S.Maslobojevas: apie išsekimą, reabilitacijos centrus ir visišką alkoholio atsisakymą (2)
Sergejus Maslobojevas prieš Nicolai Garbuzą | Žygimanto Gedvilos / BNS foto nuotr.
Kai arenoje vedėjas ištaria Sergejaus Maslobojevo vardą, daugiatūkstantinė minia pradeda eiti iš proto. Daugkartinis įvairiausių kovinio sporto turnyrų nugalėtojas jaučiasi identiškai – kaip jis pats sako, tuo metu akys tiesiog pradeda degti.
Tiesa, iki to momento sportininkui reikia nueiti ilgą kelią, kurį pamatyti eiliniam žiūrovui paprasčiausia neįmanoma. Kai paskutinį kartą bendravau su Sergėjumi, jo veidas buvo išblyškęs, jis pats tarsi ne savas, o ir rinkti žodžius sekėsi itin sunkiai.
„Metu svorį“, - tuomet likus trims dienoms iki dvikovos savo būseną paaiškino S.Maslobojevas.
Šįkart susitikime jis buvo kitoks – atsipalaidavęs, su šypsena, kaip pats prisipažino – dvejus metus be alkoholio bei vedęs ir turintis vaikų. Vis tik, pokalbio pradžioje grįžome į tą sudėtingesnį laikotarpį, kai šypsenos ir gera nuotaika lieka antrame plane.
„Nors ir dabar sunkiai pernešu pasiruošimą, tačiau anksčiau vargdavau labiau. Į visą pasiruošimo procesą žiūrėdavau kaip į darbą, kaip į privalomą dalyką, kurį būtinai turiu padaryti. Dvi treniruotės per dieną, šešios dienos per savaitę, tarp jų daugybė kitų darbų.. tokie dalykai sekina.
Nors nemetu labai daug svorio, vis tik, esu priverstas prisižiūrėti mitybą. Darau viską, kad likus savaitei iki kovos, būčiau jai pasiruošęs.
Todėl taip, kartais būnu išsekęs, išblyškęs ir net piktas, nuotaika nuolat kinta, bet tai ir yra pasiruošimo procesas. Žmona mano sako, kad kai nulipu iš ringo po kovos būnu, tarsi, kitas žmogus.
Tai yra užfiksavęs ir vienas fotografas savo nuotraukose. Kai lyginu dvi nuotraukas prieš ir po kovos, matosi net žvilgsnis, emocija ir veido bruožai visai kito žmogaus nei buvo prieš kovą. Galvoji ir jautiesi taip, lyg pagaliau viską padarei ir jau esi laisvas.
Ruošiantis varžyboms ir einant į ringą ne tik jaudiniesi, bet ir jauti didelę atsakomybę, kuri slegia kaip našta, kol neužbaigi kovos. Kovodamas namuose turi ne tik gerai pasirodyti, bet ir techniškai turi parodyti viską, ką gali geriausiai, turi padaryti įspūdingą šou, kad išsiskirtum visur ir kova būtų be priekaištų. Todėl tas spaudimas tikrai jaučiasi. Tiek pasiruošimo metu, tiek ir kovos dieną išsenki ne tik fiziškai, bet ir emociškai“, - pasakojo S.Maslobojevas.
Sakykite, o nebandėte to pakeisti? Turiu omeny, nedirbate su savimi, kad ir prieš kovą pyktį pakeistų šypsena?
Pradėjau ieškoti savęs, kėliau sau įdomius klausimus ir ieškojau į juos atsakymų. Yra buvę, kad turėjau scenos – varžybų baimę, su kuria susiduria daugelis profesionalių sportininkų. Tai yra natūralu, kai ant tavo pečių gulasi didelė atsakomybė.
Yra buvę tiek daug jaudulio likus kelioms dienoms iki varžybų, kad atrodo, jog jis tave taip stipriai užspaudžia, o pats jautiesi išsekęs, bet naktimis vis tiek negali užmigti. Tuomet pila šaltas prakaitas, krečia drebulys ir nebesupranti, kas darosi.
