Garsus sporto medikas: agresyvus sportavimas – užprogramuota trauma

 Kai miestų sporto salės ir klubai garuoja nuo įkaitusių sportininkų kūnų, po vasaros panorusių atgauti sportinę formą arba semtis adrenalino varžybų metu, ruduo – didžiojo darbymečio sporto medikams pradžia. Į juos kreipiasi ir miesto krepšinio lygos žaidėjai, ir profesionalūs sportininkai, ištikti netikėtų traumų.

Kaune gyvenantis Gediminas Tankevičius – vienas garsiausių Lietuvos sporto medikų, biomedicinos mokslo daktaras. Darbas Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, Lietuvos moterų krepšinio rinktinėje, Kauno „Žalgirio” krepšininkų testavimas – tik trumpa ištrauka iš jo gyvenimo aprašymo, kuriame didelę dalį užima ir karate. Atsigauti po traumų, išgyti nuo nugaros ir sąnarių skausmų G. Tankevičius padeda ir profesionaliems sportininkams, ir mėgėjams.

„Traumos nesirenka nei mėgėjų, nei profesionalų. Vieni gali patirti traumą dėl to, kad užsižiopsojo treniruotės arba varžybų metu, kiti – dėl nuovargio ar net dėl agresyvaus varžovo. Kartais nebūtina sportuoti, kad patirtum traumą”, – sako G. Tankevičius, netrukus vėl dirbsiantis su Lietuvos moterų krepšinio rinktine, dalyvaujančia Europos čempionato atrankoje.

Po to jis ketina dalyvauti dviejų dienų seminare-simpoziume Vilniuje „Kaip treniruoti ir ugdyti nugalėtojus”, rengiamame padedant Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui. Seminarą ves vienas garsiausių pasaulio sporto medikų Homayunas Gharavi. Jo metu ypatingas dėmesys bus skiriamas rezultatų siekiančių sportininkų ugdymui, traumų prevencijai ir reabilitacijai.

Pasak G. Tankevičiaus, traumos priklauso nuo sporto rūšies – krepšininkai dažniau patiria kojos, plaštakos ar pirštų traumas, futbolininkus stabdo čiurnos, kelio sanarių ar kirkšnies, šlaunų raumenų pažeidimai, tenisininkus – alkūnių traumos.

„Vienos traumos yra specifinės, kitos – universalios. Kai kada sunku pasakyti, ar tai speficinė trauma, ar ne. Bendros visiems – nugaros, kaklo skausmai. Kad ir ką sportuotum, esi ir sportininkas, ir žmogus. Nebūtina kitą kartą būti sportininku, kad gautum traumą”, – sako G. Tankevičius.

Dažniausiai jam tenka susidurti su čiurnos, kelio, peties sąnarių ir nugaros traumomis. Morališkai ir fiziškai labai sunkūs sportuojantiems yra kelio priekinių kryžminių raiščių, Achilo sausgyslės plyšimai, kai būna reikalinga operacija, o vėliau ilga reabilitacija.

„Šiuolaikinė medicina labai pažengusi, todėl taikant įvairias technologijas galima daug dalykų kompensuoti. Sportininkų, kurie būna priversti baigti karjeras dėl traumų, procentas dabar tikrai yra mažas”, – sako G. Tankevičius.

Anot mediko, praktika rodo, kad sporto pasaulyje kokybė laimi prieš kiekybę.

„Anksčiau buvo galima pasiekti daug būnant labai darbščiu, o dabar dažniau viską lemia kokybė. Savo ruožtu darbštuoliai kenčia nuo perkrovimo pažeidimų”, – sako G. Tankevičius.

Vis dėlto, pasak jo, didžiausia tikimybė likti sveikam – imtis traumų prevencijos. Anot G. Tankevičiaus, vienas euras, investuotas į prevenciją sutaupo 10, reikalingų gydymui ir reabilitacijai.

„Tiesa, ne viską gali išgelbėti prevencija, rizika patirti traumą visada yra. Konkurenciniame sporte to neišvengsi. Juk ten daugybė faktorių, dažnai traumos priklauso nuo oponento, teisėjų, aplinkos, kartais pritrūksta tiesiog sėkmės...”, – teigia G. Tankevičius, žmogaus kūną kartais palyginantis su mašina.

Pasak sporto mediko, žmogaus kūnui, kaip mašinai, reikia priežiūros, tačiau vietoje „remonto“ – kokybiško atsigavimo, adekvačios mitybos, kokybiškų treniruočių, individualizuotų krūvių, ankstyvo problemų sprendimo.

„Viena problema – kai ignoruojamas skausmas ir nekreipiamas dėmesys. Kalbu ne tik apie sportą, tačiau ir kasdienį darbą. Tada problemos auga. Labai svarbi darbo vietos ergonomika, galimybė keisti padėtį. Būtina teisinga biomechanika – taisyklingos kūno padėtys, judesių atlikimo technika. Nugara turi būti labiausiai saugomas dalykas. 80 procentų nugaros ir sąnarių skausmų galima sutvarkyti elementariais dalykais”, – sako G. Tankevičius.

Pasak jo, didžiausia traumų galimybė, kai imamasi agresyvaus sportavimo.

„Kai žmogus sėslus, biuro darbuotojas eina į intensyvias „crossfit” treniruotes arba krepšinio rungtynes, fiziškai neparengtas kūnas įmetamas į agresyvias sąlygas. Tokiomis sąlygomis užprogramuota trauma. Tai tik laiko ir (ne)sėkmės klausimas”, – sako G. Tankevičius.

Pasak jo, pagrindinis dalykas traumoms gydyti ir reabilitacijai yra kineziterapija. Tačiau ir tam reikia išminties – kiek kokių judesių turi būti daroma.