočių akimirkos bei pokalbis su S.Maslobojevu, o dabar pateikiame ir tekstinę šio pokalbio versiją.
Per 45 minutes praleistas su S.Maslobojevu pasikalbėjome apie debiutą „Glory“, pasiruošimus Lietuvoje, finansus, svajones, instinktus, trenerį, muzikos svarbą, meditacijas, kovotojų gyvenimo neužtikrintumą, kovos dieną, pasaulines svorio metimo problemas, valgį, keistus teisėjų sprendimus, psichologiją ir kovos menų naudą paprastam žmogui.
„Užtruko reikalai su viza. Organizatoriai sakė, kad kol nesusitvarkysime su šiuo klausimu, perkelsime tave į turnyrą Diuseldorfe. Automatiškai pasikeitė ir varžovas. Prieš tai buvęs varžovas galbūt buvo parankesnis pirmai kovai „Glory“. Dabartinis varžovas yra 2017 metų WAKO pasaulio sunkiasvorių čempionas, 2018 metų vicečempionas, fiziškai labai tvirtas, neparankus darbui, sprogstamas, ne standartas. Vienas iš tų, kurie man labiausiai nepatinka, bet nėra neįveikiamų“.
– Tai bus abiem debiutas „Glory“ organizacijoje. Tai keičia kažką?
– Norisi pradėti gerai, įspūdingai, užsirekomenduoti savo vardą. Bet čia viskas priklauso nuo to, kaip tą dieną jausiesi, nes norai su galimybėmis ne visada draugauja.
– Įprastai kovoms ruošiatės Lietuvoje. Ar nebuvo minčių išvykti ir išmėginti kažką kito? Galbūt nebuvo galimybių ar noro?
– Mūsų sportas nėra olimpinis ir jis nėra remiamas. Visi linkę labiau remti mūsų numylėtą krepšinį arba olimpines sporto šakas, bet kikboksas 2024 metais jau turėtų startuoti kaip olimpinė sporto šaka. Galimybių kažkur išvažiuoti, keistis patirtimi pas mus nelabai yra. Esu labai patenkintas savo treneriu, jo darbu, pastebėjimais. Mes su juo esame susidirbę, kartu apkeliavę visą pasaulį ir iškėlę Lietuvos vėliavą. Faktas, kad mano svoryje trūksta sparingo partnerių, reikia taikytis su lengvesniais, su kuriais reikia kitaip dirbti. Gerai, kad pas mus į klubą dar ateina skirtingų stilių kovotojai ir galime dirbti įvairiau. Treniruoju save taip, kad galėčiau kuo greičiau prisitaikyti prie naujo stiliaus ir varžovo, bet kad taip, jog mane kažkas pamuštų ir pagainiotų – nėra. To labai trūksta, nes nuvažiuoji į varžybas, o ten – dideli vyrai, kitokie smūgiai ir šiek tiek pasimeti bei pradedi prisibijoti. Psichologiškai tai normalus dalykas, nes nebijo tik tas, kas yra visiškai durnas. Tai yra išgyvenimo instinktas, eina stiprūs smūgiai iš didelio žmogaus ir faktas, kad pradedi nerimauti ir bijoti. Bet taip yra todėl, kad negali pasiruošti čia, nėra su kuo.
– Bet jūs pats galvojate, kad ir pats esate didelis ir stiprus?
– Aš nuo pat karjeros pradžios sakau, kad taip, jie yra stiprūs, galingi, tituluoti, bet aš irgi ne dovana.
– Kalbant apie finansavimą, jeigu esi ne mėgėjų bokso atstovas, kovos menų atstovai nesulaukia jokios paramos ir tai, ką užsidirba per karjerą, tuo ir gyvena senatvėje?
– Kaip ir taip. Kažkada man žadėjo, jog jeigu paimsiu tris medalius, bus premija, kažkoks ordinas, todėl važiavau į Europos, pasaulio, vėl į Europos mėgėjų čempionatus, grįžau su medaliais, bet nieko negavau, išskyrus popieriuką. Nuo 2014 metų baigiau dalyvavimą mėgėjuose, nors šiais metais, iškarto po „Glory“, važiuosime į pasaulio čempionatą ir žiūrėsime, kaip seksis – tiesiog dėl savęs. Yra patirties trūkumas, nes mano paskutinė kova buvo gegužę, nors treniravausi ir ruošiausi stipriai, bet trūksta praktikos, nėra patirties, ji kažkur išgaruoja ir į ringą eini kaip pirmą kartą. Tai nėra gerai. Pas mus Lietuvoje nelabai kur yra važiuoti.
