Trečias pralaimėjimas Tautų lygoje: ką pastebėjome Lietuvos rinktinės žaidime? Apžvalga (10)
Lietuvių ir rumunų rungtynės | Petro Lozdos nuotr.
Lietuvos rinktinė patyrė dar vieną pralaimėjimą Tautų lygoje ir tai nekelia jokios nuostabos. Pasidžiaugti galima pirmu įvarčiu turnyre, tačiau jį matė tik pustuštis stadionas, o sirgaliai vis mažiau tiki rinktinės galimybėmis.
89-ą rungtynių minutę atrodė, kad jau pavyks išplėšti pirmąjį tašką, tačiau rungtynių pabaiga buvo kaip įprastai – nuvilianti. Tad ką pastebėjome šiose rungtynėse?
Nuoseklus smukimas žemyn
Pralaimėjimai Lietuvos rinktinės stovykloje tapo jau tokiu pat įprastu dalyku, kaip kad Luko Spalvio nutrūkę kryžminiai raiščiai ir pusės metų reabilitacija. Tautų lygos C grupėje mūsų šalies reprezentacinė rintinė pergalės skonio dar nepajuto, o žvelgiant į ligšiolinius rezultatus – vargu ar dar pajaus.
Ne veltui prieš kiekvienas rungtynes didžiausias išskiriamas akcentas – itin žemas Lietuvos FIFA reitingas. Savo pogrupyje jis yra kur kas žemesnis už likusių trijų rinktinių, o tai puikiai atsispindi ir rezultatuose.
Jeigu prieš Serbiją pirmosiose rungtynėse buvo priešinamasi ir galbūt netgi buvo įmanoma kovoti dėl teigiamo rezultato, rungtynės su Juodkalnija grąžino į karčią realybę. Dar vieną botago kirtį teko patirti ir su rumunais, prieš kuriuos dabar bendras rezultatas yra nei šioks, nei toks, tik 1 – 12. Ir čia ne įvarčių santykis, o pergalių ir pralaimėjimų.
Realybė tokia, kad nuosekliai artėjame D grupės link, o žaidėjų ir trenerių svaičiojimai po pirmų rungtynių apie kovą dėl išlikimo C grupėje kol kas lieka tik utopija.
Impotentiškas puolimas – kūrybiškų saugų stoka?
Juokinga, bet nors ir rungtynės prieš Juodkalniją lietuviams buvo prasčiausios, būtent tame susitikime mūsiškiai daugiausiai kartų smūgiavo į varžovų vartus – 4. Tiek prieš serbus, tiek prieš rumunus tokių smūgių buvo atlikta tik po du.
Apskritai Edgaras Jankauskas neturi gerų, kurti galinčių vidurio saugų. Dėl traumos ir atliktos operacijos nebegalima remtis Ovidijumi Verbicku, Modestas Vorobjovas nerodo jokių išskirtinių gebėjimų, o Mantas Kuklys yra lyg depresuojanti paauglė – niekuomet nežinosi, kaip jis sužais. Dažniausiai jo žaidimas būna neišskirtinis. Toks neišskirtinis, jog rungtynėse su serbais treneris jį pakeitė jau po pirmo kėlinio. Susitikime su rumunais M.Kuklys kilo nuo atsarginių žaidėjų suolo antro kėlinio viduryje ir tai galbūt jam padėjo atrodyti šiek tiek geriau. Jis buvo šviežias, įnešė šiek tiek stabilumo aikštės viduryje, tačiau galiausiai tai nesuteikė norimo efekto.
Pirmas įvartis – gerai, bet rungtynių pabaiga...
Rungtynėse su Rumunija lietuviai pagaliau pasiekė tai, ko iki šiol nepavyko kitose Tautų lygos rungtynėse – buvo pelnytas įvartis. Iki šiol lietuviai sulaukdavo daug kritikos dėl realizacijos, ir dabar juos galima dėl to pliekti. Tačiau įvartis jau yra šiokia tokia pažanga.
Netoli įvarčio buvo Fedoras Černychas, kurio smūgiuotas kamuolys pirmajame kėlinyje skriejo kiek netiksliai ir kliudo vartų konstrukciją. Porą progų iššvaistė po keitimo pasirodę Nerijus Valskis. Labai blankiai žaidė tiek Darvydas Šernas, tiek Arvydas Novikovas.
Bet galiausiai lietuvių pirmąjį įvartį nustelbia žaidimas rungtynių pabaigoje. Natūralu, kad vis liekant be taškų ir pirmą kartą išlyginus rezultatą pačioje rungtynių pabaigoje, reikėtų bandyti jį saugoti. Tačiau vietoje to, lietuvių gynėjai leido Aleksandrui Maximui baudos aikštelėje daryti ką tik norėjo, o rumunas priėmė vienintelį logišką pasirinkimą tokioje situacijoje – pelnė pergalingą įvartį.
Turbūt net nereikia sakyti, kad tokiose situacijose gynyba turėtų būti maksimaliai koncentruota ir tvirta kaip siena. To Lietuvos rinktinėje nebuvo nei rungtynių pabaigoje, nei apskritai visų rungtynių metu. Koncentracijos stoka kainavo palaimėjimą, kurio buvo įmanoma išvengti.
Edgaro Jankauskas – blogiau už Igorį Pankratjevą?
Galiausiai prieiname prie nacionalinės rinktinės trenerio – Edgaro Jankausko. Pamenate, kaip visi dievagojomės, kad iš treningų neišlipantis Igoris Pankratjevas buvo Lietuvos futbolo prakeiksmu, blogiausiu iš blogiausių? Panašu, kad tai buvo klaidinga išvada.
E.Jankauską galima pagirti dėl to, kad jis rungtynių metu užsivelka dailų kostiumą ir prieš kameras atrodo tvarkingai. Tačiau žvilgtelėjus į rezultatus nuotaika greita subjursta.
Per jau daugiau nei dvejus su puse metų E.Jankausko vadovaujama rinktinė oficialiose rungtynėse iškovojo… Ta da dam… Vieą pergalę. Pamenate, kada? Lygiai prieš dvejus metus, kai 2 – 0 įveikė Maltą. Draugiškose rungtynėse dar buvo įveikti estai ir armėnai, tačiau tuo E.Jankausko pasiekimai ir pasibaigia.
17 pralaimėjimų per 25 rungtynes, o tuo metu pelnyti tik 9 įvarčiai. Galime tai palyginti su I.Pankratjevo rezultatais: 18 rungtynių, 10 pralaimėjimų, 4 pergalės, 11 įvarčių. Dar dviejose rungtynėse I.Pankratjevas vadovavo Lietuvai kaip laikinasis treneris, ten iškovojo vieną pergalę ir kartą sužaidė lygiosiomis, komanda pasiekė teigiamą įvarčių santykį 3 – 1.
Tad ar ne laikas Lietuvos futbolo federacijai galvoti apie kitus pasirinkimus trenerių štabe?
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
