Naujas treneris nuvijo mintis apie karjeros pabaigą

 Lietuvos parolimpietis Augustas Navickas trečiadienį išvyksta į Plovdivą (Bulgarija), kur rugsėjo 9-16 d. vyks pasaulio irklavimo čempionato kovos. Šioms planetoms pirmenybėms A. Navickas rengėsi padedamas trenerio Zigmanto Gudausko. 60-metis irklavimo specialistas, praeityje tapęs pasaulio čempionu ir atstovavęs Lietuvai 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse, tiki: naujas auklėtinis Bulgarijoje gali prasibrauti į A finalą – patekti tarp geriausių planetos irkluotojų.

A. Navicko ir Z. Gudausko tandemas susiformavo šių metų gegužę, nors pokalbiai apie galimą bendrą darbą tarp sportininko ir trenerio užsimezgė dar 2017 m. pabaigoje.

„Augustą pažįstu seniai, dar nuo tų laikų, kai jis sportavo būdamas sveikas, o aš dirbau treneriu. Prieš Rio de Žaneiro parolimpiadą buvau nuėjęs į jo palydas. O praėjusį rudenį mes vėl susitikome renginyje Klaipėdoje. Augustas buvo grįžęs iš pasaulio čempionato ir neturėjo su kuo dirbti, ieškojo trenerio. Mes pasikalbėjome, o šį pavasarį pradėjome dirbti. Man tai – įdomus iššūkis“, – prisiminė Z. Gudauskas.

Z. Gudauskas gal net neįtarė, kad galimai išgelbėjo A. Navicko karjerą. 28-erių atletas, pastaraisiais metais varžyboms ruošęsis be nuolatinės profesionalios pagalbos, jautėsi nuo visko pavargęs.

„Be trenerio buvo sunku tobulėti, jaučiau, kad stoviu vietoje. Tai atsiliepė motyvacijai. Sezono pradžioje išvažiavau į varžybas Italijoje, kur pasirodžiau labai blogai ir pasakiau: reikia trenerio arba viskas. Norint siekti kažko aukščiau, be trenerio dirbti labai sunku. Nesu kažkoks pats stipriausias psichologiškai karys ir situaciją mačiau realiai: kitais metais laukia parolimpinė atranka, bet be trenerio aš neturėsiu šansų“, – apie pasirinkimo kryžkelę atviravo A. Navickas.

A. Navickui reikėjo pagalbos ne tik treniruotėse, bet ir ruošiantis pratyboms.

„Man būdavo sudėtinga net išeiti į treniruotes. Norint du kartus per dieną treniruotis, reikia nuolat prašyti žmonių, kad padėtų atnešti valtį. Man beveik niekada nepavykdavo treniruotis po du kartus per dieną. Tai pavykdavo tik išvykus stovyklauti į užsienį. Pavyzdžiui į Italiją, į vietinį klubą. Kiek tai galima buvo daryti? Atsirado treneris, kartu grįžo noras, pasitikėjimas ir motyvacija. Dabar galima dirbti“, – džiaugėsi A. Navickas.

Savo ruožtu A. Navickas irgi grąžino į sportą Z. Gudauską, kuris 2014 m. baigė trenerio darbą ir, kaip sako pats, išėjo į pensiją. Vis dėlto 1981 m. pasaulio čempioną Z. Gudauską suviliojo iššūkis treniruoti Lietuvos parolimpietį.

„Viena yra dirbti su sveiku sportininku ir visai kas kita – su turinčiu negalią. Su sveiku viskas paprasčiau: ryte duodi krūvį, o vakare tęsi darbą, nes organizmas atsistato. Čia kitaip. Kartais matau, kad jis pavargęs ir galvoju, ką reikia daryti kitaip. Negali mažinti krūvio jeigu nori dirbti profesionaliai. Turi ieškoti atsistatymo priemonių, laviruoti. Yra daug niuansų, bet mes su Augustu kalbame apie tai ir priimame sprendimus kartu“, – apie naują patirtį pasakojo Z. Gudauskas.

Z. Gudausko nesustabdė ir tai, kad už darbą su A. Navicku jis negauna nė cento.

„Turiu galimybę nieko neveikti, nes esu pasaulio čempionas ir gaunu valstybinę rentą. Bet, atsiradus Augustui ir galimybei jį treniruoti, pagalvojau: kodėl gi ne? Jis Klaipėdoje, aš irgi Klaipėdoje, turiu laisvo laiko. Pamaniau: pabandykime. Juokaudamas sakau, kad atidirbinėju rentą – tai, ką man duoda valstybė. Bet aš nesureikšminu šio fakto“, – sakė treneris.

Ir A. Navickas, ir Z. Gudauskas neslepia, kad jų komandoje tvyranti atmosfera yra puiki.

„Aš pats buvau sportininkas ir labai gerai jaučiu savo auklėtinius. Savo vidumi jaučiu, kai jiems skauda. Jaučiu, kai reikia daugiau krūvio, kai jo reikia mažiau. Labai gerai suprantu, kiek viskas kainuoja, todėl man nereikia būti kažkokiu despotu. Bizūno netraukiu, nes manau, kad galime normaliai susikalbėti. Jeigu man reikėtų eiti į karo lauką, mūsų bendras kelias būtų labai trumpas“, – šypsojosi Z. Gudauskas.

Treneris savo auklėtiniui pasaulio čempionate kelia maksimalius tikslus.

„Jeigu mums pavyktų patekti į A finalą, galėčiau sakyti, kad mūsų tikslas šiais metais yra pasiektas. Aš tokiu rezultatu būčiau patenkintas“, – neslėpė Z. Gudauskas.

„Per vasarą nemažai padirbėjome, į pasirengimą daug gero darbo yra įdėta. Esu nusiteikęs pasikapoti su tais, kurie plaukia finale. A finalas būtų labai gerai. Tai – siekiamybė. Kas kartą esu kažkur arčiau jo. Viską pamatysime“, – sakė A. Navickas.

Bulgarijoje A. Navickas startuos nauja, specialiai Lietuvos irkluotojui pagaminta valtimi, prie kurios įsigijimo prisidėjo ir Lietuvos parolimpinis komitetas (LPOK), skyręs tūkstantį eurų.

„Nauja valtis jau iškeliavo į pasaulio čempionatą. Paskutinėse treniruotėse Trakuose teko irkluoti senąją, tai keikiausi kiekvieną kartą. Skirtumas labai didelis. Naujoji valtis pagaminta specialiai man, pagal fizinius duomenis: ūgį ir visa kita. Tai – gera, nauja valtis. Ji tikrai buvo labai reikalinga“, – džiaugėsi irkluotojas.

A. Navickas ir Z. Gudauskas sutarė kartu dirbti iki 2020 m. Tokijo parolimpinių žaidynių. Atranka į parolimpiadą prasidės 2019-ųjų pasaulio čempionate.