R.Berankio pėdomis – R.Balžekas augina naują teniso žvaigždę

Kai pradinukui Matui Vasiliauskui baigdavosi pamokos, berniukas blaškydavosi tarp karate ir teniso treniruočių. Jis niekaip negalėjo išsirinkti, kuris sportas patinka labiau, todėl lankė ir vieną, ir kitą. Kadangi jis mylėjo abu savo užsiėmimus, jie abu jam neblogai ir sekėsi. Berniukui ūgtelėjus, karate taip ir liko toje pačioje vietoje, o tenise jis žengė milžiniškus žingsnius į priekį.

Sulaukęs dvylikos metų, M.Vasiliauskas puikiai pasirodė Lietuvos teniso čempionate ir iškart po to sulaukė trenerio Šarūno Kulnio pasiūlymo treniruotes perkelti iš Panevėžio į Šiaulius. Jaunojo tenisininko tėvai suprato, kad ruošti profesionalą gimtajame mieste nebeįmanoma, todėl sutiko su trenerio pasiūlymu. O tai Matui reiškė kasdienes keliones iš Panevėžio ir atgal. 

„Pusantrų metų diena iš dienos senelis vežiodavo į treniruotes. Tos kelionės labai vargino ir greitai atsibodo. Iš Šiaulių nuolat grįždavau vėlai vakare, prasidėjo problemos su mokykla, tačiau nepasidaviau. Kai nori – viskas įmanoma“, - sakė pernai tarp šešolikmečių Europoje ketvirtą vietą užėmęs M.Vasiliauskas.

Kaip prieš ketverius metus jam per ankšta pasidarė Panevėžyje, taip šiemet per ankšta jam pasidarė ir Šiauliuose. Su tėvais Matas apsisprendė vykti į sostinę. Ir kai čia norimo rezultato negavo, jo mama paskambino geriausią visų laikų Lietuvos tenisininką Ričardą Berankį išauginusiam treneriui Remigijui Balžekui. Pastarasis į pasiūlymą – treniruoti šešiolikmetį pažiūrėjo kiek skeptiškai.

„Niekam ne paslaptis, kad prioritetą įprastai skiriu gerokai jaunesniems sportininkams. Tada žinai, kad kaip pats užsiauginai – tokį žaidėją ir turi. Dėl Mato.. Jis man žvėriškai primena tiek mano sūnų Aivarą, tiek Ričardą jaunystėje, todėl atsakyti negalėjau“, - sakė R.Balžekas, kurio treniruotėje M.Vasiliauskas pirmąkart apsilankė prieš du mėnesius. Galiausiai, šį pirmadienį tarp trenerio ir tenisininko buvo pasirašyta sutartis.

„Ta sutartis labiau simbolinė. Aišku, ji įpareigoja tiek akademiją, tiek Mato šeimą laikytis tam tikrų taisyklių, tačiau tik tiek. Mes džiaugiamės, kad prie mūsų oficialiai prisijungė gabus sportininkas ir tuo pačiu tikimės, kad Balžeko teniso akademija jam bus tramplynas į naujas aukštumas“, - dėstė akademijos vadovas, R.Balžeko sūnus Arūnas.

Remigijau, Matas pas jus jau du mėnesius. Kodėl tiek ilgai delsėt su sutartimi?

Remigijus: Nepavadinčiau to laukimu – tai buvo, tarsi, zondavimas. Jo, jo šeimos. Turėjau, visų pirma, pažinti žmogų. Tai buvo pagrindinis dalykas. Tas laikas buvo reikalingas tam, kad pamatyčiau, kaip jis žaidžia, kaip elgiasi, kaip dirba jo galva ir taip toliau.

Jei jis būtų atvykęs metais anksčiau, situacija būtų dar geresnė. Kaip bebūtų, jo žaidimas tokių metų yra geresnis nei kad buvo Aivaro ar Ričardo. Nemėgstu girti, bet potencialo jis tikrai turi labai daug, todėl ir pradėjome su juo dirbti. Mano įsitikinimu, jis yra antras Lietuvos žaidėjas, kuris gali patekti į aukštą ATP reitingo vietą. Jei viskas seksis, vėliau važiuosim pas Nadalį, pas Mouratoglou, treniruosimės Amerikoje.