– „Glory“ yra reitinguojama kaip geriausia kikbkokso organizacija. Kažkada turbūt turėjote svajonę ten patekti. Kaip prisimenate tas savo svajones prieš 10 ar 5 metus ir apie ką svajojate dabar?
– Karjeros pradžioje, prieš 14 metų, svajojau bent jau nusifotografuoti su tais kovotojais. Kad būti vienam iš jų – minties nebuvo. Vėliau, po pirmų medalių, norėjau išmokti kažką panašaus. Vėliau norai vis augo ir aš patenkindavau tą savo apetitą. Kažkada nuvažiavome į Europos čempionatą, visi gąsdino, kad ten labai stiprūs. Nors į finalinę kovą neišėjau, nes gavau traumą ir treneris nenorėjo rizikuoti, nes po savaitės buvo profesionalų turnyras, už kuriuos mes gauname pinigus. Kitais metais važiavome į pasaulio čempionatą, ten tapau čempionu, nuvažiavome į Pasaulio taurę – vėl auksas, nuvykome į Europos čempionatą – tapau čempionu ir pripažintas geriausiu Europos kovotoju WAKO čempionu. Pamačiau, kad įmanoma. Po kelių metų mane pakviečia į WAKO PRO, kur kovojau su „Glory“ kovotoju iš Prancūzijos. Jį vėl nugaliu, jo kampas jį nuėmė. Kažkada man KOK dalyvauti... Atsimenu tuos plakatus su Valavičiumi, Morkevičiumi, Skliaudžiu, Sakalausku.. Eik tu sau.. Kad tiesiog kamputyje mano ta nuotraukytė kur būtų... Praėjo keli metai, aš dalyvauju ten, po mano pasirodymo visa žiniasklaida skamba. Kitais metais – per vakarą trys kovos ir trys nokautai bei nugaliu tą patį Sakalauską bei tampu Europos KOK čempionu. Dar keli metai praeina – tampu pasaulio KOK čempionu. Viskas pildosi. Bet aš tikiu, kad pildosi tik viltimi, tikėjimu ir sunkiu darbu. Reikia nepamiršti, kad privalu atiduoti duoklę – gyvenimui, žmonėms, draugams, partneriams, nepažįstamiems. Reikia daryti gerą, nes gėris visada grįžta. Nežinau, ar tai karma, ar ne, bet aš tikiu, kad pasaulyje yra taip, jog viskas grįžta lyg bumerangu.
– Jūsų nuostata žiūrėti į artimesnį tikslą ir nežiūrėti į labai toli?
– Taip. Mano svajonės galbūt yra didelės, bet žiūriu taip, kad tą kažką paliekame ir žiūrime į arčiau bei su tuo bandome susitvarkyti. Yra tikslas ir yra siekis. Kažkada pasiekti reikės tą siekį, bet dabar yra laipteliai su tikslais. Reikia lipti ir pasiekti tai, ką noriu.
– Mačiau jūsų komentarą „facebook“, kad sakėte, jog jūsų svorio kategorijoje iki 95 kg nėra svarbiausia greitis. Kaip kinta, priklausomai nuo svorio kategorijos, tai, kas kovotojui yra svarbiausia?
– Faktas, kad greitis yra viena sudedamųjų dalių. Bet kaip tu panaudoji greitį.. Vieni būna labai greiti, bet mala į gynybą daug smūgių ir nieko iš to neišpeša. Aš manau, kad svarbu tai, kaip tu jauti žmogų, kaip jautiesi ringe, kaip jauti distanciją ir valdai savo kūną. Būna tokie trigeriai – matai smūgį, bet neina pajudėti ir prasileidi. Kartais būna judi ir matai, kad smūgiai eina pro šoną ir net nesupranti. Tai priklauso nuo psichologinio faktoriaus. Kartais su treneriu juokauju, kad įjungsiu „ultra instinktą“, kaip per „Dragon Ball Z“ kovas (juokiasi, – aut. past.). Atiduodi savo kūną į visus, darai instinktyviai. Kai labai stengiesi, dažnai būna taip, kad perdegi – daug pralaukti, prigalvoji. Kol galvoji – kitas žmogus dirba ir neduoda tau susikaupti. Tu gali kaupti, kaupti, bet kol kaupsi tą smūgį, kitas suduos 30 ir tu pralaimėsi tą kovą. Privalai dirbti instinktyviai ir varyti varžovui stresą. Tai yra šaltakraujiškumas.
