Karo niokojamas Jemenas nepraranda aistros futbolui
Karo nuniokotas Jemenas | NKL nuotr.
Beveik kiekvieną dieną iš Jemeno atklysta naujos tragiškos istorijos. Tai yra šalis, kuri smarkiai nukentėjo dėl Hučių (teologinė islamistų grupė) pajėgų ir Vakarų remiamos karinės koalicijos, kuriai vadovauja Saudo Arabija. Kažkuriuo metu viskas susimeta į vieną vietą ir pradeda visiškai niokoti šalį. „Choleros protrūkis Jemene pražudė daugiau nei 2000 žmonių.“ „Vestuvėse Jemene – sprogusi bomba ir 30 žuvusiųjų.“ Mirčių skaičius Jemene jau peržengė 10 000, 20 000, 30 000, 40 000, 50 000. Daugiau nei 2 mln. žmonių prarado savo namus. Kiekvieną dieną naujos antraštės yra vis žiauresnės, tačiau žiauriausia yra tai, kad tai yra stabilu.
Ši šalis yra negailestingai bombarduojama, o vieta, kurioje anksčiau gyvena viena didžiausių civilizacijų istorijoje, dabar skęsta po griuvenomis. Tačiau gyvenimas čia nesustojo. Jemeno žmonės ir toliau bando gyventi nepaisant to, kad nepaliaujantys bombardavimai atėmė iš jų artimuosius, kaimynus, draugus, namus, verslus ar tiesiog įprastą rutiną.
Tęsiasi darbai, tęsiasi televizijos laidos apie šalies problemas, tęsiasi ir futbolas – populiariausia sporto šaka šioje šalyje. Jemeno rinktinė ir toliau kažkaip dalyvauja atrankos rungtynėse ar tarptautiniuose turnyruose. Palyginus su kitomis sferomis, futbolas Jemene atrodo mažiausiai paliestas visų siaubų, kurie ten vyksta.
Ne vien Viduriniuose Rytuose atsigręžiama į sportą tuomet, kai norima pabėgti į ne tokią gražią realybę. Tai yra unikalus dalykas, kai daug kenčiančios šalys susivienija dėl sporto ir nuveikia gražių dalykų. Kad ir Sirija, kuri atsidūrė vos per žingsnį nuo pasaulio čempionato Rusijoje. Galima prisiminti ir Iraką, kuris 2007-aisiais netikėtai triumfavo Azijos taurėje, o žmonės plūdo į apgriuvusias gatves džiaugsmo pilnais veidais, visiškai nepaisydami ir nebijodami, kad tos pačios gatvės kiekvieną dieną buvo bombarduojamos ir dar labiau griaunamos.
Jemeno žmonės į viską reaguoja labai panašiai. Šios šalies rinktinė ir toliau dalyvauja įvairiuose turnyruose, žaidžia rungtynes ir, atrodo, visai nekreipia jokio dėmesio į karą. Neseniai jie dalyvavo Arabijos Golfo taurėje Kuveite. Tiesa, jie nenuveikė nieko ypatingo ir patyrė pralaimėjimus tiek prieš Katarą, tiek prieš Iraką. Tačiau vien tai, kad ši komanda apskritai dalyvavo futbolo turnyre yra didelis pasiekimas. Ypač atsižvelgiant į padėtį, kurioje yra Jemeno klubai ir žaidėjai.
Dėl nuolatinių bombardavimų Jemeno futbolo lyga sustabdė savo veiklą, o daugelis klubų patiria finansinius sunkumus. Daugelis klubų nebesugeba mokėti pinigų ne tik savo futbolininkams, bet ir likusiam personalui. Kai kurie futbolininkai jau išvyko svetur ir kitas lygas, kur galima žaisti futbolą. Itin populiari kryptis – Kataro lyga.
„Sudėtinga situacija šalyje labai smarkiai apsunkino mūsų sporto šakų progresą. Ypač dėl to, kad futbolo lyga yra jau tris metus suspenduota, o tai labai paveikė žaidėjus“, - sako Husainas Ghazi, Jemeno rinktinės narys, kuris nuo karo pradžios atstovavo jau keliems Irako klubams. Šiuo metu jis gyvena Egipte.