Dėl to žadame įsteigti jaunųjų sportininkų rėmimo fondą, jau baigiame ruošti įstatus, kalbėsime su rėmėjais, nes patys jokiu būdu nepatempsime. Norint iš jo padaryti žvaigždę, metams mums reiks apie 60 tūkstančių eurų biudžeto.

Matai, treneris dar prieš inteviu minėjo, kad jums per pirmą treniruotę pasakė, kad jei jau dabar jautiesi žvaigžde, gali apsisukti ir išeiti. Ar tokie žodžiai nebaugino?

Matas: Nebaugino, nes aš dar prieš susitikdamas žinojau, kad manęs lauks daug sunkaus darbo. Buvau tam pasiruošęs, nes suprantu, kad tai yra vienintelis kelias tobulėti. Jaunesnis viską laimėdavau per lengvai ir, aišku, kad vaiką aplankydavo mintys, kad esu labai geras ir viską moku.

Džiaugiuosi, kad sugebėjau pakeisti mąstyseną ir kibau į dar sunkesnį darbą. Čia Balžeko akademijoje viskas tris kartus sunkiau nei būdavo anksčiau. Tačiau aš per trumpą laiką matau rezultatą ir tai mane motyvuoja.

Ar tai yra įmanoma, kad toks jaunas žmogus taip pakeistų mąstyseną?

Remigijus: Tokių žmonių yra labai mažai, nes didžioji dalis tokių labai talentingų vaikų tiesiog pražūsta. Jie užsibūna tame jauname amžiuje, kai pradeda labai daug laimėti. Tada jie pradeda galvoti, kad jau pasiektas viršus, nors iš tikro, tas viršus pasiektas tik labai mažame lygyje. Kai su laiku eini aukštyn, tavo talentas vaidina vos vieną procentą, nes likusius 99 procentus privalai „atarti“. Dabar, kadangi ruošiamės turnyrams, dirbame dar mažai. Tikrasis jo darbas prasidės nuo gruodžio vidurio,  kai pradėsime daryti pirmą workoutą ir dirbsime po 5-6 valandas.

Ar tas požiūrio pasikeitimas priklauso tik nuo paties sportininko ar tą gali įtakoti ir, tarkime, treneris?

Remigijus: Manau, kad tai visos komandos vadybos darbas. Prasta vadyba Mato jau nenukreipė laiku, nes ar pas mus, ar kažkur kitur jis turėjo ateiti jau anksčiau. Šiauliai padarė didžiulį darbą, bet jis ten nebetobulėjo ir dabar jam trūksta tokių mažų dalykėlių, kuriuos yra būtina suvokti. Jei jam pavyks tą padaryti, jo lygis staigiai kils labai stipriai.

Kai užsibūni vienoje vietoje, atrodo, kad tu gerai žaidi, bet gerai žaidi tik tarp tam tikrų žmonių. Čia jau reikia žaisti dar geriau, o kad žaistum geriau, reikia įdėti dar daugiau darbo. Tokio darbo, kuris yra našus ir reikalingas.  

Bet kai pradėjote su Ričardu Berankiu, jis būdamas 16 metų jau žaidė vyrų tenisą?

Remigijus: Nevisai. Būdamas šešiolikos, jis laimėjo savo pirmą futures turnyrą, o septyniolikos – tapo pasaulio jaunių čempionu. Kaip bebūtų, Matas beveik nevėluoja nuo to lygio, kuriame žaidė R.Berankis. Jis atsilieka labai nedaug, o pagal kai kuriuos komponentus yra netgi geresnis. Vis tik žaidybinėse situacijose, galvos darbe, darbingume ar koncentracijos išlaikyme R.Berankis buvo nepralenkiamas ir Matui iki to kol kas pakankamai toli.

