Penkiakovininkė G.Venčkauskaitė-Juškienė: apie ašaras, vidinę ramybę ir svajonių atostogas (1)
Gintarė Venčkauskaitė-Juškienė l Manto Stankevičiaus nuotr.
„Plaukiau ir verkiau, ašarų baseine buvo nemažai – prisipažino šiuolaikinės penkiakovės atstovė Gintarė Venčkauskaitė-Juškienė, kalbėdama apie pasirengimą šiuo metu Vengrijoje vykstančiam pasaulio čempionatui. – Po Europos pirmenybių negalėjau plaukti. Kiek bandydavau, vis atrodydavo, kad grybšniai neteisingi, norėdavau tiesiog išlipti iš baseino. Sunku buvo prisiversti eiti į treniruotes“.
Pasak sportininkės, Europos čempionatas, kuriame ji užėmė devintą vietą ir iškovojo olimpinį kelialapį, buvo labai sunkus. „Jis mane paveikė psichologiškai, – kalbėjo G.Venčkauskaitė-Juškienė. – Bet prabėgo savaitė, pasikankinau ir išvažiavome į stovyklą. Joje, manau, sugebėjau atsigauti“.
26-erių G.Venčkauskaitė-Juškienė po Europos čempionato už plaukimą drąsiai sau rašė dvejetą. „Tačiau stovyklos pabaigoje jaučiausi stipriam aštuonetui“, – nusišypsojo penkiakovininkė.
Trečiadienį pasaulio čempionato moterų atrankos varžybų barjerą įveikė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė ir G. Venčkaukaitė-Juškienė. Atrankos A grupėje pasaulio taurės laimėtojos bei Europos čempionės titulus šiais metais jau iškovojusi L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė užėmė trečia vietą, G.Venčkauskaitė-Juškienė buvo šešta. Pasaulio čempionato prizininkės paaiškės penktadienį.
„Pasidaviau emocijoms fechtavimo rungtyje... – po atrankos etapo sakė G.Venčkauskaitė-Juškienė. – Supykau ant savęs pralaimėjusi varžovei, kuriai tikrai neturėjau pralaimėti. Supykau, perdegiau, pradėjo kauptis pyktis, kuris man tikrai nepadėjo“.
- Gintare, ko tikiesi iš pasaulio čempionato finalo?
- Ramybės. Kai važiuoju į varžybas rezultato – perdegu, kai važiuoju taisyti techninių klaidų – vėl perdegu, važiuoju, atrodo, ramiai nusiteikusi – perdegu. Noriu rasti vidinę ramybę, kad žinočiau, ko man pačiai trūksta, ko man reikia, kad būčiau geresnė. Šie metai nebuvo lengvi – pakeičiau trenerį, su kuriuo pradėjome ieškoti tikrosios manęs. Su treneriu Pauliumi Aleksandravičiumi stengiamės analizuoti, kada man geriau sekasi, kiek viskas priklauso nuo nuotaikos. Bandau suprasti, ar geresnį rezultatą galiu pasiekti būdama gerai nusiteikusi, ar kiek pyktelėjusi. Po truputį pradedu suprasti, ko man reikia, kokia turiu būti.
- Pikta... Kaip atrodo pikta Gintarė Venčkauskaitė-Juškienė?
- Tai ta stadija, kai esu labai susikaupusi, atrodo, kad prie manęs geriau niekam nesiartinti, žmonės mane bijo net šnekinti. Yra sportininkių, kurioms reikia tokio vidinio sportinio susikaupimo. O man su juo nesigauna susidraugauti. Tokiais atvejais dažniausiai perdegu. Jeigu ateinu į startą susikaupusi, bet galiu kokį vieną kitą juokelį „numesti“, reiškiasi, viskas yra gerai. Tai dabar ir stengiuosi surasti tinkamą nuotaikos prieš startą balansą.
- Šiais metais visi skaičiuoja kelialapius į Tokijo olimpines žaidynes. Europos čempionate iškovojai kelialapį Lietuvai. Ar esi ramesnė dėl vietos olimpinėse žaidynėse?
- Taip, suprantu, kad nori man priminti, kad tai yra šalies kvota. Situacija dabar yra tokia, kad Laura (Asadauskaitė-Zadneprovskienė, – aut. past.) 100 proc. važiuos į žaidynes. Jai durys yra atviros. Buvo nuspręsta, jeigu aš arba Ieva (Serapinaitė, – aut. past.) iškovojame kvotą, kas ir nutiko Europos čempionate, durys į olimpines žaidynes 100 proc. neatsiveria tą kvotą iškovojusiai sportininkei. Negaliu dabar atsipalaiduoti ir šaukti, kad tikrai važiuosiu į Tokijo olimpines žaidynes. Kitais metais bus atsižvelgiama į sportininkų reitingą. Jeigu Ieva reitinge bus aukščiau už mane ir bus iškovojusi kelialapį pagal reitingą, važiuos ji. Bet jeigu ji neatsirinks pagal reitingą ir jame nebus aukščiau, atsivers durys man.
