Tailando ringą sudrebinęs S.Gaižauskas: „Visiems įrodžiau, kad dar anksti mane siųsti į pensiją“ VIDEO (1)
Sigitas Gaižauskas | asmeninio archyvo nuotr.
„Darbą susirask, pasižiūrėk, kiek tau metų, – nuolat Lietuvoje girdi į Muay Thai liūną Tailande įklimpęs 34-erių kovotojas Sigitas Gaižauskas. – Ypač intensyviai mane į pensiją varė po paskutinio patirto nokauto. Visi tik ir rėkė, kad jau negaliu kovoti. O aš juk žemaitis – viską turiu daryti priešingai“.
Kovotojo galvoje tesisuko viena mintis: „Kalbėkite, kalbėkite, dar pamatysite, ką aš galiu!“
Ir rugsėjo 1 dieną S.Gaižauskas grįžo su trenksmu: „Max Muay Thai“ turnyro ringe jau pirmajame raunde jis nokautavo savo patyrusį varžovą iš Tailando.
„Dar anksti mane varyti į pensiją, – nusijuokė S.Gaižauskas, kalbėdamas su sportas.lt. – Aš pats nuspręsiu, kada man bus gana. Manęs nuolat klausia apie karjeros pabaigą, bet aš jiems tiesiog atsakau, kad gyvenu gyvenimą tokį, kokį noriu gyventi. Viską mesti ir susirasti darbą aš galiu ir šiandien, bet pasiekti tokį aukštą lygį kovos ringe per metus ar du nesugebės niekas. Čia reikia eilės metų sunkaus ir tikslingo darbo“.
- Prisipažink, Sigitai, ar šįkart tikėjaisi kovą baigti nokautu?
- Niekada nesistengiu specialiai nokautuoti. Žinau, kai labai nori nokauto, nieko nesigauna: atiduodi visas jėgas, o kova gaunasi negraži. Nokautas gaunasi savaime – bam, pataikei, varžovas nukrito, supranti, kad nokautas ir tuomet ateina džiaugsmas. Aš visada ruošiuosi sunkiai kovai, visiems raundams, nes turiu skaičiuoti, kad jėgų pakaktų paskutiniajam, kai varžovas jau nebeturės jėgų, o aš dar galėčiau „lipti“. Nokautas pirmame raunde? Viskas atrodo taip greitai. Įsivaizduok, išlipi iš ringo ir nesi išvargęs, jautiesi kupinas jėgų, energijos. Tai labai geras jausmas.
- Ką apie varžovą žinojai prieš kovą?
- Mėnesį ruošiausi revanšinei kovai su kovotoju, kurį kartą jau esu nokautavęs. Tačiau iki kovos likus savaitei vadybininkas paskambino ir pasakė, kad mano varžovas kovoti negalės. Priešininkas buvo pakeistas. Per savaitę neturėjau laiko gilintis, su kuo ten susitikti ringe. Tiesiog pasidomėjau, kaip varžovas dirba ringe. Man tiesiai šviesiai pasakė, kad varžovas mėgsta atakuoti alkūnėmis, keliais, nuolat veliasi į artimą kovą. Jis už mane aukštesnis, todėl jam yra patogu atakuoti keliais. Suprantu, kad jo planas buvo paprastas: aš mažiukas, kuriam reikia mažinti distanciją, žengiu artyn, o jis pasitinka keliu. Tokiais atvejais man yra sunkiau. Žinojau, kad bus tokia kova, bet nelabai pergyvenau. Viskam esu pasiruošęs.
- Kada nors pergyveni?
