Prancūzijos legenda T.Henry: atvirai apie ankstyvąją karjerą bei tai, ko jis labiausiai nemėgsta šiuolaikiniame futbole Interviu (2)

„Pats geriausias būdas vėl nusileisti ant žemės po pasaulio čempionato finalo yra tai, kai po trijų mėnesių atsiduri U-23 rinktinėje kažkur Ukrainoje ir žaidi prieš 200 žiūrovų. Šis skyrius iš mano istorijos kažkodėl buvo ištrintas, tačiau aš juo labai didžiuojuosi“, - sako vienas geriausių visų laikų Prancūzijos futbolininkų Thierry Henry.

Tai buvo futbolininkas, kuris yra laikomas vienu geriausių savo kartoje. Ir jis atvirame interviu su „The Guardian“ išsamiai papasakojo apie ankstyvąjį savo karjeros etapą, kas jį labiausiai įkvėpė ir ko jis labiausiai nemėgsta apie šiuolaikinį futbolą.

- Kai pažvelgi atgal į savo pirmąsias kaip profesionalaus futbolininko rungtynes, ar pagalvoji, kad tai buvo labai seniai, ar lyg vakar?

- Manau, kad po truputį abiejų variantų. Tačiau nepaisant visko visada sau kartojau, kad ne viskas buvo sudėtinga. Žinojau, koks kelias manęs laukė ir ką turėjau padaryti, kad jame išlikčiau. Mano profesijoje nėra duotų dalykų, todėl mėgstu pabrėžti žodį „darbas“, kadangi tai yra visko pagrindas. Galima turėti tam tikrą dovaną, tačiau jeigu išvien nedirbsi, iš jos nebus jokios naudos. Man tai nebuvo pasiaukojimas, nes dariau tai, ką ir norėjau daryti. Mėgau dirbti ir norėjau būti geriausias kiekvienoje srityje: tai, kaip smūgiuoju kamuolį galva, kaip atlieku baudos smūgius ar skaitau žaidimą.

- Tavo atveju, ar tai buvo dovana?

- Aš buvau greitas, tačiau iš dešimties progų išnaudodavau vieną. Visgi, per tą patį laiką ir pats sukurdavau dešimt progų. Tuomet sau pasakiau: „Ne visada sulauksiu tiek daug progų, privalau jas išnaudoti ir pasiųsti kamuolį į vartus“. O kad per daug apie viską negalvotum būdamas prieš vartininką, turi dirbti ties savo smūgių tikslumu ir atakų užbaigimu. Taip tokie veiksmai tampa automatiniais, jų metu nebereikia apskritai galvoti. Atakuojantiems žaidėjams būtent tokios akimirkos, kai yra laiko pradėti galvoti, yra pačios sudėtingiausios. Tad su Claude‘u Pueliu, kuris tuo metu buvo „Monaco“ fizinio rengimo treneris, atlikau vieną treniruotę po kitos, kad patobulinčiau apgaulingus judesius. Negimiau turėdamas dovaną mušti įvarčius. Savo karjerą pradėjau žaisdamas aikštės krašte, daug dirbau ties perdavimų kokybe, tai man leido suprasti žmogaus, kuris perdauoda kamuolį, svarbą. Mes aukštiname tuos futbolininkus, kurie muša įvarčius, tačiau labai greitai pamirštame tuos, kurie atiduoda visas jėgas, kad tik atliktų tą tobulą perdavimą. 

- Ar tavo manymu tai yra neteisinga?

- Tiesiog taip jau yra priimta. Kiek buvo tokių rungtynių, kai žaisdavau prastai, nors ir pelnydavau pergalingą įvartį. Bet tai man padėjo geriau suprasti įvairius dalykus, kai ir vėl žaidžiau atakos viduryje. Man dažnai sakydavo, kad Denisas Bergkampas ir Robertas Piresas mane „maitindavo“. Tačiau viskas ne taip buvo, mes vieni kitus „maitinome“. Tai yra komandinis žaidimas. Įvarčio autoriui neturėtų atitekti visa šlovė, ir tai nėra tik nuolankios pagyros. Dažnai būdavau labai nepatenkintas savo žaidimu, nors ir pelnydavau įvartį.

- Koks yra skirtumas tarp džiaugsmo, kaip įmuši įvartį ir kai atlieki rezultatyvų perdavimą?

