V.Micičius: apie ryšį su Š.Jasikevičiumi, ūgtelėjimą 25 centrimetrais ir slidinėjimą (6)

Vasilje Micičius pradžiai sunkiai įsivažiavo Kauno „Žalgirio“ komandoje, tačiau vėliau sužaidė ne vienas puikias rungtynes ir buvo vienas iš vedlių į pergales.

Duodamas interviu atakų organizatorius atskleidė, kad jam reikėjo laiko adaptacijai naujame klube, kur atvykęs jis nieko nežinojo.

Taip pat slidinėti mėgstantis serbas atskleidė, jog per vasarą paaugo net 25 centimetrus.

– „Žalgiris“ praėjusią savaitę Milane laimėjo net 32 taškų skirtumu ir pasiekė komandos rekordą. Kaip jaučiatės prisidėdamas prie šio rekordo?

– Tai buvo labai graži pergalė, nes visi žaidė labai gerai ir įnešė savo indėlį. Atvirai sakant iki rungtynių pabaigos nežinojau apie rekordą. Mes buvome susikoncentravę rungtynėms. Stengėmės puikiai gintis ir pasižiūrėję į švieslentę pamatėme, jog turime 30 taškų persvarą. Smagu būti šios istorijos dalimi.

– Esate laimėję Barselonoje ir nedaug pritrūko iki pergalės Maskvoje. Kokios gero žaidimo išvykose priežastys?

– Galbūt mes esame kažkiek nuvertinami varžovų, ypač prieš sezono pradžią mus nurašo. Žinome, jog kai kurios komandos prieš mus atsipalaiduoja, todėl norime visus nustebinti. Žinome savo silpnąsias ir stipriąsias žaidimo puses, todėl stengiamės kaip įmanoma labiau išnaudoti savo privalumus. Mums svarbu laimėti išvykoje ir gerai pradėti rungtynes. Pagrindinė gero žaidimo paslaptis – gera gynyba.

– Ar pasirašant sutartį su „Žalgiriu“ Jums buvo svarbu, jog komandą treniruoja legendinis Šarūnas Jasikevičius?

– Prieš tai trumpai buvau su juo kalbėjęs, pasidalinome mintimis, nes svarsčiau ir kitų komandų pasiūlymus. Apie „Žalgirio“ planus nežinojau nieko, kol Leo Westermannas nenusprendė keltis į CSKA. Viskas tada susiklostė labai greitai. Gavau pasiūlymą, kurį priėmiau per kelias dienas, o prieš tai kalbėjausi su Westermannu. Jis pasakė, jog puikiai sutarė su Jasikevičiumi, kuris ne tik jam padėjo persikelti į CSKA, bet ir padarė geresniu krepšininku. Nėra lengva prisijungti prie naujos komandos, kai nepažįsti krepšininkų ir trenerio. Šiuo metu viskas klostosi puikiai ir mane su treneriu sieja geri santykiai.

– Ką galite pasakyti apie trenerį Jasikevičių? Kuo jis toks ypatingas?

– Žaisdamas Serbijoje buvau treniruojamas garsių trenerių – Pešičiaus ir Dušano Ivkovičiaus. Jasikevičius turi panašumų su jais. Jis visada yra pasiruošęs kiekvienai treniruotei ir rungtynėms. Jis turi paruošęs planą kiekvienam žaidėjui ir kreipia labai daug dėmesio į smulkias detales tiek puolime, tiek gynyboje. Mes visada esame paruošti kibiai gintis prieš bet kurį varžovą. Šaras reikalauja didelės koncentracijos. Nesu žaidęs Željko Obradovičiaus komandoje, bet man atrodo, jog jiedu su Šaru yra labai panašūs.

– Jums dar tik 23-eji, tačiau turite nemažai patirties Eurolygoje. Ar tai padeda?

– Praėjusį sezoną nežaidžiau Eurolygoje, atstovavau Bursos „Tofaš“. Tai galbūt nėra pati garsiausia komanda, bet Turkijos lygoje teko rungtyniauti prieš labai stiprius varžovus. Manau, kad tie metai pridėjo man pasitikėjimo savimi. Anksčiau Eurolygoje žaidžiau Miuncheno „Bayern“ ir Belgrado „Crvena Zvezda“ komandose, kur įgavau daug vertingos patirties, nes turėjau varžytis su Juanu Carlosu Navarro, Thomasu Heurteliu bei kitais. Patirtis – labai svarbus dalykas įžaidėjams.

– Dabar žaidžiate Lietuvoje, kur krepšinis yra lyg religija ir labai mylimas. Kaip jaučiatės žaisdami šioje šalyje?

– Žinojau, ko tikėtis prieš čia atvykstant. Žinojau, kokia atmosferą čia sukuria vietiniai sirgaliai, kurie yra panašūs į serbų sirgalius. Džiaugiuosi, kad turime puikius fanus.

– Augdamas daug laiko skyrėte slidinėjimui. Ar ten išmokti įgūdžiai pravertė žaidžiant krepšinį?

– Slidinėjimas buvo pirmoji sporto šaka, kurios ėmiausi. Pats svarbiausias dalykas, man padėjęs – išlaikyti savo kūno koordinaciją. Kai pradėjau žaisti krepšinį, buvo svarbu valdyti savo kūną, o man nereikėjo to mokytis daryti. Greitai perpratau, kaip apsaugoti kamuolį, keisti žaidimo tempą ir pan. Viskas man buvo lyg natūralu, nes daug panašių dalykų dariau slidinėdamas. Vieną vasarą paaugau 25 centimetrus, tačiau vis tiek žaidžiau įžaidėjo pozicijoje, nes nepraradau savo įgūdžių, nors buvau beveik 2 metrų ūgio.

– Krepšininkams yra draudžiama užsiimti žiemos sportu. Ar pasiilgstate slidinėjimo?

–Taip. Deja, bet negaliu slidinėti, nors labai tą mėgau daryti. Tai labai gražus sportas, leidžiantis grožėtis gamta. Ketinu vėl slidinėti, kai baigsiu krepšininko karjerą.