- Prieš šią kovą tikrai buvo jaudulio, nes prieš tai buvusi kova baigėsi mano sunkiu nokautu... Galva buvo pramušta. Juk ir pats nežinojau, kas gali nutikti, jei dar kartą gausiu stiprų smūgį į galvą. Bijojau, kad galiu atsijungti. Nebuvau už save garantuotas. Bet ramybė mane aplankė prieš pat žengiant į ringą. Matyt, taip veikia patirtis. Mažiau baimės, daugiau to mažo, mielo jauduliuko. Dabar visuomet jaučiu didesnę atsakomybę prieš žiūrovus, žmones, šeimą, kuri mane palaiko. Nesinori jiems padaryti gėdos, nesinori ringe padaryti kokios nors nesąmonės. Ringe reikia atrodyti stipriai. Viskas labai paprasta – kovotojas turi būti kovotojas, stiprus ir griežtas. Tailande visi myli kovotojus, kurie eina į priekį, kurie stiprūs, kuriems prakertą galvą, bet jie kruvini tęsia kovą ir ieško galimybių laimėti. Tokiu stengiuosi būti ir aš: neatsitraukti, kovoti iki paskutinės sekundės. Čia yra svarbu patikti žmonėms. Dėl jų mes ir kovojame.
- Kaip Tailandas priima kovotojus iš kitų valstybių?
- Tailande kovotojai yra labai vertinami. Juos čia myli. Ne vieną kartą mane kelyje yra sustabdžiusi policija. Pakanka pasakyti, kad esu kovotojas ir jie puola spausti ranką, klausia, kur kovoju. Pasakau, kas esu, o jie pradeda džiaugtis mano pasiekimais, atsiprašo, kad sustabdė. Labai daug kartų taip yra buvę. Jie tikrai vertina kovotojus. Tačiau savo vardą čia teko ilgai „auginti“. Tik atvažiavęs į Tailandą nuolat kovojau, nesirinkau varžovų, man buvo svarbu, kuo dažniau lipti į ringą. Laimėjau kovas, manimi pradėjo domėtis. Reikėjo daug sužinoti, patirti, daug rimtų priešininkų įveikti. Dabar prieš kovą prie manęs ateina žmonės, kurie stato pinigus, ir klausinėja, kaip jaučiuosi, ar viskas gerai su sveikata, klausia, ar laimėsiu. Žmonės spaudžia ranką ir pasako, kad savo pinigus statys už mane. Tai leidžia jaustis svarbesniam. Tai leidžia suprasti, kad esi žinomas, kad tave žmones atpažįsta ir gerbia. Užsieniečiai čia yra mylimi, nes tailandiečiai supranta, jog kovotojai dėl galimybės čia kautis yra kažkur toli palikę savo šeimas, gyvenimus.
- Pameni pirmuosius kartus, kai vykai į Tailandą?
- Jie buvo baisūs. Juk nežinodavau, ką valgyti, kur sportuoti, kaip sportuoti. Pamenu, kad didžiausią šoką patyriau, kai pirmą kartą nuėjau į treniruotę. Lietuvoje esame įpratę, kad treniruotės trunka po pusantros ar dvi valandas: ateini ryte, ateini vakare ir keliauji namo. O Tailande tokio dalyko nėra. Treniruotė čia trunka šešias valandas. Jos metu tave nuolat gręžia. Čia nėra termino „treniruotė baigėsi“. Ji baigsis tuomet, kai treneris pamatys, kad tu jau „miršti“ ir nepajėgi nieko padaryti. Anksčiau dar bandydavau saugoti jėgas, bet vėliau supratau, kad tai nepadės – anksčiau ar vėliau jėgos išseks. Vėliau įgijau patirties kovose, žinojau, ko man reikia, ko trūksta. Todėl treniruotėse pradėjau dirbti tikslingai. Bet visuomet reikia palaikyti žvėrišką ištvermę. Tailandiečiai kovoja nuo mažumės, jų kūnas yra prisitaikęs, o mums, europiečiams, reikia šiek tiek daugiau vargo, kad pasiektume panašią sportinę formą.
- Pirmą kartą į Tailandą išvažiavai prieš daugiau negu penkis metus...