- Man pats gražiausias dalykas yra perdavimo atlikimas tokioje situacijoje, kai ir pats gali pelnyti įvartį. Žinai, kad esi pakankamai geras, jog įmuštum, bet atlieki perdavimą komandos draugui. Daliniesi kamuoliu. Ir tuo metu pamatai džiaugsmą to vyruko, kuris įmuša įvartį, akyse. Tu tai žinai, jis tai žino ir galiausiai visi tai žino. Žmonės taip niekada ir nesuprato, kad kai parodydavau tokį ženklą (parodo apsikabinimo ženklą, red. past.), norėdavau pasakyti ne tai, kad „ateikite pasidžiaugti mano įvarčiu“, o tai, kad „ateikite ir visi kartu pasidžiaukime tuo, ką visi pasiekėme“. 

- Tačiau ar tokie džiaugsmai ar šventimai netapo šou, tam tikru žaidimu?

Tie, kurie mane pažįsta mane, žino, jog man prireikia bent dešimties minučių, jog išgyvenčiau savo klaidą. Net jeigu ir tuo metu laimime rezultatu 7 – 0. Visada sau sakau, kad tai galėjo būti vienintelis šansas per visas rungtynes, todėl turėjau su tuo geriau susitvarkyti.

- Ar tu visada nuovokiai sieki tobulumo?

- Man tai padeda neužmigti ant laurų, padeda eiti į priekį. Visada toks buvau ir man tai patinka. Mano komandos draugai žinojo, kad žaisdavau gerai tuomet, kai būdavau „ant ribos“. Patrickas Vieira tai puikiai žinojo ir dažnai mane specialiai erzindavo. Kai būdavau susierzinęs, žaisdavau gerai.

Thierry Henry | Scanpix nuotr.

- Ar turi futbolininkai kokių nors slaptų būdų ilgaamžiškumui?

- Pirmiausia reikia išvengti traumų. Aš pats turėjau gan sveiką karjerą. Niekada nebuvau iš tų, kurie mėgtų išgerti ar pasilinksminti vakarėliuose. Jeigu su kuo nors žaidžiame vienas prieš vieną, turiu parodyti, kad esu stipresnis. Tiesiog taip. Mane to išmokė Lilianas Thuramas. Tikslas yra būti kuo geresniu. Ir svarbiausia ne tai pasiekti, o turėti tokį norą ir troškimą.

- Tad ta dovana yra troškimas?

- Tiksliai! Tuomet lieka tik tavo pasirinkimas – ar nori dirbti dėl to, ko trokšti, ar nenori. Negaliu pakęsti, kai matau žaidėjus, kurie vėluoja į treniruotes, nors mes per dieną tam skiriame valandą ar pusantros. Man tai nutiko vos kartą, kai rungtyniavau „Monaco“, ir tai buvo net ne mano kaltė. Jenas Tigana („Monaco“ treneris, red. past.) man tuomet leido aiškiai suprasti, kad tai turi būti paskutinis toks kartas ir jis buvo visiškai teisus. Jeigu vėluoji į treniruotę, nors vairuoji automobilį, vėluosi ir rungtynių metu, nors naudoji kojas.

- Ar nors kartą per 20-ies metų karjerą abejojai dėl savo vertės ir sugebėjimų?

- Kiekvieną dieną. Visada norėjau būti vertinamas ne tose rungtynėse, kuriose tuo metu žaidžiau, o kitose. Tai, kas jau įvyko, man yra praeitis. Tai komentuoti yra žurnalistų darbas.

- Tačiau tiek su klubais, kuriuose žaidei, tiek su Prancūzijos rinktine laimėjai viską, ką buvo galima laimėti. Ar niekada nesijautei taip, kad pasiekei visišką viršūnę?

- Ne. Niekada negalima jaustis taip, kad jau pasiekei viską. Visada reikia norėti dar daugiau ir to siekti.

- Kaip tai padaryti, kai jau esi tarp geriausių?

- Kiekvienos rungtynės yra lyg kalnas. Kiekvieną kartą lipi žemyn ir kitose rungtynėse bandai į jį įkopti geriau, nei anksčiau. Kiekvienas iš šių kalnų yra labai skirtingas. Kartais tiesiog sustoji ir giliai įkvėpi. O kartais net nebandai kopti, nes žinai, kad esi mėšlas.