„Karas paveikė mano karjerą visomis prasmėmis: techniškai, morališkai, finansiškai. Daugelis žaidėjų visą savo dėmesį sutelkia į sportą, kadangi jie įsivaizduoja savo ateitį būtent sporte ir neigia visa kita. Karas tiesiog niekuomet nebuvo mūsų mintyse“, - sako ir Khairis Yousefas, kuris iš Jemeno į Malaiziją išvyko dar prieš dvejus metus. Malaizyje yra viena iš šalių, kuri nereikalauja Jemeno gyventojų mokėti už vizas.
Nei Ghazis, nei Yousefas neturi tokių karjerų, apie kurias visuomet svajojo. Tačiau jie turi geresnes karjeras už daugumą jų bendraamžių Jemene. Beveik visi dabar jau buvę profesionalūs Jemeno sportininkai turėjo imtis kitų specialybių, jog galėtų išlaikyti savo šeimas: vieni vairuoja autobusus, taksi, kiti dirba supermarketuose ar mažose parduotuvėlėse. Vienas tokių buvusių futbolininkų – Suleimanas Hazamas – šiuo metu kepa ir pardavinėja bulves Ibo miesto gatvėse tam, kad galėtų pragyventi. Kitiems gi, kaip Shukriui Al Dahiya ar buvusiam Jemeno rinktinės vartininkui Mohammedui Ayashui labiau pasisekė, kadangi jie įsidarbino šalies vyriausybėje.
„Kiekvienas žaidėjas siekė to, kas jiems užtikrintų nepaliaujamas pajamas. Kai kurie, kaip aš, gavo darbus valdžioje, tačiau atlyginimai net ir čia yra per maži, todėl neretam tenka ieškoti papildomų darbų, kurie leistų išgyventi. Lai mums padeda Dievas“, - viliasi Al Dahiya.
„Atlyginimai po to, kai buvo suspenduota lyga ir vieši turnyrai, tiesiog neegzistuoja. Man labai pasisekė, kad gavau darbą naftos įmonėje, tačiau daug kas vis dar neturi darbų“, - teigia Ayashas.
„Žaidėjai ir treneriai nuo to tiesiogiai nukentėjo, kadangi futbolas buvo vienintelis jų pajamų šaltinis. Dabar dauguma jų dirba už stadiono esančiuose laukuose, kiti yra priklausomi nuo tėvų ar giminaičių. Apskritai visų atletų padėtis yra apgailėtina ir viskas dėl to, kas nutiko šalyje“, - sako Ibo „Shabb“ žaidėjas Radwanas Abdul-Jabbaras.
Vienas tokių futbolininkų yra ir Osama Abdul-Jabbaras, „Shabb“ žaidėjas ir R.Abdul-Jabbaro sūnėnas. Jis atstovavo Jemeno U-19 rinktinei, kuri 2016-aisiais pateko į Azijos taurės U-19 čempionatą. Tačiau dabar Jemenas nebegali išlaikyti tokių rinktinių, todėl Osama dirba puse etato vietinėje parduotuvėje ir tai yra jo pragyvenimo šaltinis. „Mano komanda ir nacionalinė rinktinė buvo labai paveikta visko, kas nutiko ir nutraukė sportines veiklas šalyje. Ypač rinktinė. Čia yra daug talentingų žaidėjų, tačiau jie negali parodyti savo sugebėjimų, nes čia nebėra veikiančios futbolo lygos. Situacijos nepagerina ir finansiniai sunkumai. Kai nėra veikiančios lygos, sunku surasti ir finansų, kurie padėtų klubams egzistuoti. Būtent todėl tokie žaidėjai kaip aš susirado kitas, ne sportines veiklas, kurios padėtų išgyventi.“
Ibrahimas Aqlanas, kuris žaidžia „Al Yramouk“ ekipoje Jemene, jau apie metus dirba dar ir mokytoju privačioje mokykloje. Jis dirba įprastomis darbo valandomis, po kurių keliauja į klubo treniruotes. „Finansinė padėtis visuose klubuose yra bloga. Čia nebėra jokių atlyginimų. Mes vis tiek toliau treniruojamės, nepaisant to, kad lyga yra suspenduota. Vis dar žaidžiame draugiškas rungtynes, Sanos mieste vyksta draugiški turnyrai, kuriuose dalyvauja pietinės šalies dalies klubai.“
Tik maža dalis profesionalių futbolininkų sugebėjo gauti bent mažas kompensacijas iš savo klubų. Vienas tokių – Jemeno rinktinės narys Fouadas Al Omeisis: „Negaunu standartinės algos. Gaunu tai, kas yra vadinama „kompensacija transportui“. Tai yra tik simbolinė suma, bet tai yra geriau nei nieko.“ Tačiau tokia suma nepadeda jam patenkinti net pagrindinių poreikių: „Iš savo pinigų moku vien už tai, kad galėčiau mankštintis sporto klube. Gaunama suma vos padengia išlaidas, kurias patiriu važiuodamas nuo namų iki klubo ir atgal.“ Tai nėra pakankamai, tačiau geriau nei dalyvauti civiliniame kare, kuris alina Jemeną. Ir vien dėl to Al Omeisiui pasisekė.