- Ir ilgiausiai trukusios „atostogos“ Lietuvoje buvo tuomet, kai kovos metu man sulaužė žandikaulį. Tuomet Lietuvoje išbuvau beveik metus. O šiaip pertraukos nebūna ilgos – du mėnesiai Lietuvoje ir aš vėl Tailande. Per tuos metus supratau, kad čia neužtenka tik kovoti. Privalai suprasti jų gyvenimo būdą, jų pagarbą vyresniems žmonėms. Tailande labai svarbi yra pagarba kitam žmogui. Ypač vyresniam. Ir tai turi suprasti ir gerbti. Jeigu nori pažinti Tailandą ir jo taisykles, privalai pažinti jo kultūrą. Jeigu tik atvažiuosi dukart per metus pakovoti, žinoma, to nepajausi ir tau to nereikės – išlipsi linksmas į ringą, pakovosi ir viskas tuo baigsis. Bet visiškai viskas yra kitaip, kai pradedi virti jų gyvenime, kai gerbi jų įsitikinimus, režimą, religiją. Kitaip čia gyventi bus sunku. Negali būti balta varna ir bandyti įrodinėti savo tiesų. Bet nepagalvokite, kad tailandiečiai užsidarę ir pikti. Tai yra labai draugiški žmonės, kurie visuomet stengiasi padėti.
- Sigitai, Tailande patyrei nemažai traumų, sunkių nokautų. Kas verčia sugrįžti?
- Pagrindinis dalykas, kodėl grįžtu, yra rimtos Muay Thai kovos. Jaučiuosi esantis ten, kur turiu būti. Čia mane vertina už tai, ką darau. O Lietuvoje... Ten mažai kovų. Kovoti kartą ar du per metus? Suprantu, jeigu kovos tėra tavo laisvalaikis, hobis. Tuomet viskas gerai, bet aš noriu būti profesionalas. Tailande jaučiuosi juo esantis. Kovoju, uždirbu pinigus, kad galėčiau pavalgyti, susimokėti mokesčius. Negaliu sėdėti namuose ir moti ranka „Ai, šiandien nekovosiu“. Tokio dalyko negali būti. Kovosiu, nes turiu tai daryti, nes turiu gyventi. Ir šis Muay Thai liūnas mane sugebėjo įtraukti. Stiprus pasirengimas, sunkios kovos, žmonės, kurie manimi tiki. Atrodo, kad be to jau nebegaliu. Priminsi man apie kovą, kai mane nokautavo? O aš pasakysiu, kad tokie dalykai yra reikalingi. Ar žinai, kodėl? Nes jau pats jaučiau, kad po kiekvienos laimėtos kovos nosis po truputį kyla. Atsirasdavo mintys „O, laimėjau! Gal galiu kiek mažiau pasitreniruoti? Vis vien laimėsiu!“. Tokiais atvejais atitrūksti nuo realybės. O kai gauni gerą „blyną“, atsisėdi ir galvoji, ką daryti toliau, spėlioji, ar galėsi dar kovoti. Po nesėkmių žmogus visuomet susiima, pradeda save saugoti. O saugiklius, manau, kiekvienam verta kartais patikrinti. Sukrėtimai priverčia nusileisti ant žemės, tai padeda prisiminti, kad esi eilinis žmogus.
- Užsiminei apie pinigus?
- Gyventi įmanoma (juokiasi). Daugiausiai pinigų „suvalgo“ viza ir visi kiti biurokratiniai dalykai. Bet jeigu neturėčiau rėmėjų, būtų žiauriai sunku. Aš galiu pragyventi iš pinigų, kuriuos man moka už kovas, bet, neduok Dieve, aš gausiu traumą ir mėnesį negalėsiu kovoti. Neturėsiu pinigų, negalėsiu susimokėti mokesčių, neturėsiu už ką nusipirkti maisto. Trauma? Nepamirškime, kad vizitai pas daktarus taip pat kainuoja papildomai. Esu dėkingas rėmėjams, kurie man leidžia turėti „bagažą“, kurių dėka aš galiu būti Tailande. Nepamirškime, kad čia yra labai daug kovotojų iš viso pasaulio. Konkurencija yra labai didelė. Savo sąlygų čia nepadiktuosi – kiek pasakė, kad mokės, už tiek ir kovosi. Čia nebūna „Jei neduosi tiek ir tiek pinigų, nekovosiu“. Gali paklausti, ar gali mokėti daugiau, bet diktuoti savo sąlygų negali, nes eilėje už tavęs dar krūva gerų kovotojų, kurie tik ir laukia savo galimybės pasirodyti.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