- Tačiau juk nežaidi kiekvieną dieną pasaulio čempionato finale...

- Pats geriausias būdas atsidurti vėl ant žemės po pasaulio čempionato finalo yra tai, kai po trijų mėnesių atsiduri U-23 rinktinėje kažkur Ukrainoje ir žaidi prieš 200 žiūrovų (taip T.Henry nutiko po 1998-ųjų pasaulio čempionato, red. past.). Šis skyrius iš mano istorijos kažkodėl buvo ištrintas, tačiau aš juo labai didžiuojuosi. Nesakau, kad man buvo lengva praryti šią karčią piliulę, bet tai padėjo man tapti savikritišku. Buvau dalis tos futbolininkų generacijos, kuri 1997-aisiais žaidė U-20 pasaulio čempionate Malaizijoje – Mikaelis Silvestre‘as, Williamas Gallas, Peteris Luccinas – jie man padėjo eiti į priekį. Buvo skaudu sugrįžti į jaunimo komandą, tačiau negalėjau iš viršaus žiūrėti į šiuos vaikinus, todėl žaidžiau. Kai kuriose situacijose pasirodžiau gerai, kai kuriose – ne. Kai kurie sakė, kad ne pakankamai įdėjau širdies į tai, bet vos prieš tris mėnesius kėliau į viršų pasaulio čempionato trofėjų. Kažkada, dar būdamas jaunimo komandos nariu, keliavau su vyrų rinktine. Sėdėjau pačiame lėktuvo gale, nors prieš kelias savaites buvau bet 10 eilių priekyje. Netgi su B komanda žaidžiau tarptautines rungtynes su Belgija, kas tuo metu stebėjo 202 žiūrovai. Vos dviem daugiau, nei Ukrainoje. Aš viso to nepamiršau.

- Kas tuo metu dėjosi tavo galvoje?

- Kad turiu daug dirbti ir viskas vėl bus taip pat, kaip anksčiau. Man buvo skausminga iškristi iš pagrindinės rinktinės, bet juk vėliau sugrįžau. Dėka kitų augau kaip asmenybė. Kad ir kas bebūtum, be savo komandos draugų esi niekas.

- Ar futbole sunkiausia pasiekti ilgaamžiškumą?

- Taip, bet tai yra ir pats geriausias apdovanojimas. Ypač kai esi puolėjas ir atsiranda tiek daug jaunų ir gerų futbolininkų šioje pozicijoje. Tai nėra vien gebėjimas išlikti stipriu ir galingu, tai yra įsipareigojimas gerai žaisti. Nėra geresnio apdovanojimo, nei ilga ir gera karjera. Išsilaikyti aukštame lygyje, kai žmonės tikisi iš tavęs tiek daug kiekvienose rungtynėse... Cristiano Ronaldo, Lionelis Messi... Ar žmonės iš tiesų supranta, kiek daug jie dirba, kad išlaikytų tokią sportinę formą? Ar jie supranta, kaip sunku išlikti viršuje?

- Niekas nežiūri į sporto žvaigždes tiesiog kaip į žmones...

- Tiesa, bet tai yra šio žaidimo dalis. Dažnai sakau, kad jeigu esi aikštėje, taip yra todėl, kad gali žaisti. Žmonėms nereikia žinoti, ar jautiesi gerai, ar ne. Dažnai atėjęs į persirengimo kambarį sau kartodavau, kad tą dieną tiesiog nieko negaliu padaryti. Tačiau kiek daug kartų pelniau įvartį būtent tokiose rungtynėse. Prisimenu Londono „Arsenal“ rungtynes UEFA Čempionų lygoje Prahoje prieš „Sparta“. Tuo metu buvau ką tik sugrįžęs po Achilo traumos, pradėjau treniruotis tik tų rungtynių išvakarėse. Tuomet man treneris pasakė: „Keliausi su komanda į rungtynes, bet sėdėsi ant suolo.“ Bet vos kelios minutės prieš jas Jose Antonio Reyesas patyrė traumą. Net nepažvelgiau, kas tuo metu atliko apšilimą, žinojau, kad būtent manęs prašys eiti ir žaisti, būtent taip ir nutiko. Padariau tai, pelniau du įvarčius ir sumušiau Iano Wrighto 185 įvarčių rekordą „Arsenal“ gretose. Net kai nesijauti gerai, visada tikiesi padėti komandai.