Būtent todėl pradėjau ieškoti atsakymų, kaip su tuo visu susitvarkyti, kaip elgtis, jei taip nutinka. Galiausiai, tuos atsakymus, kurie tinka būtent man, radau. Pradėjau skaityti daugiau psichologinių knygų, pradėjau lankyti seminarus, pradėjau lankyti kvėpavimo bei meditavimo praktikas, stengiausi susitelkti į „čia ir dabar“ momentą, nusprendžiau pradėti mažiau stengtis įtikti aplinkiniams, o vietoj to susitelkiau į pastangas, padėsiančias mėgautis savo laiku ir mėgautis tuo, ką darau.
Kadaise mane labai motyvavo vieno lektoriaus pasakyti žodžiai: „Gyvenimas nutinka ne tau, o dėl tavęs, todėl viskas, ką gyvenimas siunčia – yra dovana. Nesvarbu, ar tai yra iššūkiai, ar tai yra sunkumai, visa tai yra kaip pamoka, išbandymas tam, kad šiandien tapčiau geresnis nei vakar, o rytoj tapčiau dar pranašesnis nei buvau šiandien“.
Šiai dienai mano kasdienė rutina yra sudeliota valandomis mano kalendoriuje ir stengiuosi jos laikytis mėgaudamasis tuo. Ne kentėdamas, o mėgaudamasis. Aš puikiai suvokiu, kad kažkada visa tai buvo tik svajonė, o dėl didelių pastangų virto realybe, kuria gyvenu šiandien.
Sukaupęs tiek patirties stengiuosi padėti ir kitiems, kurie taip pat svajoja vieną dieną pasiekti tą patį arba kurie siekdami savosios svajonės susiduria su sunkumais ir nežino ką daryti. Važinėju skaityti paskaitas į reabilitacijos centrus, įkalinimo įstaigas, į mokyklas, kadangi tikiu, kad tokių žmonių kaip aš, kurie jau pasiekė savo svajonę misija yra ne žeminti kitus, o padėti jiems ištiesus pagalbos ranką. Privalau kitiems būti pavyzdys.
Ar gali būti, kad asmeninė patirtis pastūmėjo į reabilitacijos centrus?
Viskas prasidėjo nuo savo problemų sprendimo paieškų ir beieškant sau tinkamo problemų sprendimo. Tuomet aš atradau dar daugiau problemų, dar daugiau žmonių susidūrusių su problemomis ir nerandančių atsakymų.
Tada atradau seminarus, kuriuose man padėjo įsiskverbti dar giliau į savo skausmus ir rasti sprendimus, kaip tą sutvarkyti. Po to laiko aš ėmiau nebijoti pasakoti garsiai, kaip man buvo sunku, kaip man skaudėjo, koks aš buvau pasimetęs ir kaip atradau save.
Taip, mano žodžiai ėjo iš lūpų į lūpas ir buvau išgirstas. Sulaukiau daug kvietimų į įvairiausias vietas tam, kad papasakočiau savo istoriją. Buvo ir tokių, kurie siūlė man atvykti pasikalbėti „ne už ačiū“, tačiau jeigu aš ryžausi padėti žmonėms, vadinasi tikrai nuoširdžiai noriu padėti. Gaila, kad ne visada galiu tam skirti daug laiko, kadangi turiu daug dirbti, kad išsilaikyčiau save ir savo šeimą.
Ar ši istorija yra susijusi su sprendimu visiškai atsisakyti alkoholio?
Visą laiką aš labai norėjau sūnaus, o jam gimus, sau pasakiau, kad kai aš buvau mažas, neturėjau tokio pavyzdžio gyvenime, į kurį norėčiau lygiuotis. Mano tėvai daug ir sunkiai dirbo, aš buvau išdykęs vaikas ir pavyzdžių ieškodavau ne tose vietose kur reikėtų. Įsivėliau į nemalonumus.
Todėl gimus mano sūnui, pažadėjau sau ir jam, kad stengsiuos būti tokiu pavyzdžiu savo sūnui, kuriuo jis pats norėtų sekti. Įstačiau save į tokius rėmus, kad mano sūnui nereikėtų pavyzdžio ieškoti kažkur kitur, o jis žinotų, kad tokį pavyzdį turi šalia.