Kadangi futbolo lyga Jemene yra neveiksni, ne vienas buvęs ir esamas profesionalus futbolininkas ėmė ginklą į rankas ir stojo kovoti su Hučiais. 2015-aisiais Ali Gharaba ir Abdullahas Arefas buvo nušauti. Kitas futbolininkas Abudullahas Al Bezazas buvo trimis šūviais pakirstas prie savo namų Al Hadidoje.
Kaip ir Irake ar Sirijoje, taip ir Jemene futbolo stadionai tapo tiek Hučių, kurie neturi bombonešių, tiek Saudo Arabijos vedamos koalicijos, kuri tokius aparatus turi, taikiniais. Adene buvo sunaikintas 30 tūkst. vietų stadionas, kuris 2010-aisiais buvo naudojamas Golfo taurės turnyre. Vėliau buvo pranešta, kad 70 procentų stadiono yra sunaikinta, liko tik kelios tribūnos ir konstrukcijų dalys. Nuo karo taip pat nukentėjo ir „Al Entelaq“, įvairių sporto šakų klubas. Jų futbolo komanda prieš lygos suspendavimą dalyvavo antrame divizione. Jų stadionas ir kitos bazės patalpos nukentėjo nuo bombardavimų, o nemaža dalis stadione buvusių baterijų panaudotos Koalicijos gamintam saulės energija palaikomam švyturiui. Nepaisant to, klubas ir toliau funkcionuoja.
Kontrastą galima įžvelgti kitame klube „Al Tilal“, kurio stadionas ir bazė yra įsikūrusi prie Jemeno prezidentūros. Ši bazė buvo užimta, kai Hučiai kontroliavo Adeną, vieną pagrindinių vietų karo metu. „Karo pradžioje Hučiai pagrobė keturis autobusus ir užėmė klubo bazę, kuri buvo nukentėjusi nuo bombardavimų. Kai kurie gyventojai netgi išmontavo praktiškai visą stadioną, palikdami tik žolę“, - teigia žurnalistas Najeebas Al-Mahboubis, kuris taip pat prižiūri ir „Al Tilal“ feisbuko puslapį. Abar šio klubo stadioną prižiūri ir saugo Koalicijos remiamo prezidento Abdrabbuho Mansouro Hadi pajėgos.
Sanos mieste įsikūręs klubas „Al Yarmouk“ buvo išvis panaikintas, o jų stadioną Hučiai naudoja kaip karinę bazę. Vėliau šią vietą subombardavo Koalicijos pajėgos. Panašaus likimo sulaukė ir „Al Saqr“ klubas, kurio infrastruktūrą beveik visiškai sunaikino Koalicijos bombonešiai. Tiesa, galima pasidžiaugti tuo, kad bent dalis stadiono dar stovi. „Al Tilal“ ir „Al Saqr“ jau kurį laiką yra beveik neveiksnūs, tačiau „Al Tilal“ atgaivino savo veiklą po to, kai Hučiai pasitraukė iš Adeno. „Kol lyga yra suspenduota, klubo veikloje nėra daug veiksmo. Tačiau pastaruoju metu pasiekėme progresą dėka sirgalių ir klubo administracijos pastangų.“ Tai dar toli nuo normalios situacijos, dar daug reikia atstatyti ir atgaivinti, bet tai jau yra šis tas.