– Atrodo, kad ringe nėra nė sekundės galvoti, nes viskas vyksta itin greitai.
– Boksininkai negalvoja (juokiasi, – aut. past.). Yra juokaujama, kad boksininkai negalvoja. Bet iš kitos pusės tai yra teisinga, nes turi viską išdirbti salėje taip, kad išėjus kūnas darytų viską pats.
– Kiek ringe daro įtakos treneris. Kiek jūs jį girdite?
– Aš pats pirmose savo kovose negirdėdavau nieko. Išeidavau į kovą ir zvimbdavo ausyse, eidavau kaip į paskutinę savo kovą ir tas žvilgsnis būdavo į niekur. Dabar atsirado ir protas.. Taip pat labai svarbu pasitikėti savo treneriu, jo kompetencija. Žinoti, kad jis nešneka veltui, nes kiti būna pradeda kalbėti iš emocijų, šaukti visokias nesąmones – mušk, daužyk, judėk, daryk – o ką daryti, ką mušti, kodėl mušti, kada mušti? Neaišku. Su Andriu Šipaila mes esame susidirbę. Gal kažkiek nepatinka, kad jis visą raundą tyli, o per pertraukėlę susako viską ir išėjęs antrame arba trečiame raunduose aš pradedu rodyti visai kitokią kovą. Būna, kad pasako – padaryk tą ar aną. Jeigu pabandau ir paeina – darom, ne – žiūrime kažką kitą. Svarbu pasitikėti treneriu taip, kaip aš pasitikiu juo. Aš girdžiu tik jį. Fone girdžiu ir varžovo kampą, sirgalius, bet tikrai girdžiu tik savo trenerį.
– Esame įpratę, kad į kovą visada išeinate su linksma daina. Kiek muzika daro jums įtakos kovai ir apskritai gyvenime?
– Namuose aš mėgstu klausyti atpalaiduojančią muziką, kuri neverčia nei mąstyti, nei galvoti. Šiomis dienomis esu parsivežęs naują akvariumą, tai aš jį tvarkau, valau, perdedu iš seno akvariumo visokius daiktus ir klausau ramią muziką, tai lyg meditacija. Į kovą anksčiau eidavau su rimta lyrika, kai būdavo žodžiai, kurie galbūt įkvepia, yra atsakingi – per daug perkraudavau save ir į kovą išeidavau perdegęs psichologiškai. Susimąstai apie tuos žodžius ir išskrendi kažkur. Pastaruoju metu išeinu su lengva Stasio Povilaičio daina „Švieski man vėl“. Ji visiškai laisva, kelia nuotaiką.
Šiaip tai ta baimė prieš sceną, kovą ar kažką kitą – geras dalykas. Ji yra visiems labai reikalinga. Mes bijome, nenorime jos, bet jeigu jos neturėtume – mūsų pasirodymai būtų apatiški. Tą pačią baimę turėjau, kai dalyvavau kaip vienas iš pranešėjų, kur turėjau per valandą monologu papasakoti istoriją. Kai susitvarkiau su ta baime – gavosi geriausias vakaro pasirodymas, nors po manęs ėjo vadinamieji „vilkai“. Reikia suprasti, kad jeigu bijai – atsitiks kažkas gero. Tai suteikia mums daugiau energijos, reakcijos, jeigu tu kalbi – daugiau tikrų emocijų, parodai daugiau save. Jeigu kalbi be emocijų – tu kalbėtum ir kalbėtum, žmonėms būtų neįdomu ir jie užmigtų. Kai kalbi su emocijomis, tu gali perteikti jas, žmonės klauso ir patys įsijaučia bei laukia kas buvo toliau. Tas pats ir kovoje. Tas adrenalinas, kurį suteikia baimė, tau suteikia daugiau jėgų, aštresnę reakciją, koncentraciją, tik reikia su ta baime mokėti susitvarkyti. Jei įsiklausai į kažkokius dainos žodžius, priimi kaip rimtą ir atsakingą reikalą – psichologiškai perdegi. Pas mane taip ne kartą yra buvę.
– Ne kartą esame matę, kad po pergalių jūs rėkiate ringe. Kodėl tai darote ir kuo tai jums padeda?