- Ar esi sulaukęs kokio nors patarimo prieš profesionalo karjeros pradžią, kurį įsiminei visiems laikams?

- Tai, ką man pasakė W.Thuramas, jau minėjau anksčiau. Jis visada su manimi elgėsi griežtai, bet būtent už tai ir esu jam dėkingas. Taip pat ir savo tėčiui. Christianas Damiano, Gerardas Houllieris, visi mano jaunimo treneriai. Tačiua Tutu (W.Thuramas, red. past.) visada buvo griežtas tiek rungtynėse, tiek treniruotėse... Jis visada bendravo labai griežtai, bet tai man padėjo. Kai pirmą kartą patenki į nacionalinę rinktinę, turi sužavėti tokius futbolininkus, kaip Marcelis Desailly, Bixente Lizarazu, Zinedine‘as Zidane‘as ar Youri Djorkaeffas. Pavuzdžiui, kai atstovavau „Monaco“, jeigu neatlikdavau gero perdavimo į baudos aikštelę Sonny Andersonui ar ar Mickaeliui Madarui, jie nuspirdavo kamuolį toli už treniruočių aikštės tvoros. Ir spėkite, kas turėdavo eiti paimti tą kamuolį? Davidas Trezeguetas ir aš. Net kai tapau pasaulio čempionu, J.Tigana reikalavo, kad ir toliau nešiočiau krepšius su aprangomis. Buvo viena moteris ir pora darbuotojų, kurie norėjo atlikti šį darbą, tačiau treneris buvo griežtos nuomonės – tai turėjo atlikti jauni futbolininkai.

Thierry Henry | Scanpix nuotr.

- Ar taip pat elgdavaisi su jaunais futbolininkais Niujorko „Red Bull“ ekipoje?

- Labai dažnai. Tačiau buvau vienintelis, kuris to reikalaudavo...

- Tad svarbiausia išmokti pareigingumo?

- Kai buvau jaunas žaidėjas „Monaco“ komandoje, persirengimo kambaryje ant spintelių nebūdavo žaidėjų pavardžių. Todėl turėdavau sulaukti, kol atvykdavo visi profesionalūs futbolininkai ir susėdavo, tik tuomet galėdavau susirasti sau laisvą vietą. Prieš vykstant su komandos autobusu, kuris išvažiuodavo 10 valandą ryte, atvykdavau dviem valandomis anksčiau, kad tikrai nepavėluočiau. Stovėdavau tas dvi valandas ir tiesiog laukdavau. Nesisėsdavau tol, kol sulaukdavau leidimo tai padaryti.

- Kaip jautiesi kai matai, kad tokios vertybės nyksta iš šiuolaikinio futbolo?

- Labai gaila. Mes kažką prarandame. Tapimas profesionalu nėra kažkokia skola, tai neturėtų tapti proga švęsti ar būti kažkokia pramoga. Kai buvau jaunesnis, prieidavau prie kiekvieno pagrindinės komandos žaidėjo, kad su jais visais pasisveikinčiau. Šiais laikas viskas yra beveik priešingai. Man masažus pradėjo daryti tik tuomet, kai buvau 21-erių ar 22-ejų. Jeigu J.Tigana pamatydavo mus ant masažo stalo, iškart priekaištaudavo: „Ką čia dabar darai? Kur tau skauda? Nugarą? Sužaidei vos 5 sekundes „Ligue 1“ ir tau jau skauda? Eik treniruotis, eik bėgioti ir atlaisvink šį stalą Franckui Dumasui arba Enzo Scifo.“ Ir jis buvo visiškai teisus.

- Atrodo, kad esi labai susierzinęs dėl tokių dalykų...

- Taip, galbūt netgi per daug. Prarandu savitvardą, kai kas nors vėluoja į treniruotes. Tereikia pažvelgti aplink save. Kas trukdo jauniems vaikinams ateiti kad ir šią popietę ir treniruotis? Anksčiau San Antonio „Spurs“ nusamdė Tony Parkeriui asmeninį trenerį tobulinti metimo įgūdžius. T.Parkeriui! Tai nebuvo būdas parodyti nepagarbą, tiesiog jie norėjo, kad jis patobulintų tai, ką galima patobulinti.