- Tai čia ramybės nėra.
- Kitais metais bus tikrai daug ramiau: nereikės taip intensyviai skaičiuoti reitingo taškų. Pagal reitingą kelialapius į olimpines žaidynes gaus tik šešios stipriausios sportininkės. Pasižiūrėkime į dabartinę situaciją ir pamatysime, kad vienos pajėgiausių merginų dar neturi kelialapio. Tikėtina, kad pagal reitingą kelialapiai atiteks būtent joms.
- Labai daug matematikos!
- Aš anksčiau neskaičiuodavau, tačiau treneris Paulius mane išmokino, kad reikia skaičiuoti, strateguoti. Anksčiau tuo neapsikraudavau, o dabar žinau sistemą, bet palieku šiuos reikalus treneriui, kuris man pasako, kiek reikia taškų, kurią vietą turime užimti.
- Šiais metais sugebėjai nustebinti savo bėgimo tempu. Europos čempionate prieš bėgimo ir šaudymo rungtį buvai 21-a, finišavai devinta, Pasaulio taurės finale iš aštuonioliktos pozicijos pakilai į ketvirtą!
- Europos čempionate nebuvo viskas labai gerai. Priminsiu, kad mes bėgame 4 ratus po 800 metrų. Pirmuosius du ratus pasitaupiau, o 800 metrų – pavojinga rungtis, lengvojoje atletikoje tai yra viena sunkiausių distancijų, jeigu pradėsi lėkti it akis išdegęs, finišo gali ir nesulaukti arba jis bus labai prastas. Europos čempionate mano klaida buvo, kad pirmuosiuose ratuose buvau per daug atsargi. Be to, buvo klaidų ir šaudyme. Įvairiausių tų bėgimų būna. Iki šiol pamenu pernai metų pasaulio čempionatą Meksikoje, kur suveikė aukštikalnių faktorius. Tiesiogine to žodžio prasme aš ten jau nieko nemačiau – nei, kur šauti, nei kur pasisukti. Atbėgau prie šaudymo stendo ir net negalėjau fiziškai iškelti ginklo. Būna visko...
- Kalbame apie rimtus dalykus, bet žinau, kad jau lauki atostogų.
- Pakalbėkime, labai jų laukiu (juokiasi)!
- Jau turi planą?
- Ne, viskas bus ekspromtu. Dukrytė pradėjo eiti į darželį, todėl negalėjom labai daug visko priplanuoti.
- Kiek truks atostogos?
- Dvi arba tris savaites.
- Jos labai greitai pralėks.
- Kaip ir vasara, kurios mes, sportininkai, praktiškai nematome. Vieną dieną paskaičiavau, kiek laiko šiais metais manęs nebuvo namuose – 112 dienų. Ilgi, permainingi metai.
- O kaip atrodo tavo svajonių atostogos?
- Turiu dvejas. Svajoju nuvykti į Kroatiją su automobiliu ir nameliu ant ratų. Porai savaičių tikrai norėčiau. O kita medalio pusė būtų gulėti prie jūros ir dvi savaites nieko neveikti. Bet šis variantas yra labai slidus. Kažin, ar sugebėtume su šeima taip išgulėti nieko neveikdami dvi savaites.
- Tai teks vykti į Kroatiją?
- Rugsėjį – per šalta. Lauksime kitos progos. Gal po olimpinių žaidynių.
- O pameni Londono olimpines žaidynes? Tuomet tau tebuvo devyniolika?
- Gal labiau pamenu pasirengimo stovyklas prieš žaidynes. Jose nuolat verkdavau. Skambindavau mamai ir prašydavau, kad mane pasiimtų. Buvo sunku. Juk buvau vaikas, įmestas į profesionalaus sportininko gyvenimą. Verdi tame pačiame katile su čempionais ir nesupranti, ko iš tavęs tikisi. Apie tai juk ir kalbėjo Rūta Meilutytė, kuri tai išgyveno labai jauna. Galbūt, per jauna. Puikiai suprantu, kad to paragavęs per anksti, gali nebeištempti. Labai džiaugiuosi, kad pati taip ilgai išgyvenau, nes tikrai buvo pora kartų, kai norėjau dėti tašką ir viskas. O dabar aš nežinau, kada tas „viskas“ nutiks. Visiems sakau, kad sportuosiu, kol sveikata leis. Penkiakovė yra mano mylimas darbas, todėl esu nusiteikusi jį dirbti, kol galėsiu. Niekada iš manęs neišgirsite „Galiu, bet nebenoriu“.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