– Aš tiesiog džiaugiuosi. Nežinau, ką galvoja mano kaimynai, bet prieš varžybas aš kelias savaites pradedu daryti tokią meditaciją, kurios pabaigoje aš sukaupiu visą emociją ir išrėkiu ją. Kai gyvendavome bute, turbūt visi šokinėdavo ir galvodavo, kad gyvena psichopatai. Dabar gyvename kotedže, tai laisviau – galiu išsirėkti. Dabar balsas irgi prarėktas, nes ryte taip pat dariau.
O po kovos.. Kai anksčiau viską priimdavau labai rimtai, tai nors ir laimėdavau, bet teisėjas pakeldavo mano ranką, o galva būdavo nuleista. Dabar po kiekvienos kovos aš džiaugiuosi, atiduodu tą vieną iš savo duoklių ir sakau ačiū gyvenimui ir visiems aplinkiniams, kurie švenčia su manim tą pergalę.
– Rekomenduotumėte galbūt ir nesportuojantiems žmonėms padaryti tokią meditaciją ir kartas nuo karto išrėkti?
– Apskritai pravartu dirbti su savimi. Saviugda yra labai stiprus dalykas. Kai mes gyvename pasroviui, žiūrime televizorių – toli nenueisime. Kai dirbame su savimi, bandome pažinti save, bandome reguliuoti savo gyvenimą – galvojame, kokie mes norime būti, ką norime daryti, kaip norime jaustis, ką galvoti, kaip spręsti sprendimus.. Tai vienas iš tų ritinių ritualų, kur sukaupi dėkingumą, pajauti energiją ir stengiesi ta energija dalintis su aplinkiniais. Bandai susistatyti savo tikslus – ką pasiekti, kuo nori būti. Tai sukaupi ir iššauki tai su dėkingumu gyvenimui. Viskas, kas atsitinka pas mus gyvenime, tai yra tik tam, kad taptume stipresniais ir pranašesniais, o ne silpnesniais. Mūsų gyvenimas tikrai neskriaudžia, tai yra tiesiog pamokos.
– Dalyvavote pasaulio, Europos WAKO čempionatuose. Buvo kalbų, kad kovosite „Rizin“, vėliau išvažiavote į ONE organizaciją, svarstėte apie grįžimą apie MMA, o dabar kovosite „Glory“. Kovotojo gyvenime nėra daug užtikrintumo? Panašu, kad kartais gali lengvai išprotėti.
– Visiškai. Mane kartais žmonės klausia – su tavimi niekada nepailsėsi, nenuvažiuosi, nepasikviesi. Kada pas jus sezonas baigiasi? Nėra pas mus sezono. Esu šiandien laisvas, galiu gauti elektroninį laišką su pasiūlymu kovoti už dviejų savaičių ir vėl pradėsiu ruoštis. Arba atvirkščiai – galiu negauti, kaip kad dabar beveik pusę metų praleidau be kovų.
– Arba prieš pat pasirodymą atšaukia kovą...
– Būtent. O tu tiek įdėjai dūšios, prakaito.. Tiek į save investavai ir pinigų, laiko, šeima taip pat investavo. Šeimai taip pat nelengva gyventi su sportininku, ypatingai su mano sporto šakos atstovu, kuris ruošiasi taip, kaip aš ruošiuosi, kur atiduoda treniruotėse visa save ir namo grįžta nervų guzas ir juo reikia rūpintis kaip mažu vaiku. O jie taip pat negyvena stebuklingo gyvenimo ir neplaukioja piniguose, jie dirba savo darbus, yra vaikas, tvarko namus, o dar čia aš grįžtu.. Nėra lengva nei sportininkui, nei jo šeimai. Mūsų sporto šaka nėra remiama, visiems yra tabu, visi nori rezultato, paspausti ranką, nusifotografuoti.. O kad kas paklaustų, kaip gali padėti, palengvinti gyvenimą, pasiruošimą.. Niekam neįdomu. Visi nori rezultato.. Davai, „Kuvalda“! Gerai, tegu būna, bent jau taip. Aš džiaugiuosi, kad savo rezultatais patenkinu kažkokį ego, tikslus, bet taip pat jeigu kažkas džiaugiasi – super, jeigu nesidžiaugia – irgi super. Reiškia, kad darai kažką gerai, kažką, ko kiti bijo ir nenori daryti, todėl jie ir pyksta, kad tu pasieki tai. Priimu viską iš gyvenimo.
