Lygiosios su Malta – tragedija ar Lietuvos rinktinės lubos? (9)

Kai jau atrodė, kad Lietuvos rinktinė gali po penkių iš eilės pralaimėtų rungtynių pasaulio čempionato atrankos cikle atsigriebti su Malta, mūsų šalies futbolininkai nesugebėjo įveikti nė vieno taško prieš tai neiškovojusių varžovų. Tad ar 1 – 1 rezultatas prieš tokius autsaiderius, kaip Malta, yra tragedija, ar tiesiog Lietuvos rinktinės lubos?

Prieš šias rungtynes net penkis kartus beviltiškai varžovams nusileidę ir pasiekę gėdingą 1 – 15 įvarčių santykį, Lietuvos rinktinės futbolininkai skelbė norintys atsitiesti bei sugrįžti į pergalių kelią. Kaip bepažiūrėsime, pergalė prieš futbolo nykštukę Maltą, kuri iki šiol atrankos cikle ne tik, kad nebuvo laimėjus, bet ir apskritai iškovojusi bent vieno taško, atrodo nenuginčijama būtinybė. Ar bent jau turėtų taip būti nors kiek ambicijų turinčiai komandai.

Tačiau kol žaidėjai kalbėjo apie pergalių troškimą, vyriausiasis treneris Edgaras Jankauskas apsidraudė ir nekalbėjo iššaukiančiomis frazėmis. Prieš susirenkant žaidėjams, strategas teigė nelaukiantis lengvų rungtynių: „Nepasakyčiau, kad Malta yra autsaiderė, dar prieš kelis metus jiems pralaimėjome 0:2. Manau, kad laukia tikrai sunkios rungtynės. Nors mačas nieko nelemia, prie savų žiūrovų jie bus rimtai nusiteikę ir, manau, bus apylygės rungtynės.“

Ar toks apsidraudimas buvo sąmoningas? Galbūt ir pats E.Jankauskas netiki, kad lietuviai gali kovoti dėl pergalių? Po lygiųjų tas pats E.Jankauskas atvirai teigė, kad Lietuvos futbolininkams trūksta net ir elementariausių pagrindų, kaip kamuolio perdavimas ar priėmimas.

Galbūt tokios lygiosios su Malta ir yra lietuvių lubos? Pažvelkime į šias rungtynes ir kas jose labiausiai rėžė akį:

1. Kamuolio kontrolė

Taip, lietuviai kontroliavo žaidimo eigą. Pirmajame kėlinyje jie kamuolį turėjo 54 procentus žaidimo laiko, antrajame šią persvarą padidino iki 60-ies procentų. Tokia statistika atrodo graži ir netgi pagirtina, tačiau ar ji davė kokios nors apčiuopiamos naudos? Atsakymas paprastas – ne.

Įgiję kamuolio kontrolę, lietuviai dažniausiai vystė bevaises atakas, tiesiog stumdė kamuolį grėsmės varžovams nekeliančiais perdavimais. Tiek treneris, tiek žaidėjai po rungtynių pripažino, kad pagrindinis planas turėjo būti atakos aikštės kraštais, tačiau jiems tai visiškai nepavyko. Malta ramiai leido lietuviams kontroliuoti rungtynių eigą, o pastarieji ją „išnaudojo“ netaikliais šūviais į stadiono tribūnas.

Rungtynių Malta - Lietuva statistika | Organizatorių nuotr.

Iš net penkiolikos smūgių, Lietuva į varžovų vartų plotą pataikė vos keturis kartus. Dauguma kitų šūvių buvo arba spontaniški bandymai pralaužti varžovų gynybą, arba tiesiog neparuošti ir greičiausiai neapgalvoti sprendimai. Tuo tarpu ramiai savo šansų laukusi Malta atliko viso labo keturis smūgius, o trys iš jų skriejo į vartų plotą ir buvo iš tiesų pavojingi. Kartą Emilijus Zubas praleido įvartį, o likusius du kartus jam teko gerokai paprakaituoti, kad ir vėl netektų traukti kamuolio iš vartų tinklo.

Tad tokia kamuolio kontrolė turėtų būti laikoma labiau butaforine persvara, kuri taip ir nesuteikė Lietuvos rinktinei jokios apčiuopiamos naudos.

2. Kur pradingo rinktinės lyderiai?

Nors Lietuva niekada neturėjo pasaulinio lygio žaidėjų, tačiau dažniausiai galėdavo pasikliauti lyderių vaidmens nebijančiais imtis žaidėjais. Tokiais vedliais anksčiau yra buvęs ir Tomas Danilevičius, ir Marius Stankevičius ar tas pats dabar rinktinę treniruojantis E.Jankauskas.

Tačiau kur pradingo dabartinės komandos lyderiai? Turime Lenkijoje gerai žaidžiantį Fiodorą Černychą, tačiau jis šiose rungtynėse visiškai neišsiskyrė ir dažniausiai buvo nepastebimas. Turime JAV taip pat gerą sportinę formą demonstruojantį Vytautą Andriuškevičių, tačiau ir jo indėlis buvo minimalus. Nors Arvydas Novikovas ir atliko porą pavojingesnių smūgių (o gal vertėtų tai traktuoti tik kaip pasisekimą pataikyti į vartų plotą?), tačiau ir jis neįpūtė stipresnės ugnies į vangų žaidimą.