Dabar per tą laiką, kai jis su mumis dirba, negaliu pasakyti, kad jis dirba blogiau nei R.Berankis. Tačiau kai metai iš metų, diena iš dienos atsiras rutina, tada paaiškės, ar jis patemps, ar ne. Jei nepatemps – atsisveikinsime, jei patemps – jis žais aukštu lygiu. Aš neapgaudinėju nei jo, nei jo tėvų ir tiesiai šviesiai sakau. Jei jis dirbs 80 procentų, tai ir žais 800 – tuke. Jei dirbs 100 procentų – gali atsidurti ir šimtuke. Niekas negali pasakyti, kaip bus, tačiau duomenis labai aukštam rezultatui jis turi tikrai gerus.

Matai, kaip jaučiat, ar jau esat pasiruošęs pereiti iš jaunimo į vyrų tenisą?

Matas: Manau, kad po dar kelių sunkaus darbo mėnesių, būsiu pasiruošęs.

Remigijus: Gerai būtų per porą mėnesių (juokiasi). Šiaip, planuojam, kad kitąmet Matas sužais apie 10 futures turnyrų.

Kas, Matai, pasikeis per tuos porą mėnesius?

Matas: Pirmiausiai turiu išmokti išlaikyti koncentraciją, priimti savalaikius teisingus sprendime aikštėje, nes vyrų tenise tai yra labai svarbu. Jei pavyks tą padaryti, manau, tikrai galėsiu žaisti vyrų tenise.

Ar tai yra išmokstama treniruotėse, ar tai labiau psichologiniai dalykai?

Remigijus: Į tai įeina abu dalykai, bet tai tikrai yra išmokstama. Esu įsitikinęs, kad jo psichologija yra labai tvirta, bet daugelio dalykų jis dar nebuvo mokintas. Smūgio pasirinkimas ir teisingo sprendimo priėmimas – tai yra du svarbiausi dalykai pereinant iš jaunių į vyrus, nes profesionalai niekada nedaro arba neturėtų daryti tokių klaidų, kurias daro jauniai. Ir už tokias vaikiškas klaidas baudžiama yra beveik visada.

Pagal ką kitais metais bus rinksitės turnyrus?

Remigijus: Pagrindinis mūsų tikslas yra per artėjančius metus patekti į ITF juniors reitingo šimtuką. R.Berankis tokių metų buvo apie 250-oje vietoje, tad šie metai bus labai svarbūs ir dėmesys bus skiriamas būtent tam. Na, o pertraukų tarp ITF turnyrų metu, bandysime žaisti ir ten. Jei matysime, kad ITF labai gerai sekasi, jų skaičių mažinsime ir žengsime tolyn. Vis tik, kitąmet prioritetu vis dar išlieka jaunių tenisas. O šiemet dar turėsime tris tikrai gerus U-18 antros kategorijos turnyrus Izraelyje.

Matai, ko ten sieksite?

Matas: Sieksiu gerinti savo žaidimą, stengsiuosi išlaikyti koncentraciją ir kiekviename mače atiduoti save visu 100 procentų.

Remigijus: Svarbu gauti kuo didesnę naudą sau.

Atsakymas brandus, bet ar tai yra geriausias būdas norint ugdyti nugalėtojų mentalitetą? Turiu omeny tai, kad svarbiau gerai žaisti, bet nelaimėti?

Remigijus: Taip nėra. Nei vienas sportininkas neina žaisti nenorėdamas laimėti ir norėdamas vien tik progreso. Aišku, tu visada galvoji, kad nori laimėti, bet dar svarbiau, išsikeli sau uždavinius kiekviename turnyre. Mes taip darydavome anksčiau ir Matas turės taip daryti.

Kiekviename mače turi išgauti maksimalią naudą. Turi dirbti ties tais dalykais, kurių tau trūksta ir, žinoma, tuo pačiu turi turėti norą laimėti. Galima išeiti, padaryti vieną gerą smūgį ir sakyti, kad savo tikslus įvykdžiau, bet to negana. Jis yra sportininkas ir eis laimėti, nes turi charakterį. Tačiau vėl pasikartosiu, kad visų pirma reikia, kad jis pasiektų tokį lygį, kad galėtų prieš turnyrą užsibrėžti tikslą pasiekti ir, aišku, tas tikslas būtų realus. Tai užims laiko ir šiuo metu progresas, progresas ir tik progresas yra svarbiausia. Žaidimo, situacijos skaitymo tobulinimas – tai yra tie pagrindiniai dalykai.