– Bet kokiame darbe ateina momentas, kai pagalvoji, kad tingi, nebenori. Pas jus ateina tokie momentai, kai nebesinori ir paklausi savęs kodėl tai darau?
– Pas mus sportuoja „chebra“ ir irgi sako tingiu.. Pas mane ne tai, kad tingiu, bet.. Anksčiau dirbau, pastolius stačiau Norvegijoje, visko užteko, ramiai gyveni, atidirbi savo laiką, grįžti namo, atsidarai alučio, žiūri futbolą, krepšinį.. Eilinis žmogus. Bet ar aš jaučiuosi žmogus? Ar jaučiuosi tas pats vyras, auganti asmenybė? Ne. Žmogus, kuris stumia savo laiką ir gyvenimą – taip. Galbūt galėčiau leisti kažkokias atostogas su šeima, nes dabar su savo šeima nebuvau atostogų jau seniai. Kažkas man sako, kad šiais metais galbūt tik kartą atostogų nuvažiuosime.. Bent tiek kad būtų... Nėra taip, kad mes plaukiotume piniguose, bet pas mus yra kiti privalumai. Yra ir gerų žmonių. Sutinki dažnai tokių, kurie patys daug neturi, bet jie pasiruošę su tavimi pasidalinti ir tuo, ką turit. Kiti žmonės pasakoja savo istorijas, kur perka įmones, butus, nuomoja.. Paprašai pagalbos, o jie – būtum praeitą savaitę pasakęs, būčiau... Tokių istorijų girdėjęs labai daug. Iškarto norisi nematyti to žmogaus. Bet yra ir kitokių žmonių, kurie džiaugiasi tavo pergale, nori prisidėti ir nieko už tai neprašo atgal ir jam pačiam bus faina, jeigu galės tau padėti. Ačiū tiems žmonėms – jų nėra daug, bet jie varo į priekį.
– Kaip atrodo jūsų kovos diena?
– Tai dienai bręsti visą mėnesį. Man patinka, kad dabar vėl važiuosime į užsienį ir nebūsime Lietuvoje. Būsime keturias dienas, miegosime viešbutyje. Nors reikės ten pasitreniruoti, nusifotografuoti, pasisverti ir t.t., bet visą kitą laiką tu esi laisvas. Nėra jokių susitikimų, buities reikalų, gali paskaityti knygą, kuriai namuose nėra laiko. Gali susikoncentruoti, pamiegoti.. Tas pats ir kovos dieną: atsikelti, pavalgai, paguli, paskaitai knygą, pasivaikštai, vėliau vėl stengiesi šiek tiek pasnausti, pavalgai ir važiuoji į areną, o ten jau tavęs laukia daug valandų.
– Visame pasaulyje aktuali tema – svorio metimas. Tai lyg traumavimas savęs, nes kovotojai meta labai daug kilogramų. Kiek jums aktuali mityba ir kiek stovite virtuvėje?
– Anksčiau aš pats visada ruošdavausi sau maistą, bet dabar atsirado žmonės, kurie nori padėti ir prisidėti prie mano pasiruošimo – tai „City Rush“. Jie penkias dienas per savaitę veža man maistą, o savaitgaliais aš pats darau „barbeque“. Yra taip – mažini angliavandenius. Per savaitgalį užkrauni organizmą gerais angliavandeniais, o visą savaitę – kuo mažiau angliavandenių, daugiau baltyminis maistas ir daržovės bei daug vandens. Į dieną išgeriu su visais kokteiliais apie 6 litrus vandens. Kovos savaitę, jeigu kovoju šeštadienį, o svėrimai – penktadienį, tai sekmadienį pradedu gerti 8 litrus vandens, vėliau 6, 4, 5, 3, 2 arba 1, o dieną iki svėrimo – nieko negeriu. Tada daug svorio nukrenta, bet tada geri su visais elektrolitais ir pasisavina atgal.
– Kiek jums tenka mesti svorio?