- Ar tokie dalykai leidžia futbolininkui prisitaikyti ir žaisti virš galimybių ribos?

- Daug dirbau ties savo perdavimais, nes „Monaco“ gretose žaidžiau aikštės krašte. Vėliau, kai persikėliau į „Arsnal“, žaidžiau aikštės viduryje. Tad taip, tai tirai padeda.

- Kas labiausiai pasikeitė futbole per šiuos du dešimtmečius?

- Prisiminkime Ronaldo. Brazilą Ronaldo. Jis išdarinėjo tokius dalykus, kurių niekas net neįsivaizdavo. Kartu su Romario ir George‘u Weah jis sukūrė naują vidurio puolėjo apibrėžimą ir suvokimą. Jie pirmieji pradėjo išeidinėti iš baudos aikštelės vien tam, kad pasiimtų kamuolį aikštės viduryje, keitė kraštus, pritraukdavo ir suklaidindavo vidurio gynėjus savo greičiu ir driblingu. Kas tai darė prieš juos? Gerdas Mulleris? Paolo Rossis? Ne. G.Weah man padarė labai didelę įtaką. Gal netgi kopijavau jo žaidimo stilių. Tačiau kiek futbolininkų gali pasigirti, kad visiškai pakeitė kokios nors pozicijos suvokimą? Tiktai nedaug. Viena iš pasekmių buvo tai, kad medija ir marketingo specialistai pradėjo suasmeninti pasirodymus futbole. Žmonės pradėjo pamiršti, kad svarbiausia komandinis žaidimas, kokia yra įvarčio konstrukcija, kaip ši fazė prasideda. Dabar svarbiausia individualumas. Mes daugiau nebekalbame apie patį futbolą.

- Tačiau G.Mullerio ar P.Rossio nelabai galima sugretinti su Ronaldo ar G.Weah...

- Žinoma, bet mes neturėtume galvoti, kad tai yra normalu. Kas gali pasigirti, kad turi tokį kūną, kaip Cristiano Ronaldo? Arba žaidžia taip, kaip Lionelis Messi? Jie yra tokie vieninteliai. Tačiau jeigu nori iš tiesų mokinti jaunimą, jeigu nori kalbėti apie žaidimą, tada būtinai reikia paaiškinti, kaip žaidžia Xavi. Nemanau, kad norėčiau mokintis perkelti koją per kamuolį ar prakišti kamuolį tarp kojų. Kai pamatau žaidėjus taip darančius aikštėje, noriu užvožti jiems per ausis. Kai buvau vaikas, norėjau būti kaip lenkas Zbigniewas Boniekas. Ronaldo naudodavosi savo įgūdžiais, kad įveiktų varžovus. Ne visi yra tokie, kaip Zizou (Z.Zidane‘as, red. past.), L.Messi ar C.Ronaldo. Norėčiau, kad man kas nors paaiškintų, kodėl pastaraisiais metais nė vienas ispanas nelaimėjo „Ballon d‘Or“ apdovanojimo. Žaidimas per daug koncentruojasi į individualius futbolininkus. Žvaigždės yra gerai. Bet tokios žvaigždės, kurios yra komandos dalis, o ne pavienės.

Lionelis Messi | Scanpix nuotr.

- Tai yra labai amerikietiška nuomonė...

- Galiu pasakyti: užaugau su Michaeliu Jordanu, kuris savo karjeros pradžioje kai kuriose mesdavo net po 60 taškų. Jis pelnydavo mažiau taškų, kai prie komandos prisijungė Scottie Pippenas ir Horace‘as Grantas, tačiau jis buvo pagrindinė Čikagos „Bulls“ žvaigždė, kai šie laimėdavo NBA titulus. Jis buvo ir žvaigždė, ir kolektyvo dalis. Kai nesi geriausios formos, kiti kompensuoja tavo silpnybes.

- Kuomet futbolininkas supranta, kad jau laikas viską baigti?

- Nežinau. Meilė futbolui visada išlieka. Bet manau, kad laikas viską baigti tada, kai kiekvieną dieną tenka versti save eiti į treniruotes ir rungtynes. Negalima sau sakyti, kad „aš turiu eiti į treniruočių aikštę“. Kai kvėpuoji, negalvoji apie patį kvėpavimo procesą, nes tai yra tiesiog natūralus dalykas. Taip pat yra ir su futbolu. Nekalbu apie sveikatos problemas, o apie tai, kaip jautiesi viduje. Kai pradedi taip jaustis nuolat.