Nuo to laiko kai prasidėjo karas, buvusiam Jemeno futbolo federacijos darbuotojui Abdulrahmanui Aqeelui, kuris šiuo metu dirba žurnalistu, teko tris kartus palikti savo namus. Galiausiai jis paliko Koalicijos kontroliuojamą Maribą, miestą, kuriame dabar glaudžiasi per 1,3 mln. namų netekusių Jemeno gyventojų. „Palikau sostinę tuomet, kai tik kilo visa ši audra. Pabėgau į užmiestį ir ten likau tol, kol galiausiai įsikūriau Maribe. Hučių maištininkai sugriovė mano namus Sanoje ir atėmė iš manęs viską.“
Aqeelis yra vienas iš žurnalistų, kurį medžioja tiek Hučiai, tiek Koalicija. Hučių pajėgos šiuo metu nelaisvėje laiko sporto žurnalistus Abbadą Al-Jaradį bei Qassemą Al Beaissy, kitas žurnalistas Baselis Al Wehaishis buvo neseniai paleistas, o nelaisvėje išbuvo daugiau nei metus. Apskritai žurnalistai čia nėra mėgstami. Vieni yra grobiami ir mušami, kiti marinami badu ir kalinami. Dėl tokio persekiojimo jau 400 žurnalistų neteko savo namų. Jie glaudžiasi tiek įvairiose Jemeno vietose, tiek Saudo Arabijoje, Jordanijoje, Egipte ar Malaizijoje.
Tačiau nepaisant to, kad Jemene praktiškai nėra futbolininkų, klubų, lygos, žurnalistų, kurie apie juos rašytų, kažkokiu būdu futbolas šioje šalyje vis dar egzistuoja. Etiopijoje gimęs treneris Abrahamas Mebratu sugebėjo kartu su Jemeno rinktine patekti į kitais metais vyksiančią Azijos taurę, kai kovo mėnesį sugebėjo iškovoti tris labai svarbius taškus rungtynėse su Nepalu. Tai yra pirmas kartas, kuomet susivienijęs Jemenas pateko į šį turnyrą. Paskutinį kartą jame dalyvavo Pietų Jemenas, o tai buvo seniai – 1976 metais.
Nors Mebratu jau paliko komandą, jo palikimas šioje rinktinėje yra stipriai jaučiamas. Jemeno futbolininkai palaiko formą žaisdami kitų šalių lygose, daugiau Katare, kuri yra stipriausia regione. Kataras taip pat laikinai globoja Jemeno tarptautinę programą ir leidžia organizuoti treniruočių stovyklas ir suteikia namus šios programos vykdytojams. Kataro futbolo federacija neseniai išleido rezoliuciją, pagal kurią Jemeno futbolininkai yra laikomi ir registruojami kaip Kataro gyventojai.
Jemeno futbolo federacija neprastai išsilaikė daugiausiai dėl savo neutralios pozicijos. Kai reikėjo, ji bendradarbiavo su abejomis konfliktuojančiomis pusėmis. Nepaisant vykstančio karo, tai federacijai leido išlaikyti su futbolu susijusias funkcijas ir suorganizuoti kelis futbolo renginius. Jie taip pat išvengė ir FIFA sankcijų, kai, tuo tarpu, anksčiau Kuveitas ir Irakas dėl politinių motyvų buvo suspenduoti.
„Nepaisant labai sudėtingos situacijos ir kentėjimo, mes buvome nusiteikę patekti į Azijos taurės turnyrą. Tai yra didelis pasiekimas, ypač todėl, kad šalyje nėra jokių turnyrų, stinga draugiškų rungtynių. Mes susidūrėme su daug problemų, ypač keliaujant. Trumpiausias atstumas, kurį mums reikia įveikti žeme, yra 48 valandos, tuomet pasiekiame Amaną ar Saudo Arabiją. Keliaujame per karo zonas. Komandos, su kuriomis žaidėme, nebuvo tokios stiprios. Žinoma, mums padėjo ir naujasis formatas, kuris leidžia didesniam skaičiui rinktinių patekti į turnyrą“, - teigia Ayashas ir Al Omeisis.
Hučių kontroliuojamoje sostinėje Sanoje ir Koalicijos prižiūrimame Adene federacija sugebėjo suorganizuoti du turnyrus, tačiau jei nė iš tolo neprilygsta pilnam sezonui. Tačiau to pakanka, kad futbolininkai būtų užimti ir galėtų pabėgti nuo karo, kurie yra pakankamoje formoje, jog galėtų padėti nacionalinei rinktinei. Nėra jokių iliuzijų, jog Jemenas pasirodys gerai Azijos taurėje. Vien patekimas į šį turnyrą yra labai didelis ir sunkiai įtikimas laimėjimas. Iki turnyro pradžios liko keli mėnesiai, o ši rinktinė dar net neturėjo treniruočių stovyklos.
Kai kiekvieną dieną šalį kankina mirtys, destrukcija, susiskirstymas ir visi kiti sunkumai, beveik neįtikėtina, kad Jemene dar apskritai egzistuoja futbolas!
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