– Nedaug. Bet po „Glory“ reikės per savaitę numesti nemažai kilogramų. KOK dalyvaudavau iki 93 kg svorio kategorijoje, dabar „Glory“ dalyvausiu iki 95 kg, o WAKO mėgėjų čempionate dalyvausiu iki 91 kg svorio kategorijoje. Normaliai aš sveriu apie 97 kg. Su kiekvienais metais man užauga po kilogramą. Anksčiau laikydavosi ties 95, dabar 97-98 kg. Besiruošiant man jau nukrenta daug kilogramų, o paskutinę savaitę, kai mažini krūvius, dėl visa pikto mažinu ir vandenį. Stengiuosi pasidaryti savo tinkamą svorį jau savaitę prieš kovą, kad galėčiau su juo susigyventi, kad jausčiausi gerai. Dabar bus sudėtingiau, nes per savaitę reiks mesti daug kilogramų, o poilsio nebus ir tą svorį laikyti visą savaitę.
– Kaip reikėtų prižiūrėti kovotojus, kad jie nemestų daug svorio, nes yra žinoma, kad kartais jie meta net 15 kg?
– Man tai lygiai tas pats, kas vartoti dopingą. Aišku, kai visi meta, tai kitaip.. Bet jei pavyzdžiui sveri 90 kg, nusimeti iki 70 kg, o kitą dieną jau sveri 80 kg, o kitas toliau sveria 70 kg. Dešimt kilogramų yra didelis skirtumas. Jėga didesnė ir t.t.
– Bet galbūt būni nusilpęs?
– Žiūrint kaip tu meti. Jeigu meti per 2-3 mėnesius po truputį ir lieka keli kilogramai paskutinei savaite, tai išeini gyvas ir stiprus. Bet jeigu iš niekur nebekrenta svoris ir naudoja saunas, specialias aprangas, kur nekvėpuoja oda.. Su savo ūgiu galėčiau mesti iki 86 kilogramų. Kažkada reikėjo kovoti dėl vieno Europos diržo iki 88 kilogramų, tai aš numečiau iki 87,5 kg, bet buvau visiškai išdžiūvęs. Bet tada jaučiausi visai neblogai, nes stengiausi tai daryti protingai ir be fanatizmo. Daug daržovių, ne per daug mėsos, daug žuvies, sužaidžiau su vandeniu ir nusimečiau tą svorį. Bet tada mano norma sverti buvo iki 94 kg, tai čia tik 7 kilogramai. O kur po 15 meta.. Ir jie meta ne tie, kurie yra mano svorio kategorijoje, o kur sveria galbūt 80 ir meta iki 65 kg...
– Jūsų sporte daug nulemia teisėjai, jeigu nepasieki nokauto. Yra nemažai atvejų, kai kovą teisėjai mato visiškai skirtingai.
– Europos čempionato finalas. Aš kovoju su Čekijos kovotoju, kaunamės Ispanijoje. Nežinau iš kokių šalių yra teisėjai, bet pas vieną teisėją laimėjau 7-8 taškais, pas kitą – 3, o pas kitą aš pralaimėjau 7 taškais. Tai yra 14 taškų skirtumas tarp teisėjų – kur logika?
– Tai kvalifikacijos trūkumas ar vidinės srovės?
– Galbūt ir srovės.. Nuvažiavau į Rusiją, Maskvą. Penkis raundus atsiboksavome, 2-1 laimėjo varžovas. Visi arenoje pradėjo švilpti savo kovotojui.
– Sirgaliai nori matyti teisybę ir jiems nereikia matyti netikrų čempionų..
– Taip, bet tai yra.. Kartais lemia tokie dalykai, todėl geriausia užbaigti kovą anksčiau laiko. Čia sunku pasakyti, kodėl taip yra. Kažkas nori palaikyti savo bičiulį, gal draugo mokinį.. 1988 metais olimpiadoje Roy Jones jaunesnysis į vienus vartus kovojo prieš korėjietį, o tada žaidynės vyko Korėjoje. Buvo toli net iki lygiųjų, korėjietis nieko negalėjo padaryti, bet ranką pakėlė būtent jo. Ir nieko, medalis ant jo kaklo.
– Bet teisėjams nieko nebūna?
– Na, galbūt diskvalifikuoja iš tų varžybų, bet sekantį čempionatą jie vėl atvažiuoja. Nuo kovotojų tai nepriklauso.
– Kaip tai veikia psichologiškai? Jūsų paskutinis pralaimėjimas buvo Čekijoje prieš Ondrejų Hutniką. Kaip susigyvenate su tuo kitą dieną?