Alkoholio atsisakymas buvo viena iš tų priežasčių. Daugumai iš mūsų reikėtų pasimokyti iš vaikų, nes vaikai nuoširdžiai rodo tikrąsias emocijas, nemoka naudotis „kaukėmis“ kaip daugelis. Ypač tuomet, kai suaugę nusiima „kaukes“ pavartoję alkoholio ir parodo savo tikrąjį veidą.
Pažįstu nemažai žmonių, kurie yra išsilavinę, aukštų moralinių normų, daug pasiekę, žinomi žmonės, tačiau pavartoję alkoholio pavirsta į „gyvulius“. Tada prasideda keiksmažodių vartojimas, konfliktų ieškojimas ar jų sukėlimas ir kiti panašūs dalykai.
Tokie žmonės yra linkę įprastai viską kaupti savyje, visas problemas ir skaudžius išgyvenimus laikyti savyje tol, kol galų gale išgėrę paleidžia viską į laisvę ir atsitinka tai, ko vėliau nenori prisiminti.
Turime įprotį su draugais susitikti pirtyje, ypatingoje sakralinėje vietoje, kur galime atsipalaiduoti, tiesiog smagiai pasijuokti ir gerai praleisti laiką, žiūrint kovas ar tiesiog kalbantis.
Po vienos mano pergalės kompanijoje nusprendėme išgerti ir, lyg atrodytų, viskas prasidėjo labai linksmai, bet po kurio laiko lengvas bendravimas virto tiesų įrodinėjimu, pykčiais ir panašiais dalykais.
Tai matydamas, aš suvokiu, kaip alkoholio vartojimas keičia žmones į blogąją pusę. Net artimi giminaičiai susitikę baliuje nebemoka tiesiog nuoširdžiai pasikalbėti nepavartoję alkoholio, praeiviai gatvėse pasakius jiems komplimentą iškart galvoja apie tavo užslėptus blogus kėtinimus. Visa tai tampa priimtina tik tuo atveju, jeigu žmonės tą daro susėdę ir gurkšnodami alaus bokalą ar vyno taurę. Žmonės nebeturi nuoširdumo ar drąsos jį parodyti nepavartojus alkoholio, kuris jų pasąmonėje suteikia jiems drąsos daryti atrodytų paprastus dalykus.
Ir grįžtant prie temos, man pradėjus lankyti savęs pažinimo seminarus, manęs paklausė, kuo aš noriu būti? Atsakiau pats sau ir kitiems, kad noriu būti entuziastas. Nuoširdus entuziastas, kuris nebijos pasakyti komplimento nepažįstamam žmogui vien todėl, kad tikrai taip galvoja. Dabartiniame mano gyvenimo etape entuziazmas tapo mano antras vardas.
Žmonės tapo labai uždari, konservatyvūs, baikštūs, praradę elementariausius žmogiškumo ir nuoširdumo trupinėlius. Visą tai, ką tu teigiamo ir pozityvaus patiri pavartojęs alkoholio – atsipalaidavimas, džiaugsmas, emocijos, jausmai, mintys, galima gauti ir jo nevartojant. Tereikia surasti sau tinkamą būdą.
Visos mūsų net ir pačios didžiausios baimės gali būti įveiktos įdėjus pastangų. Žmonės net nustemba, kaip tuomet mėgaujasi rezultatu. Kodėl? Nes patys jį būna pasiekę.
Neseniai dalyvavau konferencijoje „Nugalėtojo formulė“. Mano kalba buvo paremta tuo, kad „nugalėtojais negimstama – jais tampama“, tu privalai būti čempionas ne tik pasaulinėse arenose, bet ir gyvenime.
---
Apie čempionišką gyvenimą ringe, apie baimę sulaukti trisdešimties, apie vasaras Tailande, apie euforiją ir apie Sergejaus Maslobojevo ateitį skaitykite birželio mėnesio A-Zet žurnale.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
