Įspūdinga pergale „Bellator“ debiutavęs advokatas A.Andriuškevičius: apie karjeros pradžią, savo stiprybes ir silpnybes, treniruotes su garsiais kovotojais, kontraktą su „Bellator“, tatuiruotes ir kastingus (3)
Arūnas Andriuškevičius (dešinėje) | „Facebook“ nuotr.
Praėjusio šeštadienio vakaras tapo istoriniu Lietuvos MMA kovotojams. Net du lietuviai žengė į narvą antros stipriausios organizacijos pasaulyje – „Bellator“ – turnyre ir abu jie šventė pergales.
Antrasis iš lietuvių narve pasirodė Arūnas Andriuškevičius (15 pergalių, 4 pralaimėjimai). Jis pussunkio svorio kategorijoje kovėsi su garsiu varžovu – britu Jamesu Mulheronu (11-3). Kova baigėsi trečiojo raundo pradžioje, kai medikas nebeleido J.Mulheronui toliau kovoti dėl prakirsto veido. Pergalė lietuviui buvo įskaityta techniniu nokautu nuo trečiojo raundo pradžios praėjus 42 sek.
J.Mulheronas praėjusių metų liepą kovojo ir pajėgiausioje pasaulyje MMA organizacijoje UFC, tačiau „UFC Fight Night 113“ turnyre po trijų raundų ir teisėjų sprendimo pralaimėjo 31-erių metų amerikiečiui Justinui Willisui (8-1). Tiesa, pernai J.Mulheronas buvo suspenduotas metams dėl dopingo vartojimo ir buvo išmestas iš UFC. Didžiąją karjeros dalį britas kovėsi sunkaus svorio kategorijoje.
A.Andriuškevičius į MMA narvą žengia pirmą kartą nuo 2017 m. spalio. Tada lietuvis teisėjų sprendimu laimėjo įtemptą 3 raundų kovą prieš lenką Lukaszą Klingerį (8-5). A.Andriuškevičius nuo 2010 m. laimėjo jau 7 kovas iš eilės.
93,44 kg prieš kovą svėręs A.Andriuškevičius net ir po trijų raundų aršios kovos jaučiasi puikiai ir nepatyrė jokių traumų, o sveikatos požiūriu – vėl galėtų kovoti nors ir rytoj.
„Jaučiuosi labai gerai, nepatyriau jokių traumų. Žinojau varžovo stilių ir jo bokso technikos pajėgumą, todėl nuo pat pradžių strategija buvo tokia, kad daug judėčiau ir neprisileisčiau jo artyn“, - „Sportas.lt“ kalbėjo A.Andriuškevičius. „Kovoti galėčiau nors ir rytoj, tačiau ne viską lemia sveikata ir kondicija. Labai daug pasiruošimo atžvilgiu nulemia varžovas, nes kiekvienam iš priešininkų pasiruošimas yra skirtingas“.
Išskirtiniame interviu portalui „Sportas.lt“, A.Andriuškevičius papasakojo apie pergalę „Bellator“ turnyre, būsimas savo kovas, atskleidė, kaip jam sekasi derinti advokato bei MMA kovotojo darbus bei papasakojo, kodėl pasirinko šią sporto šaką ir kodėl jo kūno nepuošia nei viena tatuiruotė, nors šiais laikais retas MMA kovotojas neturi bent vieno piešinio ant savo kūno.
– Ar ši kova buvo sunkiausia per jūsų karjerą?
– Tai tikrai nebuvo sunkiausia karjeros kova, nes viso turiu patyręs 4 pralaimėjimus, todėl sakyčiau, kad kiekviena iš jų buvo ir fiziškai, ir emociškai sunkesnės. Kuo kovoji aukštesniame lygyje, tuo daugiau gali sužinoti apie būsimą varžovą, jo stilių, stiprybes ir silpnąsias vietas. Bent jau pradinis pasiruošimo etapas yra lengvesnis, nes žinai, su kuo susidursi. Visgi tas pats galioja ir tau – kuo labiau esi patyręs ir žinomas, tuo sunkiau nustebinti varžovą.
– Remiantis sherdog.com duomenimis, tai buvo pirmoji jūsų kova po maždaug pusantrų metų. Kaip nekovojant, pavyko sudominti „Bellator“ ir kaip atsidūrėte šiame renginyje? Anksčiau tų pertraukų jūsų karjeroje taip pat netrūko: nekovojote 2011-2015 ir 2015-2017 laikotarpiuose.