– Aš kaltinau save, nes galėjau geriau. Visos titulinės kovos būna penkių raundų arba bent trys su papildomais raundais. Ten buvo kontraktas, kad tik trys raundai ir be jokių papildomų. Buvo faktas, kad jiems reikia ištempti laiką ir jis laimės diržą. Čia viskas buvo padaryta taip, kad jis laimėtų tą diržą. Reiškia, kad aš nerizikavau ir per mažai presavau. Tada buvo vasara, neturėjau jokio pasiruošimo, treneris buvo išvykęs į užsienį, salėje nieko nebuvo. Skridau pas trenerį, ant viešbučio stogo kartu sportavome dviese. Poroje nėra su kuo pastovėti, žmogaus nebejauti, o O.Hutnikas nėra naujokas, jis turi didelę patirtį. Kaip buvo, taip..
– Koks jums maloniausias apdovanojimas, kurį prisimenate dažniau nei kitus?
– Neprisimenu. Tai yra vakarykštė diena. Jeigu šiandien gaučiau apdovanojimą, šiandien apie jį galvočiau, bet rytoj galvočiau apie naują. Visą laiką į tokius klausimus sakau, kad jie dar ateis. Aš dar čia ir jie dar ateis.
– 2013 metais padėjote ruoštis garsiam boksininkui S.Kovaliovui kovoti dėl pirmojo diržo. Taip pat minėjote, kad turėjote pasiūlymą vykti į JAV, bet dėl problemų su viza negalėjote. Kiek dabar pas jus yra likę bokso?
– Boksas man yra net artimesnis. Bokso pas mane yra daug daugiau. Man visada patikdavo daugiau rankos. Dabar kikboksas yra toks, kad su kojomis neleidi ruošti atakų, bet pagrindinės tavo atakos yra su rankomis. Yra tokių kikboksininkų, kurie dirba tik kojomis, bet europietiškas kikboksas yra panašesnis į boksą. Aš stengiuosi vystyti labiau savo rankų techniką.
– Gajus mitas, kad kovos menai yra tik galvų daužymas. Bet iš esmės, treniruotėse tokių smūgių išvengiama. Jums pačiam, kai buvote jaunesnis, daktarai buvo uždraudę sportuoti. Kiek kovos menai padeda paprastam žmogui sveikatos prasme?
– Aš sportavau sunkiąją atletiką, bet man uždraudė sportuoti. Dar kelis metus tuo užsiėmiau, bet tada perėjau į kikboksą ir tada sakė, kad širdis kaip pas jautį.
Kovos menai yra reikalingi kiekvienam žmogui. Kiekvienas iš mūsų yra gimęs medžiotoju ar kariu – taip būdavo kažkuriais laikais, bet dabar tai galima išreikšti kitose srityse. Kovos menai – padeda ugdyti asmenybę. Per dieną sukaupiame ir agresijos ir negatyvo, kurį galima išlieti čia. Mes galime ją išlieti ne bukai mušant, o mokinant savo kūną judėti ir jį treniruojant. Ateina 30-ies metų žmonės, kurie nesugeba pasukti nugaros ar pražingsniuoti taip, kaip jam yra sakoma. Jie nepažįsta savo kūno ir jo nevaldo. Kovos menai padeda pažinti savo kūną, o vėliau jį valdyti. Tai yra šalto proto valdymas, mąstymas stresinėse situacijose. Kai vyksta kova ar sparingai – yra stresas, bet tuo metu tu daug mąstai, reaguoji į situacijas, priimi sprendimus. Kovos menus galima panaudoti paprastame gyvenime ir aš nekalbu apie kumščius, o būtent kalbu apie treniravimąsi. Kovos menų dėka aš noriu tobulėti kaip asmenybė, augti kaip žmogus, pradėjau domėtis saviugda. Aš ir tiems, kurie pas mus sportuoja rekomenduoju pradėti domėtis saviugda ir lavinti ne tik kūną, bet ir protą.
– Kiek paprastam žmogui, atėjusiam į treniruotę, kovos menai padeda svorio metimui, nugaros skausmams ir panašiai?
– Labai. Pas mane ateina daug žmonių, kurie numeta daug kilogramų ir pagerina sveikatą. Anksčiau „Svaras“ negalėdavo greitai paeiti, o dabar krosus bėgioja, koją ir nugarą susitvarkė. Viskas savo svoriu. Aš nevaikštau į treniruoklių salę, bet yra ir pečiai ir presas. Reikia tik noro sportuoti ir parodyti iniciatyvą. Pas ką ateiti jūs patys žinote (šypsosi, – aut. past.).
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