- Kas lieka, kai taip nutinka?

- Tik pagrindai. Neišmokau futbolo, aš buvau lavinamas. Tai nėra tas pats. Jaunimo komandose C.Damiano ir kiti lavino mūsų sielas. Nesvarbu, ar laimėdavo, ar pralaimėdavome, mes turėjome savo identitetą. Turėjome žaisti tam tikru stiliumi ir turėjome gerbti futbolą. Tai buvo mano kraujyje. Mes visi atspindime tai, kaip buvome lavinami. Kai mano tėvai skundžiasi, kad esu per griežtas, visada paklausiu jų, kas mane to išmokė.

- Ar manai, kad esi griežtas?

- Taip, esu ir griežtas, ir daug iš kitų reikalauju, ypač kai kalba pasisuka apie futbolą. Tačiau tai yra dėl meilės ir pagarbos šiam žaidimui.

- Kai kalbi apie identitetą, ką turi omenyje? Klubo, žaidimo stiliaus identitetą?

- Šie dalykai visada yra šalia vieni kitų. Vienas gražiausių dalykų, kurį esu išgirdęs iš trenerio, buvo pokalbis su Pepu Guardiola 2009-ųjų UEFA Čempionų lygos finale: „Vyrai, noriu, kad po rungtynių man žmonės pasakytų, jog „Barca“ žaidė futbolą. Vienintelis dalykas, kurio nenoriu, kad šią naktį prarastume savo identitetą. Gerų jums rungtynių“, - sakė jis. Tik tiek. Taip pat buvo ir jaunimo akademijoje. Francisco Filho sakydavo: „Nenoriu matyti perdavimo atgal.“ Tai buvo nurodydamas tam tikroms rungtynėms. Tačiau mes taip pat turėdavome laimėti. Kitais kartais jis uždrausdavo mums bandyti prasižengti visų rungtynių metu. Jis norėjo, kad tik perimtume kamuolį. Kitais žodžiais sakant, jis norėjo, kad mes išmoktume skaityti žaidimą.

- Argi taip nepamirštamas pagrindinis tikslas – pergalė?

- Ne, nes pergalė yra giliai įrėžta į identitetą. Taip yra tuomet, kai pamiršti savo principus, tuomet laimėjimas tampa nesudėtingu.

- Jeigu taptum treneriu, ar galėtum daug pasieki šioje profesijoje?

- Pats svarbiausias dalykas treneriui yra turėti savo identitetą, nesvarbu koks jis yra. Jeigu tavo identitetas yra gynyba, jokių problemų. Galima laimėti ir tokiu būdu. Tačiau nereikėtų to keisti, jeigu pradedi pralaimėti. 2009-aisiais P.Guardiola nekalbėjo apie rezultatą. Taip pat buvo ir Arsene‘ui Wengerui prieš Čempionų lygos finalą 2006-aisiais. Jie yra estetai, jie nori, kad viskas būtų tobulai gražu. Taip elgiesi tuomet, kai iš tiesų myli savo darbą. Jeigu paišai paveikslą, tai darai taip, kad kitiems jis patiktų.

- Kaip jauteisi, kai praėjo 20 metų po tavo pirmųjų rungtynių?

- Dažnai galvodavau apie papildomas treniruotes, sunkus darbas atsiperka. Vis sau kartodavau, kad jeigu nepadarysiu visko teisingai ir gerai, tai padarys kažkas kitas. Norėjau, kad baigus karjerą mane kas nors prisimintų. Visada norėjau palikti kokią nors žymę.

- Norėjai, kad kiti tave gerbtų?

- Norėjau, kad kiti gerbtų mano darbo kokybę. Didžiuojuosi, kad buvau laiminčios generacijos dalimi. Tiek rinktinėje, tiek „Arsenal“ ar „Barcelona“ komandose.

- Ką geriausiai prisimeni iš 20-ies metų karjeros?

- Turbūt pirmą kartą, kai mano tėtis pamatė mane futbolo aikštėje. Būtent tada viskas ir prasidėjo. Likusią istorijos dalį visi ir taip žino.