– Kalbant apie pertraukas – tai tiesiog įvairiausių atsitiktinumų kratinys, tačiau pagrinde – pajėgių ir patyrusių varžovų stygius. Praėjusių metų spalį laimėjau prieš L.Klingerį ir po tos kovos nelabai turėjau variantų su kuo kovoti. Varžybų organizatoriai, treneriai ir vadybininkai žiūri į „Sherdog.com“ reitingus, mato 14-4 kovų rekordą ir visiškai žalio varžovo niekas statyti nei nori, nei kažkam iš to naudos būtų. Mes jau seniai su treneriais svarstėme apie galimybes eiti į didesnes organizacijas, bet vėl visokių aplinkybių kombinacijos pakišdavo koją. Buvo laikas, kai treniruotes ir varžybas teko atidėti dėl mokslų ir karjeros. Kitais kartais pasipainiodavo tiek mažos, tiek didelės traumos ir taip viskas susidėjo.
– Ar jau pajautėte kažkokias pasekmes, kad laimėjote „Bellator“ turnyre? Turiu omenyje, galbūt sulaukėte kažkokių pažadų dėl tolimesnio dalyvavimo „Bellator“, ar dar kreipėsi kažkokie vadybininkai ar panašiai?
– Su „Bellator“ pasirašėme kontraktą tam tikram kovų skaičiui. Kol kas sekančios kovos planų dar nežinau, tačiau manau, kad tai suorganizuoti neužtruks ilgai ir būtinai apie ją sužinosite. Būti antros pagal dydį MMA organizacijos pasaulyje dalimi yra tikrai malonu, ypač todėl, nes jautiesi labiau vertinamas kaip atletas ir jau vien tas pats faktas yra kaip nuopelnas bei pripažinimas viso sunkaus darbo, pralieto prakaito bei kraujo kovojant mažesnėse organizacijose pastaruosius 13 metų.
– Gal galite papasakoti, kaip pradėjote gyvenime praktikuoti kovos menus, ką iš pradžių pamėginote, kaip pasukot į MMA ir kodėl?
– Pradėjau treniruotis turbūt kaip ir kiekvienas vaikas – vedinas smalsumo ir įkvėptas kovos menų filmų. Pradėjau sportuoti 1997-98 metais Ninjutsu ir kovinę savigyną pas Zenoną Urboną, kuris mane ir supažindino su UFC/MMA koncepcija. Atsimenu, kad pas mus buvo kelios nutrintos piratinės vaizdo kasetės, kuriose buvo 3 pirmi UFC turnyrų įrašai. Mes be perstojo jas žiūrėdavome ir žavėjomės taisyklių ir apribojimų nebuvimu. Ilgainiui smalsumas ir noras save išbandyti išaugo ir tuomet pradėjau kryptingai treniruotis varžyboms su svajone, kad kada nors įkelsiu koją į narvą. Tas sutapo su mokyklos baigimu Lietuvoje ir mano išvyka studijuoti Anglijoje, kuomet ir pradėjau aktyviai dalyvauti kikbokso, K-1 ir Muay Thai varžybose bei palaipsniui progresavau į MMA.
– Kelintais metais išvykote į Angliją ir ten pradėjote sportuoti?
– Į Angliją išvykau 2005-ais metais baigęs mokyklą. Studijavau ir galiausiai ten pasilikau. Kaip ir minėjau, sportuoti pradėjau nuo 1997-98 metų, tačiau varžybose nedalyvavau. Maždaug apie 2003-04 metais, dar būnant Lietuvoje, pradėjau treniruotis Muay Thai, dalyvavau pirmose varžybose ir laimėjęs – užsikabinau. Kai išvažiavau į Angliją, susisiekiau su „Storm Gym“ klubu, kur ir pradėjau aktyviai treniruotis ir reguliariai dalyvauti varžybos. 2009 metais pradėjau sportuoti „London Shootfighters“ ir ten esu iki pat dabar.
– Kiek įprastai trunka jūsų pasiruošimo stovykla? Galbūt yra kažkokių žinomesnių vardų, su kuriais tenka treniruotis?
– Įprastai pasiruošimas trunka apie 8-10 savaičių, nes tada užtenka laiko ir papildomai numesti svorio bei parengti visą kovos strategiją prieš tam tikrą varžovą. Treniruojuosi „London Shootfighters“ klube, tai įžymių vardų ir kietų treniruočių partnerių tikrai netrūksta. Pavyzdžiui pas mus yra Michaelis Page‘as (13-0, 9-0 „Bellator“), Michaelis Shipmanas (13-1, 5-0 „Bellator“), Karlosas Vemola (24-5), Jimmy Wallheadas (30-11, 0-2 UFC, 1-0 „Bellator“) ir neseniai sužibusi UFC žvaigždė Johnny Walkeris (16-3, 2-0 UFC), kuris su mumis ruošėsi savo debiutui UFC. Klubas didžiuojasi išauginęs daugybę sportininkų, kurie atstovavo ir atstovauja mus kiekvienoje didžiausioje MMA organizacijoje. Šiam momentui, manau, kad iš mūsų klubo kokie 7 kovotojai atstovauja vien „Bellator“ organizaciją.
– Geriau nei kas kitas pažįstate save. Kur matote didžiausias savo stiprybes bei silpnybes?
