I.Zarankaitė – uteniškė, svajojanti apie olimpines žaidynes fotogalerija
Ieva Zarankaitė | Modesto Gailiūno nuotr.
„Planas pavyko!“, - po iškovoto bronzos medalio sušuko disko metikė Ieva Zarankaitė, kai jos žurnalistai stadione paprašė pakomentuoti savo pasirodymą.
Šie du žodžiai atrodo pasako tiek mažai, bet tik pati Ieva žinojo, kad jie reiškė viską. Uteniškė dar besimokydama mokykloje prieš prasidedant mokslo metams susirašydavo savo metų didžiausius tikslus. Šis įprotis ją lydi ir iki šių dienų. Prieš sunkiausią savo gyvenime sezono pradžią Ieva turėjo aiškų planą: pabaigti magistro studijas Florida State universitete, mesti diską virš 60 metrų ir Neapolio universiadoje patekti tarp 8 stipriausiųjų. Iš to plano liko neįgyvendintas vienintelis tikslas, bet apie jį vėliau.
Po iškovoto medalio Ieva buvo nusprendusi išsimiegoti ir sąmoningai neėmė savo telefono į rankas, nors puikiai žinojo, jog jis kaista nuo sveikinimų. Visgi užmigti tą naktį negalėjusi lengvaatletė įjungė telefoną ir atrašė visiems ją pasveikinusiems, o savo facebook paskyroje pasidalino Paulo Coelho mintimis, kad jei kažko labai stipriai užsimanai, visa visata prie to prisideda.
Ieva prieš varžybas buvo realistė. Matė, kad jos konkurentės savo asmeniniais rezultatais stipriai lenkia ją, bet ir puikiai žinojo, kad jei ateis sėkmė, jai reikia būti pasiruošus. Gal todėl, prieš varžybas ji nuvyko į stadioną, apžiūrėjo sektorių, kai jos konkurentės nesivargino to padaryti. Pasirodo, sektorius buvo daug slidesnis, nei treniruočių aikštelėje. Čia Ieva pasijuto turinti pranašumų, nes jos metimas lėtesnis ir tai labiau tinka slidžiam sektoriuje. Kvalifikacijos dieną jos sprendimas, apsilankyti sektoriuje dieną prieš, atsipirko su kaupu. Geriau sezono metu atrodžiusios konkurentės mėtė prasčiau, arba išvis nesugebėjo atlikti nė vieno įskaitinio metimo. Patekimas į finalą nuėmė visą įtampą po sunkiausio periodo Ievos gyvenime.
„Amerikoje man buvo paskutiniai metai, pabaigiau magistro studijas, - prisimindama pasiruošimą svarbiausiam šio sezono startui pasakojo Ieva. – Maža to, kad mokiausi ir sportavau, dar dirbau trenerio asistente, kad galėčiau susimokėti už studijas. Krūvis buvo išties žiaurus, nes aš negaliu bet kaip. Buvau pavyzdinga mokinė, baigiau mokslus su pagyrimu. Be to, reikėjo sportininkus suregistruoti į varžybas, juos ten nuvežti, būti su jais. Kažkiek per tą laikotarpį kentėjo pačios pasiruošimas. Tačiau tas laikotarpis praėjo, grįžau į Lietuvą, pas mamą ir kai jau nereikėjo mokytis, galėjau atsidėti sportui. Pradėjau treniruotis du kartus per dieną, kad pasiekčiau likusius du planus užrašytus ant lapuko ir priklijuotus prie stalo, kad kasdien juos matyčiau."
Ievos mama, Vita Zarankienė, taip pat buvusi disko metikė. Savo vyriausią dukterį su disku supažindino kai jai buvo 12 metų. Tuo metu Ieva buvo sėkminga plaukikė, spėjusi tapti ir Lietuvos čempione ir net turinti sporto meistro pažymėjimą. Bet užteko, kad mama ją nuvežtų į varžybas Rokiškyje, kur jaunoji sportininkė, užėmė antrą vietą iš dviejų dalyvių, ir gauti medalį, kad diskas taptų jos gyvenimo dalimi. Taip Ieva rudenį ir žiemą plaukdavo, o pavasarį ir vasarą, kai leisdavo oro sąlygos, mėtydavo diską.
Ieva pripažįsta, kad sportuojant dvi sporto šakas, lėmė tai, kad ji vis likdavo netoli savo tikslų, bet reikšmingų pergalių iškovoti nepavyko. Pasaulio jaunių čempionate liko 13-ta, kai į finalą patenka 12 sportininkių. Ir tai vis kartojosi. Tai 9-ta iki aštuntuko, tai 4-ta iki trejetuko.
Nepaisant studijų Amerikoje, kur sportininkė klausė patarimų iš olimpiečių, Ieva prieš finalą išklausė ir ant lapuko susirašė būtent mamos pamokymus.