Lyderio vaidmens galėtų imtis ir įvartį pelnęs Vykintas Slivka, tačiau be šio taiklaus šūvio jis daugiau negalėtų pasigirti nors kiek prisidėjęs, kad rezultatas būtų teigiamas. Nuo suolo pakilęs Lukas Spalvis taip pat nesugebėjo pagyvinti žaidimo bei nesukėlė jokių sunkumų varžovų gynėjams.

Jeigu tokie žaidėjai, kurie tokiose rungtynėse, kaip prieš Maltą, turėtų vesti savo komandos draugus į pergalę, to padaryti negali, ko tada iš jų galima tikėtis mačuose su daug stipresnėmis rinktinėmis?

3. Mantas Kuklys ir kiti A lygos žaidėjai

Tiek Mantas Kuklys, tiek kiti A lygos žaidėjai dar kartą parodė, kad jie tiesiog neatitinka rinktinės reikalavimų ir galbūt net neturėtų būti į ją kviečiami.

Kaip jau anksčiau minėjau, po rungtynių su Malta E.Jankauskas pabrėžė, jog komandai trūksta paprasčiausių futbolo pagrindų. Tai pirmiausia turėtų būti adresuojama M.Kukliui. Jis yra vidurio saugas, kuris turėtų atlikti aštrius pirmuosius perdavimus bei taip sukurti progas komandos draugams vystyti tolimesnę atakų eigą. Tačiau didžiąją rungtynių dalį laikęsis kažkurioje tamsioje stadiono kertėje, jis labiausiai išsiskyrė perdavimais į užribius, vietas, kuriose nė vieno komandos draugo nėra, ar tiesiog į varžovų kojas.

Mantas Kuklys | fkzalgiris.lt nuotr.

Kaip ir daugeliui kitų Lietuvos lygoje rungtyniaujančių futbolininkų, jam trūksta elementaraus greito mąstymo, situacijos analizavimo ir teisingų sprendimų priėmimo. Taip, galbūt jis ir galėtų pasigirti visai neprastu atliktų perdavimų procentu, tačiau svarbiausiose situacijose, kuriose jis turėtų sukurti pavojingas progas atakuojantiems žaidėjams, jis dažniausiai yra tiesiog neefektyvus.

4. E.Zubo ir Deivido Matulevičiaus vargai

Dažniausiai vartininko užimtumas priklauso nuo gynėjų darbo kokybės, tačiau šiose rungtynėse E.Zubas neatrodė užtikrintai. 

Pirmojo rungtynių įvarčio metu jis ne laiku ir ne vietoje „prisnūdo“, o galiausiai vėlavo sureaguoti į iš tolimos distancijos paleistą kamuolį, kuris pasišokinėdamas prariedėjo beveik per pusę aikštės ir galiausiai kirto vartų liniją.

Tuo tarpu verta pažymėti, kad D.Matulevičius yra puolėjas. Tai verta pasižymėti. Turbūt paklausite, kada šis puolėjas paskutinį kartą įmušė įvartį, atstovaudamas rinktinei? Aš jums atsakysiu, kad prieš maždaug 3 metus – gūdžiais 2014-aisiais jis pasižymėjo prieš San Mariną.

Galbūt dar paklausite, ką jis nuveikė šiose rungtynėse prieš Maltą per 80 minučių. Išskyrus akimirką, kai 24-ąją minutę tik jam žinomu būdu iš vos poros metrų atstumo pataikė ne į vartus, o į jų virpstą, turbūt daugiau nieko.

Nepaisant to, jis dažniausiai yra įtraukiamas į rinktinės kandidatų sąrašą.

5. Marius Papšys

Futbolininkas, kuris dar visai neseniai nesugebėjo įsitvirtinti net ir kukliame Kauno „Stumbro“ klube, tačiau kažkokiu būdu persikėlė rungtyniauti į Rumuniją, po labai ilgos pertraukos buvo pakviestas į rinktinę ir netgi gavo nemažai žaidybinio laiko.

Po pirmojo kėlinio pakeitęs Nerijų Valskį, jis buvo aktyvesnis ir labiau pastebimas, nei kiti komandą į priekį turėję vesti žaidėjai. Nors tai šiek tiek džiugina, bet labiausiai dėl to tiesiog liūdna.

Marius Papšys | Scanpix nuotr.

Šis žaidėjas pastaraisiais metais visiškai neišsiskiria nei ypatinga technika, nei pagirtinu požiūriu ar net motyvacija į savo darbą. Tačiau net ir jis sugebėjo labiau išsiskirti, nei pajėgiuose užsienio klubuose rungtyniaujantys kolegos. 

Galiausiai prieiname reziumė: tokių lygiųjų greičiausiai nebereikėtų traktuoti, kaip nacionalinės tragedijos. E.Jankauskas atsikratė anksčiau įprastos kamuolio atmušinėjimo strategijos, o pabandžius žaisti tikrą futbolą iškart pasimatė, kad čia lietuviams dar reikia daug mokytis ir dirbti.