– Didžiausia silpnybė tikrai bus mano apetitas ir skonio receptoriai, nes valgyti mėgstu daug ir skaniai, todėl pasiruošimo stovyklos metu dieta ir būna didžiausias iššūkis. Gerai, kad daug svorio netenka mesti, kažkur apie 12 kilogramų, todėl badauti netenka.
Stiprybę įvardinčiau savo psichologinį atsparumą, nes niekada asmeniškai ir emociškai į kovas bei priešininkus nereaguoju. Man kovoti yra tas pats, kas žaisti šachmatais ar tinklinį, tik skiriasi įrankiai ir priemonės.
– Ar jūs turite galimybę užsiimti tik MMA sportu be pašalinių veiklų? Ar galbūt užsiimate kažkuo, tarkime dirbate papildomai ir treneriu?
– Be sportininko karjeros, taip pat esu ir advokatas, specializuojuosi verslo ginčuose ir tarptautiniame arbitraže. Kaip sakau, ir viename, ir kitame darbe yra begalė sportiško azarto ir varžybų ugnies, todėl abi karjeros yra iš tikrųjų labai panašios viena į kitą.
– Kaip sekasi suderinti advokato darbą ir tą laiką, kai reikia intensyviai ruoštis kovai? Imate atostogas ar spėjate per abu darbus?
– Darbą ir sportą nėra lengva derinti. Palyginimui, įsivaizduokite, kad dirbate du darbus pilnu etatu, plius dar labai svarbu išsimiegoti, nes ir viename, ir kitame darbe, reikia būti gerai pailsėjus, budriam ir žvaliam. Atostogų neėmiau, nors buvo sudėtinga, tačiau kol kas pavyksta suderinti abu darbus. Dirbu labai gerame kolektyve, vadai ir kolegos labai palaiko, skatina mane sportuoti ir dideliais būriais ateina palaikyti varžybų metu net ir tada, kai kovojau mažesniuose renginiuose.
– Stebint jūsų kovas bei pažvelgus į nuotraukas, į akis krenta tai, kad ant jūsų kūno nėra nei vienos tatuiruotės, nors šiais laikais tai nėra įprasta MMA kovotojui. Neplanuojate tatuiruočių? Galbūt esate prieš jas?
– (Juokiasi, - aut. past.). Tatuiruočių klausimu tai taip, atsilieku. Nežinau, pradžioje man mama neleido, tačiau ir apskrita nesu matęs tokios, kokios norėčiau. Esu labai nepastovus, todėl žinau 100 proc., kad kažką išsitatuiravus, kitą dieną man jau atsibostų. Galbūt kada nors.. Nors mano mama labai prieš jas, tai aš jai daviau pasiūlymą: abu senstame, tai pasidarome vienodas, bet kol kas nepasirašė...
– Teko pastebėti jūsų nuotraukų internete, kuriame atlikote modelio darbą. Dar tuo užsiimate?
– Dar ir dabar pasitaiko. Nelabai aktyviai, bet kartas nuo karto į kastingus nueinu ir kažkiek darbo gaunu, bet galbūt reikėtų plaukus labiau pasiauginti, nes kai šonu pasisuku – sulaužytos ausys pasimato, tai taip ir atkrinta jiems noras (juokiasi, - aut. past.).
– Praėjusių metų spalį vyko pasaulyje itin laukiama dvikova tarp C.Nurmagomedovo ir C.McGregoro. Ką palaikote tarp šių dviejų kovotojų?
– Jeigu rinktis tarp šių dviejų kovotojų, tai rinkčiausi Chabibą, tačiau manęs kraštutinumas nei iš vienos, nei iš kitos pusės netraukia. Vienas – perdėtai arogantiškas, kitas – perdėtai kuklus.
– Sakėte, kad esate stiprus psichologiškai. Kaip manote, jūsų neišmuštų iš vėžių prieš kovą net ir taip kalbėti ir „trash-talkinti“ mokantis kaip C.McGregoras?
– Aišku neišmuštų, kas tas kalbėjimas ir garsinimai... Galų gale abu į narvą lipsim vienas kitam veidus grąžinti, tai, kad jis ten liežuviu maskatuoja man tikrai nei šalta, nei šilta nuo to.
– Ar nemanote, kad šiais laikais „trash-talkinimo“ jau per daug MMA sporte?
– Esmė – šou versle, todėl reikia atitinkamai elgtis, kad pritraukti minias. Ypač mūsų sporte tai yra laiko patikrinta sėkmės formulė. Būnant profesionaliu atletu – tavo laikas suskaičiuotas, taip, kad reikia išnaudoti kiekvieną galimybę užsidirbti ir užsitikrinti ateitį.
Aišku, idealiai norėtųsi tai daryti vien tik savo talentu ir sunkiu darbu, sužavėti sirgalius vien tik kovomis, bet MMA sportas, bendrai paėmus, dar nėra gerai apmokamas, kad užtektų vien tik talento.
A.Andriuškevičiaus kova su J.Mulheronu:
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