„Susirašiau mamos patarimus ant lapuko. Nusiraminti, greitai kojomis bėgti, kad ateiti užsisukus, kad kilti nuo kojos. Visa tai skaičiau prieš startą kaip bibliją. Tai man padeda. Nes kartais iš per didelio noro pradedu spirgėti ir tada kenčia technika.“
Sektoriuje atrodžiusi rami ir susikaupusi, Ieva bet kada gali užsidegti kaip degtukas. O ypač jei kažkas bando trukdyti vykdyti jos kruopščiai sudėliotą planą. Vykdama į finalą Ieva net sustabdė į stadioną važiuojantį autobusą, supratusi, kad jo vairuotojas sugalvojo pirmiausiai nuvažiuoti į treniruočių aikštelę, o tik paskui į stadioną. Varžybos vyko vėlai vakare ir visi esantys autobuse, išskyrus vairuotoją, suprato, kad į apšilimo aikštelę važiuoti nėra jokio reikalo. Kiti sportininkai jau susitaikę, kad su italais (universiada vyksta Neapolyje, Italija) neverta ginčytis ir bus taip kaip jie sugalvojo, ramiai sėdėjo autobuse. Bet tik ne Ieva, ji vėluoti į savo gyvenimo startą nebuvo linkusi. Sugebėjo įtikinti vairuotoją pasukti tiesiai į pagrindinį San Paolo stadioną ir atvyko į jį tada, kada ir buvo suplanavusi.
Naktį po finalo negalėdama užmigti, savo telefone disko metikė rado ilgą ir gražų sveikinimą iš savo trenerio Dorian‘o Scott‘o. Kaip Ieva sako, jis mane išmokė nusiraminti ir suvokti kas yra disko metimas.
„Jis mane vadindavo kolibriu. Tuo mažu paukšteliu, kuris labai stipriai ir dažnai plazdena sparnais. Tokia sektoriuje būdavau ir aš. Užsidegu ir lekiu mest. Ir sudegu. Jis išmokė, kad reikia nusiramint, kad disko metimas yra lengvas užsiėmimas. Ir svarbiausia prieš metant nenorėti mesti toli, reikia norėti mesti techniškai tvarkingai.“
Finale Ievai puikiai pavyko pirmas metimas. Diską ji numetė virš 55 metrų ir tai leido atsipalaiduoti, nes užfiksuotas sėkmingas pakankamai geras rezultatas.
„Kai patekau į finalinį etapą, norėjau priartėti prie lyderių – italės ir vokietės. Puikiai pavyko penktas metimas. Gaila, kad paskutiniu metimu nepavyko dar pagerinti rezultato. Labai bijojau, kad konkurentės paskutiniu metimu permes mane, bet kai pamačiau tribūnose vėliavą man tiesiantį Adrijų Glebauską, supratau, kad laimėjau. Jausmas nerealus. Nežinojau kaip elgtis. Mačiau kaip kiti elgiasi, ką daro laimėję, bet viską pamiršau.“
Apsigobusi kolegos paduota trispalve Ieva sušuko pergalingą šūksnį ir akyse pasirodė džiaugsmo ašaros. Po kiek laiko Ieva ašaras nusivalė, atsiėmė savo bronzinį medalį ir paleido į laisvę kolibrį. Nuo jos energijos ir džiaugsmingo spurdėjimo įsielektrino iš stadiono į sportininkų kaimelį važiuojantis autobusas. Visi, užsikrėtę nuo Ievos, plačiai šypsojosi ir sveikino pirmąjį medalį Lietuvos delegacijai iškovojusią sportininkę.
„Prieš finalą pavarčiau delegacijos knygutę. Ten sudėtos prieš tai universiadose laimėjusių sportininkų nuotraukos. Atrodė tarp jų atsidurti būtų nerealu, bet, va, aš tarp jų!”
Po baigtų mokslų ir iškovoto medalio Ieva planuoja metus paskirti sportui savo gimtojoje Utenoje. Ten ji turi puikias sąlygas, mamą, kuri ir toliau dalina jai patarimus, bei sesę, kuri taip pat mėto diską ir padeda jai treniruotėse.
„Turiu tikslą – pabandyti prasibrauti į olimpines žaidynes. Pirmiausia, žinoma, į pasaulio čempionatą. Atrodo nerealu, bet ir universiadoje atrodė medalį iškovoti buvo nerealu.“
Iš šių metų tikslų Ievai liko paskutinis. Magiškas skaičius 60. Sportininkė norėtų numesti diską virš 60 metrų, nes tiek mėtė jos mama ir, kaip pati Ieva su šypsena veide sako, reikia ją pastumti į antrą vietą.
Tada bus galima ir vėl sušukti – planas pavyko!
